Aušra Gudavičiūtė
Ir liūdesio, ir skaidrios šviesos buvo sklidini trys vasario ir kovo mėnesiais įvykę teatralų susibūrimai. Vasario 20-ąją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susirinko aktoriaus, režisieriaus, bardo Sauliaus Mykolaičio (1966-2006) kolegos, bičiuliai ir gerbėjai. Kovo 11-ąją tas pats iš pelenų prisikėlęs Nacionalinis pakvietė į poeto Justino Marcinkevičiaus (1930-2011) kūrybos skaitymų vakarą „Kada gi mūsų širdys atsivers?", o kovo 15 d. Valstybiniame jaunimo teatre buvo sutikta teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Patirčių realizmas", kurios tiriamasis laukas - režisierės ir pedagogės Dalios Tamulevičiūtės (1940-2006) kūrybinė biografija.
Pernelyg neakcentuojant Lietuvos kultūros pasaulyje įprastų sąsajų (Saulius Mykolaitis buvo vienas iš Dalios Tamulevičiūtės 1988-1992 metų aktorių laidos mokinių, o Ramunė Marcinkevičiūtė - visų mylimo poeto, tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus dukra, kuriai tėvo kadaise skirtą žaismingą eilėraštį su paantrašte „Ramunėlei" iš didelės Nacionalinio dramos teatro scenos taip jaukiai perskaitė aktorius Dainius Gavenonis), šiuos tris renginius sieja ir kita, gal tiesmukai pirštu neapibrėžiama, bet pavasarine uosle aiškiai užuodžiama mūsų dabarties teatro širdžių realybė.
Visų pirma - tas, rodosi, toks užmirštas, paniekintas, „nuobodusis", arba atvirkščiai - iki šleikštulio sureikšmintas minėjimų, poezijos vakarų žanras. Ar gali kas būti labiau „nešiuolaikiška"?.. Po vieno knygos aptarimo bibliotekoje pažįstama studentė skundėsi, kad vos nenumirė iš nuobodumo: „Ir kam tiek šnekų?!" - piktinosi. Per pastaruosius dešimtmečius į panašaus žanro renginius Lietuvos rašytojų klube, Vilniaus rotušėje, Vilniaus mokytojų namuose na ir, žinoma, sostinės ar miestelių kultūros centruose, bibliotekose rinkdavosi bene vien žilos ar žylančios galvos.
Jauniems žmonėms, matyt, dingodavosi, kad jeigu minėjimas - tai arba pompastiškas ir tuščias, arba tik siauram žmonių ratui svarbus. O čia! Per abu minėjimus Nacionalinis lūžte lūžo. Vėluojantiems dar teko išklausyti drabužinės darbuotojų „moralų" ir šveicoriaus įspėjimų, kad kitą kartą neįleis. Prisimenant Saulių Mykolaitį, tikriausiai nė vienas iš salės jaunimėlio nesibodėjo ilgomis šnekomis: nors vakaras ištįso gerokai viršydamas įprastinę tokių renginių trukmę, bet anksčiau išeinančių nepastebėjau. Justino Marcinkevičiaus kūrybos skaitymų vakaras priminė, ką reiškia teatro salėje sulaikius kvapą klausytis aktoriaus tariamo žodžio. Ačiū ačiū! Regimantui Adomaičiui, Rimantui Bagdzevičiui, Vladui Bagdonui, Algimantui Bružui, Eglei Gabrėnaitei, Dainiui Gavenoniui, Aldonai Janušauskaitei, Doloresai Kazragytei, Algirdui Latėnui, Birutei Mar, Valentinui Masalskiui, Vytautui Paukštei, Juozui Rygertui, Vytautui Rumšui, savo kūrybos dainas pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius atlikusiems Aidui Giniočiui ir Gediminui Storpirščiui. Ir nematomam viso šio renginio Režisieriui. Už išsaugotą pagarbą žodžiui scenoje. Už išsaugotą pagarbą žmogui. Kūrybai. Kūrėjui.
Iškilių mūsų teatro aktorių Juozo Rygerto, Aldonos Janušauskaitės, Vytauto Paukštės, Vytauto Rumšo, Eglės Gabrėnaitės ir kitų atgaivintos Just. Marcinkevičiaus poetinės trilogijos ištraukos, Vlado Bagdono lyg kokio pasakojamus įvykius regėjusio bylotojo meistriškai perteiktas Konstantino Sirvydo gyvenimo ir mirties epizodas iš poemos „Pažinimo medis", kalbėti ir giedoti lyrikos posmai prikėlė tai, kas šiais visuotinio paviršutinio teatralizmo laikais rodėsi suvisam prapuolę. Ko, rodėsi, nebeįmanoma paliudyti. Didingas vakaras buvo. Ar kas galėjo įsivaizduoti toje pačioje scenoje tokių skirtingų kartų, skirtingų teatro mokyklų aktorius? „Mindaugo", „Mažvydo" ištraukas ir - bardų dainas?.. Ogi Justinas Marcinkevičius ir vėl visus sujungė. Ir apgaubė taikia ramybe.
... Kaip kad sutinkant Ramunės Marcinkevičiūtės knygą aukštaitiškai išsitarė Algirdas Latėnas: „Dabar ramu (...). Ir ramu, kad būtent Ramunė parašė šią knygą". Tokį pasakymą tikrai turėtų suprasti skaitę A. Baranausko „Anykščių šilelį". Ramu - tai reiškia, gera. Labai daug gerumo į tokį pasakymą telpa.
