Priešistorė
Neseniai Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTKD) pavedė Lietuvos kultūros ministerijai (LKM) išplatinti teatrams raštą, kuriame minimas įstatymas, nurodantis „draudimą rūkyti tabako gaminius ir elektronines cigaretes laisvalaikio praleidimo įstaigose, kitose žmonėms aptarnauti skirtose patalpose". Pažymima, kad juridiniai asmenys privalo užtikrinti šio įstatymo laikymąsi. Teatruose šie gaminiai iš viso negali būti rūkomi. Nevykdant nurodymų bus taikoma įstatymo numatyta atsakomybė. Raštą inspiravo vienos pilietės skundas, kad konkretaus spektaklio metu buvo rūkoma pučiant dūmus į žiūrovus. LKM šiuo klausimu sušaukė Profesionaliojo scenos meno įstaigų tarybos posėdį, kuriame priimtas ne draudžiamojo pobūdžio siūlymas: „Rekomenduoti, kad bilietų pardavimų vietose teatrai informuotų bilietų pirkėjus, jog spektaklyje yra galimai sveikatą trikdančių pavojų (dūmų, lazerių, didelio garso slėgio efektų ir kt.)." Tačiau NTKD nusprendė nesivadovauti kultūros specialistų išvadomis, motyvuojant tuo, kad šios priemonės neįgyvendins minėto įstatymo normų.
Apie galias, adekvatumą ir kontrolę
Visi gerai žinome, kad demokratinėje valstybėje įstatymų laikytis privalu, kaip žinome ir tai, kad kartais jie kertasi su realybe ir ne visuomet būna adekvatūs konkrečioms situacijoms. Taip nutiko ir šiuokart. Tačiau pradžioje apie galias. Įstatymas nėra kartą ir visiems laikams iš dangaus nuleistas sprendimas, patvirtinantis vienintelės aukščiausios tiesos galiojimą. Nuolatiniai redagavimai, pataisos įgalina suspenduoti jo vykdomąją galią ir patikslinti anksčiau patvirtintas nuostatas. Tačiau tam reikalinga kruopšti analizė, kurią atliktų su įstatymu susijusios institucijos specialistai. Teatrui tiesiogiai atstovaujantis įstatymo organas yra Kultūros ministerija, meno sektorių reguliuojančius sprendimus priimanti aukščiausios kvalifikacijos tyrėjų, geriausiai išmanančių savo sritį, ir meno profesionalų pagalba. Departamentas, atsisakęs vadovautis jų siūlymais, eilinį kartą patvirtino šios ministerijos nereikšmingumą ir simbolinį podukros vaidmenį valstybės galių žaidimuose - ji neturi jokios įtakos net sprendžiant jai pavaldžių įstaigų reikalus.
O kas nutinka tuomet, kai meno sektoriaus reikalus ima reguliuoti valstybės klerkai, irgi gerai žinome. Minėtame rašte sakoma, kad įstatymo normos - imperatyvios, ir nenumato išimčių teatrams. Reikalaujama laikytis įstatymo, visiškai nenutuokiant šio meno specifikos, veikimo dėsnių. Valdininkams atrodo, kad teatras yra tokia pati vieta kaip valgykla, autobusų stotelė ar sporto stadionas, kad jokie kūrybos principai čia negalioja. Teatras jiems - tik patalpos, kuriose neturėtų būti rūkoma. Bet jeigu valdžios atstovai nors kartą čia lankėsi, turėjo pastebėti, kad, gerbiant šalia esantį kaimyną, teatro patalpose - nei salėje, nei fojė, nei kavinėse - niekada ir nebuvo rūkoma (bent jau aš tokių atvejų neprisimenu).
Kitas dalykas yra nuo žiūrovų atskirta scena, suvokiama kaip autonomiškas meno pasaulis, menininkų vaizduotės, kūrybos ir laisvės pasireiškimo vieta, nepavaldi jokiems politiniams reikalavimams, išskyrus tuos laikus, kai menininkų laisvę kontroliavo visagalė cenzūra. Valdininkai turėtų žinoti, kad rūkymas scenoje nėra asmeninė aktoriaus užgaida, tai veiksmas, išreiškiantis personažo charakteristikas. Net ir betikslis cigaretės laikymas rankoje kartais apie veikėjus pasako daugiau nei žodžiai. Taigi rūkymas teatre yra meninė išraiškos priemonė. Šiuo atveju draudimas peržengia civilinio įstatymo ribas ir yra tiesiogiai nukreiptas į pačią meno sferą. Kitaip tariant, naujasis potvarkis imasi reglamentuoti ne žmonių elgesį viešosiose erdvėse, bet kėsinasi į kūrybos lauką, bando reguliuoti teatro vidines taisykles ir išraiškos priemones. O kaip kitaip tai įvardyti, jeigu ne naująja cenzūra?
