„Moteris niekur nevertinama pagal atliekamą darbą, ją vertina pagal lytį,“ - prieš gerą šimtą metų skundėsi anarchistė Emma Goldman. Ir šiandien Lietuvos kultūroje panašiai, o teatre dirbančias režisieres galėtų įkvėpti nebent Dalia Tamulevičiūtė, su kurios vardu siejama ne tik puikių Jaunimo teatro aktorių (Kazlo, Storpirščio, Vilkaičio, Kazlauskaitės ir kitų) bet ir Eimunto Nekrošiaus kūrybos pradžia.
Gegužės mėnesį galėjo pasirodyti, kad kažkas pasikeitė. Vilniaus mažojo teatro režisierė, Rimo Tumino dukra Gabrielė Tuminaitė, organizuodama teatro debiutų festivalį „TYLOS!“, į komandą pasikvietė charakteringą menininkę Shaltmirą, visuomenėje jau įgavusią skandalistės įvaizdį, kad sukurtų festivalio vizualiką. Visi žinome, kad Vilniaus mažajame teatre tvyro itin „dvasinga“ atmosfera, kurią gali sugriauti bet koks minties aštrumas. Šiame teatre visi turi būti malonūs, vengiama bet kokio kritiškumo. Ir štai, į šventus tėvo namus su purvinais kerzais įžengia dukrelės kompanija, nevynioja į vatą nei žodžių, nei vaizdų, o viena draugė festivalio atidarymo metu žurnalistams skaito kalbą, kurią sau mėgstu vadinti „Vaginos manifestu“.
Visa kalba savo aštrumu ir taiklumu yra žavinga, bet čia apsiribosiu nedidele citata. Štai kaip Shaltmira pristato vieną savo darbą, „TYLOS!“ metu eksponuotą pačios Tumino teatro šventovės širdyje: „teatras nuo senovės yra vyrų šventovė ir į vidų įskridusi viena kita vagina tik sukelia susierzinimą ir sąmyšį, kaip koks į kambarį įskridęs naktinis drugys ar plaštakė. Nes jų funkcija būti MŪZOMIS. Tupėti savo kosminiuose narveliuose ir pasirodyti tik tada kai režisierius pamoja savo prigesusia cigarete. Lygiavertis egzistavimas toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku vis dar laikomas kažko įrodinėjimu, lindimu į akis, akių drąskymu. Visa tai vizualizavus mes gauname MŪZŲ KERŠTĄ“. Tokie darbai ir draugai šį tą sako ir apie Gabrielės Tuminaitės charakterį.
Tai skatina pažvelgti į šios menininkės darbus režisūros plotmėje. Feministinei temai labai tinka pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką sukurtos „Dėdės ir dėdienės“, Vilniaus mažojo teatro repertuare figūruojančias jau antrą sezoną. „Mes įsiklausome į Juozo Tumo-Vaižganto epochą, - spektaklio aprašyme sako režisierė, - kaip gyveno jis pats, kokie buvo žmonės - rašytojai, kultūros veikėjai. Jie buvo drąsūs, pasitikintys savo šalies kultūra, ateitimi ir jau tapę pasaulio piliečiais“. Dar vėliau pridedama „apysaka „Dėdės ir dėdienės“ parašyta miestiečio, turinčio gerą skonį“. Turiu pasakyti, kad meno kontekste man tai - visiškas muilas. Pirmiausia „pasaulio piliete“ labiau būčiau linkusi vadinti Emmą Goldman ir kažin, ar turime nors vieną tokį pavyzdį iš to meto lietuvių kultūros.
Goldman gimė tais pačiais metais kaip ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Į biografijas čia nesigilinkime, bet reiktų pasakyti, jog 1869-aisiais Goldman išvydo pasaulį Kaune, o jis - Svėdasų valsčiuje. Nors užsiėmė gan skirtinga praktika ir turėjo labai skirtingas gyvenimo patirtis, jie yra tos pačios epochos žmonės. Maždaug nuo 1889-ųjų Goldman gyveno Niujorke, 1910-aisiais išleido pirmąją savo knygą „Anarchizmas ir kitos esė“. Ji buvo žinoma kai kuriems Amerikoje gyvenantiems lietuviams, jie pristatinėjo ir nagrinėjo jos veiklą vietinėje lietuviškoje spaudoje. Vaižgantas JAV lankėsi 1911 metais, o „Dėdes ir dėdienes“ rašė 1920-aisiais. Kažin ar jis apskritai ką nors girdėjo apie anarchizmą, apie Goldman, ir ką būtų galėjęs ką apie tai manyti. Kažin, ką jis galvojo apie moterų emancipaciją, bet manau, buvo linkęs tęsti tradicijas. Lyginant su Shaltmira, iš spektaklio „Dėdės ir dėdienės“ panašiai atrodo ir Tuminaitė.