Ir tikrai ramiau. Kad dar galima (arba - ir vėl galima?) visiems suėjus šitaip tauriai ir paprastai prisiminti. Pabūti. Pasiklausyti. Keistas įspūdis, irgi visai „nešiuolaikiškas", liko iš Justino Marcinkevičiaus kūrybos skaitymų vakaro: kad visi scenoje buvę aktoriai ne patys ką nors skaitė, o tik klausėsi. Klausėsi savo kolegų liudijamos poezijos, klausėsi poeto žodžio, klausėsi salės alsavimo. O štai salėje ne visiems, tokiu urmu susirinkusiems, pavyko vieningai klausytis. Telefonų skambučiai vis pasigirsdavo, vienas kitas net ir atsiliepti, kokį smulkų reikalą telefonu čia pat sutvarkyti sugebėjo. Publika kiek atpratusi klausytis. Nebemoka. Ar atsiras dar Mokytojų?
„Mokytoja" daugelis vadino ir tebevadina kito renginio - Jaunimo teatre įvykusių knygos sutiktuvių - „priežastį" - teatro menininkę Dalią Tamulevičiūtę. Ramunės Marcinkevičiūtės teatrologinė ir gyvenimiška patirtis subrandino šią knygą-studiją, pavadintą „Patirčių realizmas" („Kultūros barai", 2011). Apie Dalią - autorės kolegę pedagogę Lietuvos muzikos ir tetaro akademijoje, iškilią režisierę, buvusią Lietuvos valstybinio jaunimo teatro vadovę, atvedusią į šį teatrą legendinį savo auklėtinių „dešimtuką", o apskritai į Lietuvos teatrą - daugelį dabar garsių aktorių, režisierių, kitų teatro menininkų. Knyga išėjo didelė. Stora. Svari, kaip ir D. Tamulevičiūtės kūrybinė biografija. Gausiai iliustruota nuotraukomis - ir iš asmeninės biografijos. Apgaubta juodu viršeliu, lyg tamsia įtraukiančia (ir išspjaunančia) teatro erdve.
Tai nėra tradicinė monografija, kurios autorius, nuosekliai apžvelgdamas savo herojaus gyvenimą ir darbus, suskirsto juos etapais, herojaus veiklą padalija į „ankstyvąją", „brandžiąją" ir „vėlyvąją", o herojaus amžininkų bei artimųjų mintis ar laiškus cituoja tik norėdamas paryškinti vieną ar kitą savo įžvalgą, patvirtinti savąją interpretaciją. Tokia tradicinė monografija tarsi užkelia savo herojų ant pjedestalo, jį idealizuoja, paverčia nenuginčijamu autoritetu. Sykiu - jį apsaugo.
Knyga „Patirčių realizmas", kaip kad jos autorė rašo „Pratarmėje", - tai „visų knyga apie Dalią Tamulevičiūtę". Ją ir sudaro daugybės Dalios auklėtinių - aktorių, režisierių, - kitų kolegų tekstai; recenzijos ir straipsniai apie D. Tamulevičiūtės spektaklius, publikuoti spaudoje, interviu ir pokalbiai su šia moterimi. Pirmoji dalis „Pasakojimai, - kaip teigiama „Pratarmėje", - tai bandymas atkurti Dalios Tamulevičiūtės biografiją, remiantis pasakojamosios istorijos (oral history) metodu". Knygos sutiktuvėse R. Marcinkevičiūtė užsiminė, kad šitoks daugiabalsis D. Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos rekonstravimo būdas atitinka pačios režisierės nuostatą: teatrą kurti bendraautorystės principu.
Iš tiesų sklaidant knygos puslapius, skaitant tekstus iškyla nuostabiai gyva Dalia Tamulevičiūtė. Gyva savo poveikiu daugybės žmonių gyvenimams, likimams. Jos mokinių, aktorių ir režisierių, tekstus skaitai ne kaip „In memoriam", o kaip laiškus - kupinus ir meilės, ir nuoskaudų, ir pagarbos, ir kartėlio. Jos amžininkų teatro kritikų recenzijose junti pripažinimą šiai moteriai, pasiekusiai neabejotino pranašumo sovietmečio kultūros pasaulyje, žavėjimąsi gaivaus oro gūsiu to meto teatre. Monografijoje, kokią sudarė ir pabaigoje straipsniu „Patirčių realizmas" apibendrino R. Marcinkevičiūtė, lietuvių teatro Dalia iškyla skaudžiai gyva ir... pažeidžiama. Neapsaugota. Tų daugybės vardų ir veidų klegesys. Ar tai jie apie ją ar ji apie juos kalba?.. Šios moters didingo trapumo, orios vienatvės neuždengia nei solidūs juodi knygos viršeliai, nei pavadinimo „-izmas".
D. Tamulevičiūtės teatro, kaip ir Justino Marcinkevičiaus poezijos „vaikų" patirčių ir širdžių realybė tebesitęsia. Nors knygos sutiktuvių Valstybiniame jaunimo teatre aplinka ir nuotaika buvo gerokai šeimyniškesnė už didžiųjų renginių Nacionaliniame prieigas ir atmosferą, vis dėlto ta pavasarinė uoslė užuodė aštrų Mokytojų ilgesį prabudančiančiame mūsų teatre.
