Teatro pedagogai iš 20 pasaulio šalių svarstė, kuo gali pasitarnauti scenos menas, kad kalba išlaikytų savitumą, identitetą ir kartu būtų suprantama kitos tautos, kultūros žmogui.
Jurga Barkauskaitė
Klaipėdos universiteto dėstytojai Velta ir Vytautas Anužiai tapo Vachtangovo teatrinės mokyklos vėliavnešiais už Atlanto. Teatro pedagogų pranešimas sulaukė didelio susidomėjimo Meksikoje, Pueblos mieste vykusiame 7–ajame Pasaulio tarptautinės universitetų teatrų asociacijos (IUTA) kongrese.
Aktorių rengimo matematika
Dėstytojai neslėpė, kad kvietimas dalyvauti šiame renginyje – solidus jų darbo rezultatų įvertinimas. „Nuo 1999 metų su Klaipėdos universiteto teatru „Dramos klasė“ esame laukiami ir dalyvaujame teatrų festivaliuose. Jutome dėmesį, buvome matomi, tačiau ne kaip teoretikai, o kaip praktikai. Kolegas – IUTA narius ir patį asociacijos prezidentą Jeaną Marcą Larrue – sudomino metodologija, kuria vadovaujamės ruošdami būsimus aktorius. Mums siųstame kvietime organizatoriai rašė: „Žmonės turi žinoti, kaip jūs dirbate“, – dėstė V.Anužis.
Savo pranešime Klaipėdos universiteto atstovai išgrynino per 30 pedagoginio ir teatrinio darbo metų sukauptą patirtį, kuri tęsia Vachtangovo teatrinės mokyklos tradiciją, pasižyminčią matematiškai konkrečiu, aiškiu stiliumi. „Bet kurioje meninėje veikloje yra amato, kurio turi išmokti, kuris vėliau įgalina kurti. Visuomet atskirsi profesionalą, turintį savo teatrinę mokyklą, ir mėgėją. Daug kam atrodo, kad teatru gali užsiimti bet kas, turintis žavesio ir humoro jausmą. Vienąsyk suvaidinti ir sužibėti įmanoma. Žinios, kaip pasiekti ilgalaikių rezultatų, – Vachtangovo mokyklos ir metodologijos stiprybė“, – kalbėjo V.Anužis.
Unikalumas – ypač aktualus
IUTA konferencijos, kurios tema buvo „Universiteto teatras, jo identitetas ir kalbos, paradigmos ir paradoksai“, dalyviai ypač didelį dėmesį skyrė savitumo išlaikymo klausimams. Tad Klaipėdos universiteto dėstytojų pranešimas pataikė tiesiai į dešimtuką. „Vachtangovo mokykla, kurią Maskvoje esame baigę ir patys, – vienintelė tokia, jos lokacija labai stipri. Unikali metodologija pasauliui atsiveria tik dabar, susidomėjimas ja išties didelis“, – sakė V.Anužienė.
Konferencijoje dalyvavusių kolegų entuziazmas tai tik patvirtino. Nelaukdami, kol pranešimas bus išspausdintas, Turkijos, Irano, Didžiosios Britanijos ir JAV atstovai iš karto paprašė jo kopijų.
Kultūrinė agresija liūdina
Patys Klaipėdos universiteto atstovai susidomėję klausėsi kolegų iš 20 pasaulio šalių pasisakymų. Anot V.Anužio, ilgą kongreso mokslinės konferencijos pavadinimą galima iššifruoti lakoniškai – „It‘s languages“ („Jo kalbos“, – aut. past.): „Ne anglofoniškasis pasaulis jaučia didelę kalbinę, kultūrinę agresiją iš angliškai kalbančiojo pasaulio pusės. Per kalbą smelkiasi ir kultūra. Kėlėme klausimą – kuo gali pasitarnauti teatras, kad kalba išlaikytų savitumą, identitetą ir kartu būtų suprantama kitos tautos, kultūros žmogui?“.
Konferencijos organizatoriai džiaugėsi ir didžiavosi, kad renginys išvengė anglų kalbos dominavimo – teatro mokslininkai bei pedagogai bendravo ir prancūzų bei ispanų kalbomis. Vis dėlto dalyviai negalėjo nepastebėti universalizacijos efekto, karaliaujančio už Pueblos universiteto sienų. „Užsukę į parduotuves neretai pasijusdavome kaip mūsiškiuose prekybos centruose – tos pačios prekės, tie patys rūbai. Pasaulyje atsirado labai daug bendrumo, kuris yra neįdomus, niveliuoja žmones“, – apgailestavo V.Anužis.