Savo spektaklyje ji kone visą Vaižganto tekstą duoda skaityti vyresnės kartos aktoriui Arvydui Dapšiui. Programėlėje įrašytas ties Mykolo vaidmeniu Dapšys paverčiamas tiesiog skaitovu arba, geriausiu atveju, režisierium, kurio dėka teatro publikai pristatomas iš jo vaikystės atkeliavęs pasakojimas. Dėl Tuminaitės įvesto Prancūzės vaidmens Dapšio personažas man sutapo su Juozu Miltiniu, kuris tarpukario pabaigoje studijavo Prancūzijoje, bet sunku įsivaizduoti šį charakterį aštrių smegenų prancūzams melancholiškai pasakojantį bejėgių kaimiečių nelaimingos meilės istoriją. Žinoma, Dapšys skaito tikrai gražiai - taip maloniai pats sau nepaskaitytum. Bet ar dėl to verta eiti į teatrą - gal užtenka pasileisti audioknygą?
Kadangi Tuminaitės „Dėdėse...“ veiksmą pasakoja Dapšys, kitiems spektaklio aktoriams jo pasakojimą tenka iliustruoti. Pagrindiniai „Dėdžių ir dėdienių“ personažai beveik neturi teksto, vaidmenis galėjo konstruoti ir žiūrovą kabinti per judesį ir fizinę raišką. Vainius Sodeika, vaidinantis Mykoliuką, mėgino sužaisti droždamas smuikelį, ar šieno krovimo scenoje darydamas visą eilę salto. Agnė Šataitė, vaidinanti Severiutę, publiką žavėjo kaip darželyje ir mokė - įsikibus į sijono padelkas, dailiai šypsodamasi, tupinėdama knyksiukus. Kitame Tuminaitės spektaklyje „Savižudis“ pagal Nikolajų Erdmaną jos Serafimos vaidmuo buvo radikaliai priešingas, bet vis tiek sunku patikėti, kad už tokius nuopelnus dalijami Nacionaliniai teatralų apdovanojimai. Ir ne Auksinio scenos kryžiaus čia gaila, o aktorių, kurie buvo pernelyg apriboti režisierės sumanymo (kartais toks iššūkis nėra blogai), bet neturėjo jokios kitos pagalbos, kad išvystytų vaidmenis per fizinę raišką. Dabartiniai sprendimai perdėm pabrėžia aktorių fizinės raiškos skurdumą.
Spektaklyje yra visai smagių momentų, bet jei kiekvieno vaidmens linijos netrūkinėtų, šis darbas pakiltų į kitą lygmenį. Pagal režisūrines priemones Tuminaitės „Dėdės...“ tėra šiaudai, linai, nostalgija seniems geriems laikams kaime. Tebūnie. Bet pasižiūrėkime į spektaklio turinį. Kad ir kaip vartytume, svarbiausia viso „Dėdžių ir dėdienių“ pasakojimo problema - moters sudaiktinimas, moteries suvokimas kaip prekės. Juk Mykoliuko tragedija yra ta, kad jis neturėjo nei namų, nei perspektyvų, kad galėtų pasiimti mylimą moterį. Ar tai reiškia, kad Severiutė buvo priversta tekėti už Geišės? Ne - ji pati ištekėjo. Ar šiandien tūla lietuvaitė pasielgtų kitaip?
