Ar reikia dar vienos Menų spaustuvės Lietuvai?

2017-05-10 menufaktura.lt
Pokalbio akimirka
Pokalbio akimirka

aA

Diskusijoje, surengtoje Menų spaustuvės 15 metų „jubiliejaus“ metu buvo svarstomas naujų erdvių poreikis Vilniaus mieste ir visoje Lietuvoje. 

Prieš 15 metų, balandžio 3-iąją buvo įkurta viešoji įstaiga „Menų spaustuvė“. Tuomet tai buvo tik organizacija, tačiau jau tada buvo svarbu žengti žingsnį, suteikiantį jauniems kūrėjams viltį eiti ne tik į valstybines scenas, bet turėti galimybę kurti ir pristatyti savo kūrybą gerokai palankesnėmis sąlygomis.

Šiandien Menų spaustuvė yra žinoma vieta ne vien Lietuvoje, bet (kartais dar daugiau) ir užsienyje. Ne vien kuriama ir rodoma pirmiausia jaunųjų, eksperimentuojančių kūrėjų produkcija, bet ir kaip kūrybinių rezidencijų vieta, didelių tarptautinių susitikimų (IETM, TEH organizacijos) erdvė. Bet ar vienas pastatas patenkina visų sostinės kūrėjų norus? O kaip su kūrėjais ir kultūra elgiasi kiti miestai?

Iš klausimų, pateiktų didžiųjų miestų savivaldybių kultūros skyriams, paaiškėjo netikėta situacija, kad Vilniaus miestas kultūrai skiria mažiausia lėšų - 6,4 mln. eurų, Klaipėda - 8,5 mln, o Kaunas - 9 mln. eurų. Sostinės savivaldybė dotuoja dvi scenos menų įstaigas - Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatrą (90 000 Eur) ir Menų spaustuvę (119 000 Eur). Palyginimui - uostamiestyje „Klaipėdos jaunimo teatras“ iš savivaldybės šįmet gavo 76 000 eurų, „Apeirono teatras“ - 29 000, „Klaipėdos lėlių teatras - 32 800, „Padi Dapi fish“ - 52 1000 eurų.

O kaip elgiasi jaunieji kūrėjai kituose Lietuvos miestuose? Kaip miestas matuoja kultūros įstaigų poveikį miesto įvaizdžiui, jo investicinei infrastruktūrai? Diskusijoje dalyvavo Lietuvos kultūros viceministras Audronis Imbrasas, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos direktorė Roma Survilienė, Šiuolaikinio šokio asociacijos narė Giedrė Jankauskienė bei Kauno „Teatrono“ vadovas režisierius Gildas Aleksa.

Menų spaustuvės inf.

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.