Teatras, kaip ir bet kuri kita meno sritis, yra nuolat besivystantis mechanizmas, todėl net ir vienas, regis, neesminis draudimas gali sugriauti naujai besiformuojančias raiškas. Jau kuris laikas scenos menas, su pavydu žvelgdamas į kiną, stengiasi vengti dirbtinio vaizdavimo ir siekia natūralumo estetikos. Minėtas įstatymas grąžina teatrą prie senųjų dirbtinių modelių. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad aktorius vaidina blogietį kanibalą Leksterį. Režisierius, norėdamas išgauti maksimalų tikrumo efektą scenoje, paveda jam pjaustyti žalią, dar krauju atsiduodančią mėsą, tačiau rūkyti vis tiek teks cigaretę su degančia lempute. Vadinasi, visa režisieriaus sumanyta poveikio strategija nueina perniek. Taigi įstatymas suvaržo ne tik menininko išraiškos laisvę, bet ir tam tikros (anti)estetinės kalbos plėtojimą. Ateityje tai gali apriboti ir pasirinkimą temų, kuriose veikia per nepriimtinus gestus apibrėžiami personažai.
Beje, ankstesnės valdžios nematė būtinybės kištis į meno vidinius reikalus (įstatymas teatrui ilgą laiką negaliojo). Kažkodėl tuo susirūpino tik dabartinė valdžia, vykdanti „sveikatinimosi" politiką. Nesu prieš sveiką gyvenseną (anaiptol, visaip kaip ją palaikau), tačiau kai minėta politika ima virsti vyraujančia ideologija, nurodančia, kaip kitiems gyventi, galima pradėti kalbėti apie žmonių kūnus disciplinuojančius policinės valstybės metodus. Tik šiuokart jie kruopščiai slepiami po humanizmo kauke. Negalima nustatyti visiems vienodų gyvenimo normų, sveikumo ar normalumo standartų. Tai tas pats, kas vyriausybė išleistų įstatymą, draudžiantį žudytis ar tik sveikai maitintis. Kiekvienas gyvenimą jaučia skirtingai, nelygu kokia patirtis jį aplankė, todėl tik pats žmogus gali nuspręsti, kas jam kenksminga. Draudimais nurodinėjant, kas priimtina, o kas ne, greitai reikės ginti asmens teisę į nesveiką gyvenseną, būti nelaimingu, depresyviu, nepatraukliu.
Teatras, nuo amžių kalbėjęs apie žmogų, visada buvo dėmesingas skaudžioms gyvenimo temoms, priešinosi ideologiniams spaudimams, moraliniams suvaržymams, juokėsi iš visuomenės ydų, kėlė klausimus ir ieškojo atsakymų. Manyti, kad žiūrovai čia susirenka tik pramogauti ir smagiai praleisti laiką, gali tik atsitiktinai jame atsidūręs žiūrovas. Šiuolaikinis teatras - su savo priemonėmis, temomis, iššūkiais - apskritai yra „pavojinga" vieta, sąmoningai griaunanti įsivaizduojamą žiūrovų saugumą tam, kad keistų nusistovėjusius įsitikinimus, provokuotų kritiškus apmąstymus. Žiūrovai į jį eina toli gražu ne malonumo ieškoti. Tikėtis, kad teatras bus patogus, nekenksmingas ir sterilus, išvalytas nuo keiksmažodžių, nepadorių nuogybių, dūmų ar kitokio gyvenimo tvaiko, reiškia norėti atimti iš jo pačią svarbiausią savybę, dėl kurios čia vis dar nesinešama spragėsių - tai būti masinės kultūros alternatyva ir kritiškai atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra - su visais įmanomais kvapais ir pojūčiais.
Ką šiuo atveju signalizuoja minėtas draudimas? Ar tik ne tai, kad teatras turi būti „kultūringa" vieta, skirta ramiam, nedirgliam poilsiui? Yra žiūrovų, kurie išpažįsta tik aukštąją kultūrą ir kuriems niekada nepatiks įžūlus, piktas, provokuojantis teatras. O tokio Lietuvoje pastaruoju metu daugėja, tad suprantama, kad auga ir nepasitenkinimas jo raiška. Nesakau, kad viena ar kita estetika yra vertingesnė. Scenos menas turi būti visoks, efektingiausiai jis funkcionuoja tada, kai atsižvelgiama į įvairius publikos skonius, lūkesčius. Tačiau įstatymas, išstumdamas tam tikras išraiškos priemones, privilegijuoja būtent „nekenksmingo", patogaus, dirbtinio teatro estetiką, o tai pražūtinga visam scenos meno laukui.
Negalima teatro vertinti sveikatingumo matais, net jeigu kažkas ir nusprendė, kad rūkymas - vienareikšmiškai blogai. Ar rūkymas scenoje žaloja žiūrovo sveikatą, gali nuspręsti irgi tik jis pats. Toleruoti tam tikras raiškas ar ne, yra jo pasirinkimo laisvė. Jeigu žiūrovas nusipirko bilietą į spektaklį, ant kurio nurodyta, kad bus rūkoma, vadinasi jis netraktuoja rūkymo kaip žalos sau ir toleruoja režisieriaus sprendimus, suprasdamas tai kaip būtiną personažo atskleidimą ir meninę strategiją. Mąstant vien sveikatingumo kategorijomis, teatrą apskritai reikėtų uždaryti, nes pavojingiausios čia - teatro dulkės. Laisvoje šalyje nei menininkams, nei žiūrovams valstybė neturėtų nurodinėti, kas jiems gerai.
