 |
|
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Draugijos „Rūta“ scenos uždanga (detalė). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. |
Kiekvienas ilgiau gyvuojantis teatras yra išlydėjęs nemažai legendinių artistų – į Anapilio dramos teatrą, kaip tai pavadino aktorius Viktoras Valašinas, atsisveikindamas su savo kurso draugu Pranu Piauloku. „Išeina aktoriai ir net jų nuotraukų teatre nelieka – lyg niekada tokių artistų nėra buvę. Aš tikiu, kad Šiaulių dramos teatras P.Piauloko atminimą saugos visada“, – kalbėjo aktorius Gediminas Girdvainis.
Oslo centre Henriko Ibseno butas išsaugotas visas, iki miegamojo ir indų, kuriuose prausėsi didis dramaturgas. Nekalbant jau apie jo darbo stalą, rankraščius ir rašymo priemones. Vienos Stokholmo parduotuvės vitrinoje įrengtas Gretos Garbo kampelis. Ten kadaise buvo kino studijos paviljonas, kur artistė filmavosi. Dabar čia sudėta keletas jos daiktų, filmo dekoracija. Ekskursijos ir pavieniai žmonės iš įvairių šalių kvapą užgniaužę visa tai apžiūrinėja.
Monikos Mironaitės ar Stepo Juknos visas pasaulis nepažinojo. Turbūt todėl Vilniuje, kuriame jie kūrė ir kerėjo savo menu publiką, nėra nė kampelio, kur galėtum juos prisiminti. O juk tai buvo artistai, kuriuos publika dievino, dėl kurių ėjo į teatrą. Panašiai, kaip šiandien einame dėl Rolando Kazlo, Dainiaus Kazlausko, Viktorijos Kuodytės, Eglės Špokaitės. Arba trokštame matyti Rūtą Staliliūnaitę.
Negali norėti, kad išėjusių menininkų butai virstų muziejais. Na, kas, tarkime, Žirmūnuose ieškos, kur gyveno lietuvių poetinės dokumentikos pradininkas Robertas Verba? Ar daug kam rūpės, kad kažkur Antakalnyje buvo įsikūręs Vytautas Žalakevičius, o K.Donelaičio gatvėje – M.Mironaitė ir Juozas Baltušis, visai greta – Kazimiera Kymantaitė. O Vytautas Kernagis, kuriam šiandien būtų sukakę 57 m.? Ar jo atminimo saugojimas – vien šeimos reikalas?
Salonikų miesto teatrų tikrai niekas pasaulyje nežino, net užkietėję specialistai. Bet fojė – vitrinos su personažų kostiumais ir artistų portretai. Kažkam tai brangu. Nė nebandau įsivaizduoti, kad Nacionaliniame dramos teatre staiga atsirastų tokios ekspozicijos. Ausyse tebeskamba Egmonto Jansono, buvusio teatro vadovo, žodžiai Monikos laidotuvių dieną 2000 metų birželį: „Aš atsiminsiu visus, kurie neatėjo atsisveikinti. Jie tokie dideli, iki jų nieko nebuvo“.
P.Piauloko gedėjo ne tik tie, kurie suvažiavo iš kitų teatrų, bet ir visas Šiaulių dramos teatras. Lyg jie būtų likę bedaliai našlaičiai. O juk tai talentingi žmonės, su kuriais P.Piaulokui buvo įdomu dirbti. Ir visiškai lengva įsivaizduoti, kad jo atminimas Šiauliuose bus išsaugotas. Nuoširdžiai ir išradingai.
