Liudvikas Jakimavičius
 |
| „Biourokratas” pagal Sergejų Eizenšteiną. Iš www.sovlit.com |
Kai Lietuvoje koks nors kultūrininkas, Pilypas iš kanapių, prabyla, kad valstybė per 17 metų nesugebėjo sukurti kultūrinės raidos vizijos, kad visa, kas dabar tęsiasi šioje srityje, yra tik socialistinės skirstytojų gadynės saulėlydis, kaipmat ant to Pilypo pasipila pamazgų upės, kaltinimai sektantišku egoizmu, lindimu į mokesčių mokėtojų kišenes ir visomis kitomis būtomis ar nebūtomis nuodėmėmis. Taip kuriama iliuzija, kad visuomenėje aiškaus sutarimo nėra, tad ir galvos dėl to sukti neverta. Kai menininkai dūsauja po vieną, jų balso galima ir neišgirsti, galima ir ne taip suprasti, kitą galima paraminti kokia nors pakiša, o trečią užčiaupti, nuvarant į kapus. Pastaruoju metu kultūrinė bendruomenė suvokė, kad tolesnė sistemos vegetacija gali būti pragaištinga ne tik kultūrai, bet sykiu ir valstybės egzistencijai. Viešojoje erdvėje pasirodė Piliečių santalkos ir kultūrinės žiniasklaidos redaktorių pareiškimas apie kultūrinės spaudos žlugdymą, prieš keletą dienų pareiškimu į aukščiausius šalies politikus kreipėsi ir teatro bendruomenė, garsėja ir kino cecho kūrėjų šurmuliavimas. Vienas po kito nugriaudėja teatrų skandalai Klaipėdoje ir Kaune, nedviprasmiškai nurodydami ir šių skandalų šaknį – Basanavičiaus gatvę. Kita pusė imituoja, kad sukruto kurti kaži kokias „išminčių“ komisijas, kurios turėtų amortizuoti kylantį nepasitenkinimą, o gal, reikalui esant, padėti gesinti gaisrus. Įtariu, kad sprendimų bus ieškoma ten kur ir anksčiau. Gal bus rasta kažkokių nutylėtų rezervinių ar užslėptų pinigų, papildomai paskirstyta, patrupinta tiems, kas garsiausiai rėkia ir pažadėta, kad jau kitais metais bus imtasi spręsti klausimą iš esmės. Makaronai ant ausų. Tūkstantį ir vieną kartą girdėta litanija. Visų pirma niekas kitais metais nieko nesiims spręsti, nes kitais metais bus renkamas naujas Seimas. Visi šios valdžios priešrinkiminiai pažadai bus tik galvos skausmas kitai valdžiai, o kultūra merdės kaip merdėjusi.
Valstybės valdininkijai kultūra – pati neįdomiausia sritis, nes joje sukasi mizeriški pinigai. Tad ir metiniuose aukščiausiųjų valstybės pareigūnų pranešimuose, partijų programose apie kultūros situaciją arba išvis nešnekama, arba pasakoma kokia nors banalybė ir tiek. Tačiau kai reikia valstybę pristatyti kokiuose nors tarptautiniuose forumuose, knygų mugėse, žiūrėk, atsiranda ištisos pastraipos ir skirsniai apie mūsų iškiliausius režisierius E. Nekrošių, O. Koršunovą, Š. Bartą, aktorius, dailininkus ir muzikus, kurių pavardės ir darbai tada tampa „einančia preke“. Va tada ir menas tampa reikalingas, o kam jis reikalingas čia Lietuvoje? Tikras menas ar “gyvasis teatras“ anot Piterio Bruko mažiausiai reikalingas valdininkijai, nes yra gyvas priekaištas apie Mamonos užvaldytą sielą, vertybių nuvertėjimą, siekių tuštybę ir mizeriją.
Žiūrint iš kultūros varpinės matyti, kad per pastarąjį dvidešimtmetį mūsų valstybę užvaldė ne kokia nors kairės ar dešinės politinė - finansinė grupuotė, o godi tuščiavidurė valdininkija, mūru suglaudusi pečius. Jiems čia užtenka kultūros simuliakrų, popso, valinskienių, radžių ir žvagulių.
Ir visiškai ne dėl pinigų kultūros žmogui šiandien sopa širdį. Pinigų įmanoma užsidirbti taip vadinamomis „chaltūromis“, ir badu nei aktorius, nei rašytojas nemirs. Kultūros žmonių pareiškimuose kalbama apie kitką – apie labai pavojingas tendencijas, kai vištaki valstybės laikysena kultūros atžvilgiu, ne tik kad nepadeda, bet savo veiksmais dar ir ardo skylėtą mūsų kultūros panoramą.
Per pastarąjį dešimtmetį visiškai sumenko kultūros refleksija, praktiškai sunaikinta literatūros ir teatro kritika, be kurios stingsta kultūrinė apyvarta, nebeįmanoma suvokti, kas toje skylančioje į atskirus fragmentus kultūroje vyksta, nes taip išskalaujami vertybiniai orientyrai. Kultūra kuo toliau, tuo mažiau bėra mūsų tautinės tapatybės pagrindu ir pasididžiavimu. Visa tai valstybėje kuria slogų psichologinį klimatą, ir jokie guodimai apie kylančią ekonomiką tos depresyvios atmosferos neišsklaido.
Nors jei iš tos pačios varpinės pažiūri į paprastą, užguitą ligų, didėjančių mokesčių, šuoliuojančios infliacijos suriestą žmogelį, matai, kad jam tos kultūros šiandien reikia daugiau nei, tarkim, prieš 17 metų, kai užteko viltingų lozungų ir kalbų mitinguose. Šiandien lūžta teatrų salės, išparduoti bilietai į spektaklius kitam mėnesiui, netelpa auditorijose žmonės susitikimuose su rašytojais, kai prieš dešimtį metų jos būdavo pustuštės. Yra tas kultūros ir atviro žodžio ilgesys - provincijoje dar didesnis nei Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoj. Gal ir vėl, kaip XX a. pradžioj, kaip tas paprastas carizmo priespaudos užguitas žmogelis, atsiras ir šiandien toks bendrapilietis, neiškreiptu cinizmo veidu ir nepraradęs dorinių orientyrų, kuris, jausdamas valstybės sunykimo grėsmę, ims ir pasakys: „Vyrai, gana tyčiotis iš Lietuvos“.