Goldman moters sudaiktinimo problemą paliečia kalbėdama apie prostituciją. „Moralės sargui prostitucija rūpi ne todėl, kad moteris parduoda savo kūną, o todėl, kad ji parsiduoda už santuokos ribų. Tai nėra vien žodžiai, nes tuoktis dėl pinigų visiškai priimtina - tą leidžia įstatymas, o visuomenė tai palaimina“. Jei prisiminsime, apie ką svajoja, ko tikisi ir ko viena kitoms linki moterys, tai gera partija, kitaip sakant vyras su pinigais ir su statusu. Pageidautina, užsienietis. Mūsų kultūra tai diegia nuo mažumės, moteris yra auginama taip, kad būtų gera žmona ir gera mama. Šimto moterų emancipacijos metų Lietuvoje lyg nebūta. Tie buki Šataitės knyksiukai Tuminaitės spektaklyje tiesiog siutina.
Geriau pakalbėkime apie seksą. Tuminaitė, kaip „TYLOS!“ organizatorė, festivalio plakatui pasirinko Shaltmiros darbą. Menininkė, reikšmingai krenkščiant Tuminui, apie jį kalba taip: „Plakate sugrįžimą vaizdžiai perteikiau personažu su išsklęstais sparnais, po kuriuo prieglobstį rado visi kiti veikėjai. Daug kas kaip centrinę figūrą įžvelgia vaginą, kas idėjiškai yra labai elementarus motinos simbolizmas. Įdomu, kad pastebėjimus, kad centrinis personažas yra būtent vagina, viešai ir asmeniškai pareiškė pagrinde vyresnio amžiaus menininkai vyrai. Esu įsitikinusi, kad jiems tai tikrai yra vieta, kurioje ilgai nesisvečiuota ar į kurią norėtųsi sugrįžti dažniau“. Kartu su maestro gali krenkšti ir daugelis teatro lankytojų nes, pasak Goldman, juos „ištinka moraliniai traukuliai“.
Žinoma, kad „Dėdėse...“ jokie moraliniai traukuliai neištiks, nes kaip Vaižgantas parašė, taip Tuminaitė ir pastatė. Severiutės ir Mykoliuko meilės scenoje ji stilizuodama pristabdė aktorių raišką, kad aktoriai nebanalintų to, kas šventa, kad žiūrovas galėtų džiaugtis šimtamečiu tekstu. Šis skamba taip: „Ir ėmė jį kaip pablūdusi bučiuot, į save spaust, širdyje atsiprašinėdama už jam daromą skausmą. Savo rankele glostė Mykoliuką per veidelį taip švelniai, atsargiai, lyg tai vėjelis būtų jį bučiavęs. <...> Ir vėl bučiavo skruostus, kaktą, lūpas. Vykino iš Geišės gautas pamokas <...> Ji visą save davė Mykoliukui ir tikrai būtų atsidavusi, kad tik jis būtų priėmęs“. Čia, staiga ir netikėtai, moraliniai traukuliai ištinka mane - Severiute, you bitch!
Ir čia aš suprantu, kad per šimtą metų vis dėlto šis tas pasikeitė. „Visuotinai sutinkama, kad moteris auginama kaip seksualinė prekė, bet jai neleidžiama sužinoti apie seksą ir jo svarbą. Slepiama viskas, kas susiję su šia tema,“ - tada rašė Goldman. Šiandien Severiutę bučiuotis galėtų pamokyti kiekvienas aštuntokas (o gal reiktų sakyti aštuntokė?). Vakarų pasaulyje tai visuotinai keitėsi prieš penkiasdešimt, Lietuvoje - maždaug prieš dvidešimt metų. Todėl moraliniai traukuliai gali ištikti tik tuos, kurie ignoruoja šių dienų realybę. Tokių pokyčių nepaisymas mene yra laikytinas visišku bukumu arba dar blogiau - trumparegišku žiūrovu bukinimu.
Taigi, Tuminatės darbe labiausiai trūksta kritinio santykio su Vaižganto apysaka. Iš šių metų festivalio „TYLOS!“ būtų galima manyti, kad feministinės temos jai nesvetimos. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad jas nagrinėti - kaip tik Tuminaitės charakteriui. Būtų įdomu, jei režisūroje ji neprasilenktų su šia diena, nepataikautų praeityje paskendusiems žiūrovams ir nevengtų kritiškumo.
kasteatre.wordpress.com/2015/12/03/apie-vaginas-ir-seksa-teatre/
