 |
| Scena iš spektaklio „Trys draugai“: ponai Hasės – Lina Bocytė ir Juozas Bindokas. |
Nors sostinės gyventojai turi nemažą scenos renginių pasirinkimą, vasario pabaigoje Vilniuje viešėjęs Šiaulių dramos teatras sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. Kuo jis įdomus vilniečiams?
Seniai pažįstu šį teatrą – teko jame dirbti, buvau ir dramaturgės kailyje, daug apie jį rašiau (galėčiau jau ir memuarų imtis). Šiaulių teatras visais laikais darė įspūdį, kad dirba stabiliai, čia mažiau nei kituose teatruose garsių skandalų, „durų trankymo“, o nuolatinė režisierių kaita šiame bandymų poligone anaiptol ne tragedija, bet išmėginta ir ne pati blogiausia tradicija.
Tačiau gastroliniai spektakliai parodė ir neigiamą tokios praktikos pusę – trupė tampa visiškai priklausoma nuo užklydusio (ar kviestinio) režisieriaus, nuo jo kūrybinės potencijos ar impotencijos. Kiekvienas gastrolių vakaras Vilniuje – vis kito režisieriaus „benefisas“. Aidas Giniotis režisavo Carlo Gozzi’o „Princesę Turandot“, Albertas Vidžiūnas – Arvydo Juozaičio „Salomėją“, etatinė teatro režisierė Regina Steponavičiūtė – Rainerio Marios Remarque’o „Tris draugus“, Sigitas Račkys – Henriko Ibseno „Norą“.
Matant sausakimšą žiūrovų salę, žinant šiuolaikinių teatro teorijų reliatyvumą ir komercinės logikos cinizmą (nepatinka – nežiūrėk, nenori – neik), kai finansinė spektaklio sėkmė tampa vertės matu, vertinti jo privalumus ar trūkumus atrodo tiesiog beprasmiška. Tai ne teorema, kurią galima įrodyti. Todėl pateiksiu tik savo subjektyvią nuomonę, pagrįstą šių keturių spektaklių lyginimu (mintyse) su tūkstančiu ir vienu, matytu anksčiau...
Šaunioji žaismingoji „Princesė Turandot“ Šiaulių scenoje ne kartą aptarta, išgirta, įvertinta ir aprašyta. Kūrybingasis „Keistuolių teatro“ režisierius Aidas Giniotis moka „žaisti teatrą“. Jo interpretuota ilga, painaus siužeto Carlo Gozzi’o pasaka tapo skaidria, tačiau veikale koduotų prasmių nepraradusia improvizacija, aktoriai šio spektaklio erdvėje jaučiasi ir veikia lengvai kaip šokėjai. Trupė imli, jauna, gyvybinga. Azartiškas kūrybos džiaugsmas persiduoda ir žiūrovams. Nors... Bėgant laikui, blėstant pirmųjų „Turandot“ spektaklių netikėtumui, pradeda kristi į akis režisieriaus pamėgtų improvizacijų pasikartojimai ir net tam tikras piktnaudžiavimas šiuo aktorystės ginklu (intermedija su teatro direktorium ir pan.). Tačiau neverta temdyti to „pasakiško vakaro“ džiaugsmo, darnos ir vaikiško gerumo, kurį patiria žiūrovai per spektaklį „Princesė Turandot“. (Beje, šis veikalas pirmą kartą pastatytas Šiaulių teatro atidarymui beveik prieš aštuoniasdešimt metų – 1931 m.)
Antrąjį gastrolių vakarą, kai šiauliečiai vaidino Alberto Vidžiūno režisuotą Arvydo Juozaičio dviejų veiksmų dramą „Salomėja“, atsidūriau tarsi kitame, nepažįstamame teatre. Be žado stebėjau, kas vyksta scenoje. Buvo neįmanoma suvokti, koks šio vaidinimo žanras – komedija ar farsas, parodija ar šaržas, burleska, bufonada, neįgaliųjų saviveikla? O gal koks cirkas, klounada? Kas padėtų įminti šią mįslę?
