Šis komentaras buvo skaitytas LR laidoje „Kultūros savaitė" 2012 11 24
Prieš savaitę tūkstantis žiūrovų kino teatre sveikino aktorę Liv Ullmann. Tai buvo dešimtosios „Scanoramos" uždarymo seansas. