Ar reikia dar vienos Menų spaustuvės Lietuvai?

2017-05-10 menufaktura.lt
Pokalbio akimirka
Pokalbio akimirka

aA

Diskusijoje, surengtoje Menų spaustuvės 15 metų „jubiliejaus“ metu buvo svarstomas naujų erdvių poreikis Vilniaus mieste ir visoje Lietuvoje. 

Prieš 15 metų, balandžio 3-iąją buvo įkurta viešoji įstaiga „Menų spaustuvė“. Tuomet tai buvo tik organizacija, tačiau jau tada buvo svarbu žengti žingsnį, suteikiantį jauniems kūrėjams viltį eiti ne tik į valstybines scenas, bet turėti galimybę kurti ir pristatyti savo kūrybą gerokai palankesnėmis sąlygomis.

Šiandien Menų spaustuvė yra žinoma vieta ne vien Lietuvoje, bet (kartais dar daugiau) ir užsienyje. Ne vien kuriama ir rodoma pirmiausia jaunųjų, eksperimentuojančių kūrėjų produkcija, bet ir kaip kūrybinių rezidencijų vieta, didelių tarptautinių susitikimų (IETM, TEH organizacijos) erdvė. Bet ar vienas pastatas patenkina visų sostinės kūrėjų norus? O kaip su kūrėjais ir kultūra elgiasi kiti miestai?

Iš klausimų, pateiktų didžiųjų miestų savivaldybių kultūros skyriams, paaiškėjo netikėta situacija, kad Vilniaus miestas kultūrai skiria mažiausia lėšų - 6,4 mln. eurų, Klaipėda - 8,5 mln, o Kaunas - 9 mln. eurų. Sostinės savivaldybė dotuoja dvi scenos menų įstaigas - Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatrą (90 000 Eur) ir Menų spaustuvę (119 000 Eur). Palyginimui - uostamiestyje „Klaipėdos jaunimo teatras“ iš savivaldybės šįmet gavo 76 000 eurų, „Apeirono teatras“ - 29 000, „Klaipėdos lėlių teatras - 32 800, „Padi Dapi fish“ - 52 1000 eurų.

O kaip elgiasi jaunieji kūrėjai kituose Lietuvos miestuose? Kaip miestas matuoja kultūros įstaigų poveikį miesto įvaizdžiui, jo investicinei infrastruktūrai? Diskusijoje dalyvavo Lietuvos kultūros viceministras Audronis Imbrasas, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos direktorė Roma Survilienė, Šiuolaikinio šokio asociacijos narė Giedrė Jankauskienė bei Kauno „Teatrono“ vadovas režisierius Gildas Aleksa.

Menų spaustuvės inf.

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.