Štai ką matėme scenoje. Ant lentos su ratukais, pasispirdama rankomis, po sceną važinėja invalidė be kojų. Ji kalba su kita moterimi – šviesiaplauke, aštrių bruožų, apsirengusia baltais apatiniais, ant nuogų pečių užsimetusia skarą, ant plikų blauzdų apsimovusia apsmukusias puskojines. Ima aiškėti, kad ši apsinuoginusi blondinė – tai dramos herojė Salomėja Nėris (akt. Inga Norkutė), nublokšta (tiksliau – nubloškusi save) į tolimą Rusijos užkampį. Su moteriške ant lentos, Ana Grigorjevna (akt. Olita Dautartaitė), poetė kalbasi apie karą, nepakeliamą šaltį, nekūrentą kambarį, badaujantį vaiką. Ana ją informuoja apie kažin kokį Piotrą Petrovičių, kuris netrukus įsikels gyventi į tą patį kambarį. Galbūt jis parūpins kuro, maisto – jis viską gali. Bekojė Ana beveik visą laiką guli avanscenoje prie geležinės vonelės ir žarsto stiklo duženas. Scenos gilumoje, pakabintos ant virvių, supasi didžiulės durys. Kažkas ateina. Bekojė nulipa nuo lentos, eina prie durų, o paskui jau visą laiką vaikštinėja po sceną. Su buteliu degtinės pasirodo Piotras Petrovičius, jiedu su Salomėja (juk nepažįstami?) aiškinasi santykius, geria, mini poetės vaiką, keikia karą ir pan. Vėliau pro tas pačias duris įsiveržia pasiuntinė iš Maskvos, nuo galvos iki kojų kariškai apsirengusi neaiškios lyties būtybė, labai karinga, nes šaudo iš revolverio. Pasirodo, tai sena poetės pažįstama ir likimo draugė Michalina Meškauskienė (akt. Vilija Paleckaitė).
 |
| Salomėja - Inga Norkutė. ŠDT archyvo nuotraukos |
Poetė, būsimoji Stalino premijos laureatė, kviečiama į Kremlių, į šlovės kelią. Salomėja nuplėšia Michalinai nuo galvos karišką kepurę, paleidžia plaukus, graudena, – juk ir ji yra moteris, – tada nutraukia viešniai nuo kojos aulinį batą ir Michalina, apsiavusi vienu batu (kartu su Salomėja) išvyksta į Maskvą. Kad neužmirštume, jog scenoje rodoma poetės drama, retkarčiais nuskamba koks nors poezijos posmas – lietuviškai arba rusiškai, griaudėja Dmitrijaus Šostakovičiaus, Richardo Wagnerio ir Ludwigo van Beethoveno muzika. Maskvoje po sietynu iš raudonų plastikinių žvaigždžių (vienintelė aiški ir prasminga scenografijos detalė) siautėja įkaušusi „šutvė“ – į motinos Rusijos glėbį pasiprašiusių lietuvių rašytojų kompanija (jų vardai, surašyti dramos personažų sąraše, visiems žinomi). Rašytojų kompanijos puošmenos – artistė Aleksandra Staškevičiūtė (akt. Irena Liutikaitė) ir ryškiai dažyta nuolat įkaušusi blondinė Regina (akt. Silvija Povilaitytė), Petro Cvirkos (akt. Dalius Jančiauskas) meilužė. Pagaliau Salomėją Nėrį pamatome jau ne pusnuogę, o apsirengusią mėlyno atlaso suknia, su žvaigžde ant aukštos krūtinės. Poetė tebesiaiškina santykius su buteliu mosuojančiu mylimuoju Piotru Petrovičium (akt. Rolandas Dovydaitis). Stalino saulės nešėjai geria, kelia tostą po tosto už Staliną, už pergalę, už Lietuvos lakštingalą. (Kai kurie dialogai šešėlių teatro principu kažin kodėl nukeliami už didelio ekrano). Karikatūriškų personažų siautimas ir kalbos, tuštinant grafiną po grafino, pasiekia apogėjų. Į Justo, Petro, Kosto, Antano ir jau minėtų moterų kompaniją įsiveržia alkoholio karštinės apimtas rašytojas Jonas Marcinkevičius (akt. Antanas Kišūnas). Tik viena Salomėja šitoje triukšmingoje orgijoje ir toliau „ tauriai išgyvena“ savo gyvenimo dramą, dėl kurios kaltas karas, deklamuoja poezijos posmus, vis mini kažin kur esantį vaiką, ilgesingai žvelgia Lietuvos pusėn...
Be galo smalsu – kaip jaučiasi, ką galvoja tokioje padėtyje atsidūrę aktoriai? Ar jų priklausomybė nuo režisieriaus užgaidų beviltiška net ir tada, kai scenoje ir žodžiai, ir veiksmai susipykę su sveiku protu? Ar jie gali pažvelgti į spektaklį iš šalies, ar tiki tuo, ką verčiami daryti? Spektaklyje pamačiau vieną išimtį. Ta išimtis man pasirodė Pranas Piaulokas epizodiniame SSRS rašytojų sąjungos pirmininko, „Jaunosios gvardijos“ autoriaus, Stalino patikėtinio Aleksandro Fadejevo vaidmenyje. Kai jis galustalėje pakyla ir prabyla, jo balse skamba daugiasluoksnė tiesa apie šį veikėją: įpratęs partiniu kėgėbistiniu kumščiu valdyti rašančiųjų broliją, dogmatiškas, status kaip kuolas Fadejevas tuo pat metu vidujai palaužtas, alkoholizmo suėstas žmogus. Pokalbyje su lietuvių poete jis parodo net savo žmogiškąjį silpnumą. Tačiau kurti tarp klounų, tuščioje vietoje, „iš nieko“, iš padrikų frazių gali tik savarankiškas, patyręs, mąstantis ir labai talentingas artistas – tokio „kalibro“ kaip Pranas Piaulokas.
Kalbant apie „Salomėją“ teko griebtis atpasakojimo „metodo“, nes bet kokios teatrologinės definicijos šiuo atveju yra bejėgės. Veikalo autoriai – Arvydas Juozaitis ir Albertas Vidžiūnas – apie savo kūrinį kalba aukštomis frazėmis. Užsimena apie „kalbos ir jausmų gylį“, apie tai, kad „tik kurdami, pakilę virš išlikusios istorinės dokumentikos, galime kalbėti apie žmogaus kūrėjo dramą“. Visa tai, deja, labai toli nuo jų kūrinio. Ieškodama tikslesnio „Salomėjos“ žanrinio apibrėžimo, atsiverčiau „Vilkolakio“ teatro repertuarą nuo 1921 m. Kokia plati žanrinė jo įvairovė! Gal kas nors tiktų ir šiauliečių „Salomėjai“ apibūdinti ? Pavyzdžiui, dviejų veiksmų maivymasis, griozdyba, čiaudulys, suglumimas, tautinis negalavimas, kriuksėjimas, gvoltas, kvailybė, tautinė bašibuzukų tragedija, sukasprandė, koalicinė parodija, žvairas groteskas, nesaldytas mutinys, nelabas pokštas ir t.t.
Vargšė Saliamutė...POETĖ iš prigimties per savo neilgą gyvenimą tiek privingiavo ir pripėdavo, kad nuo grafomanų nėra jai ramybės net ir aname pasaulyje.
Sausakimša Nacionalinio dramos teatro salė ūžė laukdama spektaklio „Trys draugai“. Regina Steponavičiūtė, nors ir patyrusi režisierė, užsikrovė ant pečių sunkų uždavinį – inscenizuoti labiau negu garsų, labiau negu populiarų, ne vienos žmonių kartos pamiltą ir skaitytą romaną su daugybe įvykių, veikėjų, siužeto vingių, su Pirmojo pasaulinio karo ir pokario Vokietijos realijomis, spalvingais romano herojų likimais. Spektaklį teko konstruoti iš atskirų epizodų, trumpų vaidybinių scenelių, kurias sieja trijų jaunuolių – Roberto (Aurimas Pintulis), Oto (Dalius Jančiauskas), Gotfrydo (Rolandas Dovydaitis) – draugystės leitmotyvas. Režisierė palengvino sau užduotį, nurodžiusi spektaklio žanrą kaip melodramą, tuo užsitikrindama dar didesnį žiūrovų palankumą. Jeigu pridursime „remarkišką“ humorą, šaunias trijų draugų išdaigas ir šmaikščias replikas, kasdieninius „mažojo žmogaus“ vargus ir meilės istoriją, papuoštą Europos didmiesčio atributais (restoranėlis, automobiliai, gatvės merginos, vitrinos ir tinkama muzika), turėsime scenos kūrinį, kurį publika mielai žiūri.
Deja, spektakliui trūksta dinamikos, o aktoriams – energijos. Po pirmųjų spalvingų scenelių veiksmas ilgainiui klimpsta, atrodo gerokai ištęstas. Tai nuleidžiamos, tai pakeliamos metalinės žaliuzės – veiksmo skirtukai – įkyriai kartojasi, trijų herojų charakteriams trūksta spalvų, jaunos aktorės Monikos Šaltytės pastangos įtikinti žiūrovus Patricijos meilės jausmo tikrumu pernelyg akivaizdžios. Jos scenos partneris Robertas, žmogus, perėjęs karo pragarą, matęs šilto ir šalto, scenoje primena naivų bernelį, skrybėlę užsimaukšlinusį kaimo prasčiokėlį, kuris nuo pradžios iki pabaigos vis toks pats. Geresnėje padėtyje atsidūrė epizodiniai veikėjai – šmėstelėjo, „papuošė“ savimi sceną, „suteikė kolorito“ ir išnyko. Bet ir jiems trūksta tikslumo, aiškesnių užduočių. Rimantė Krilavičiūtė ponią Ceslevski tapo įtikinamomis spalvomis, bet panelės Miuler (Nomeda Bėčiūtė) paveikslas sureikšmintas taip, tarsi tai būtų išskirtinai svarbi solo partija.
Nemirtingas Remarque’o romanas Šiaulių scenoje rieda per duobes, nelygumus ir akmenis. Nemažas aktorių būrys scenoje kuria epą, visi nuoširdžiai įsijautę į savo vaidmenis, tikėdami viso to prasmingumu. Žiūrovų susidomėjimas Remarque’u – garantuotas.
Sigito Račkio režisuota Henriko Ibseno „Nora“ – savotiškas netikėtumas. Didžiojo dramaturgo herojai ir herojės ligi šiol buvo daugiasluoksnės, prieštaringos, sklidinos sielos paslapčių, neišsemiamos, beveik nepažinios asmenybės. Sigito Račkio spektaklyje neliko paslapties gelmių. Scenoje atpasakojamas dramaturgijos klasiko meistriškai susuktas siužetas, kurio intriga – beveik detektyvas: žmona slepia nuo vyro, kad pasirašė skolos raštą, padirbusi jo parašą, o niekšas advokatas nori tuo pasinaudoti ir ją šantažuoja.
Račkio režisuotame spektaklyje aktoriai vykdo režisieriaus nurodytas funkcijas steriliame, simetriškame, lakoniškame scenovaizdyje (dvi sofutės, šešios pagalvėlės, dvi baltos kėdės ornamentuotų širmų, gal tapetų, fone). Lengvais judesiais, skambiu juoku, žavinga šypsena aktorė Jūratė Budriūnaitė kuria Noros – „lėlės“, „voveraitės“ – paveikslą. Ne ką daugiau, išskyrus išorinį žavesį, šitoje Noroje ir įžvelgsi, nebent finale, kai ateis laikas? Nervingu besaikiu kvatojimu Ingos Norkutės Kristina, Noros jaunystės draugė, slepia, suprantama, savo gyvenimo dramą. Toks išorinis vaidmens charakterizavimas – tai priedanga, tačiau toji širma, t.y. „priemonė“, tarnauja ne personažui, bet aktorei. Taip pat kvatodamas scenoje pasirodo „mirtininkas“ daktaras Rankas (Rolandas Dovydaitis) ir per visą spektaklį matome jį vis su ta pačia paviršutiniškais juokeliais besidangstančio mirtininko kauke.
Visi šie personažai, tarp jų ir Vytauto Kanišonio Helmeris, šiuolaikinis banko klerkas, spektaklyje „varo veiksmą“ pirmyn, atlieka savo funkcijas, visai nesirūpindami, kam viso to reikėjo Henrikui Ibsenui, kam to reikia mums ir ko dėlei šis veikalas sukurtas. Negi tik tam, kad būtų papasakota dar vienos poros istorija? Atrodo, būtent taip dramą suprato režisierius. Kiek sudėtingesnis nebent Antano Venckaus degradavęs advokatas Krogstadas – jis turi daugiau „sielos raumenų“, daugiau žmogiškų niuansų, o jo personažo istorija perteikia dalį Ibsenui rūpimos problemos. Kokia tai problema? Ibsenui rūpėjo dramatiškas visuomenės principų, socialinių normų ir individo autonomijos, jo žmogiškosios raiškos susidūrimas. Bet kas iš to, jei šitai mažai rūpi spektaklio kūrėjams? Taip ir nesupratau, kuo režisieriui Sigitui Račkiui aktuali „Nora“.
Kadaise Europai buvo svarbi moterų emancipacija. O kaip yra šiandien? Kur tas skrupulingai saugotų visuomenės normų, padorumo slenkstis ir spontaniškas asmenybės maištas? Klausimai, kurie nedavė ramybės dramaturgui Ibsenui, XXI a. pradžioje atsisuko visai netikėta puse. Mūsų visuomenėje (juk spektaklis skirtas Lietuvos žiūrovams) nesąžiningumas tapo gyvenimo norma. Tą rodo viešasis gyvenimas, elementarios gyventojų apklausos dėl kyšių, vokelių, kontrabandos ir kt., kasdieniniai kriminalai – neatiduotos skolos, apgavystės, išsisukinėjimai, žodžio nesilaikymas... Ar mūsų viešajame gyvenime dar egzistuoja neapčiuopiama ir neinventorizuojama Ibseno laikų vertybė, įvardijama kaip „geras vardas“? Račkio spektaklis orientuotas į vyro ir žmonos santykius. Tačiau kas šiandien yra Noros maištas ar jos praregėjimas? Ar patriarchališkus šeimos varžtus pamynusiai mūsų laikų moteriai dar yra prieš ką maištauti? Ar ji dar turi skrupulų? Ką šiandien moteriai reiškia pakeisti vyrą, išeiti iš namų, išvažiuoti į platųjį pasaulį, palikti (gal net nužudyti) vaikus?
Režisierius Sigitas Račkys – ne Henrikas Ibsenas, jis dėl viso to nesuka sau galvos. Tokia šeimyninė istorijėlė, kokią galima „ištraukti“ iš „Noros“ siužeto ir kokią matome Šiaulių teatro scenoje, TV serialų, detektyvinių filmų, lėkštų istorijų, greito maisto restoranų aplinkoje tampa visiškai tinkama medžiaga gastroliniam spektakliui su nesudėtinga intriga, su miela, žiūrovus žavinčia ir gražiai besišypsančia „primadona“. Visa tai nereikalauja jokių dvasios investicijų.
Šiaulių teatro gastrolės padarė įspūdį, kad kiekvienas iš keturių vakarų – tai susitikimas su vis nauju teatru. Spektakliai tokie nepanašūs, o ir pats teatras, net ir su tais pačiais artistais, sunkiai atpažįstamas. Nesibaigiančioje ir iš vietos nejudančioje polemikoje apie teatrų padėtį ir perspektyvas tai, žinoma, nėra joks argumentas. Tačiau asmeniškai man, kaip žiūrovei, būtų malonu, jei žinočiau, ko kuriame teatre galiu ieškoti, ko laukti, ko tikėtis. Ir nieko čia gudraus – tai tik patvirtinimas, kad teatrą kuria asmenybės.
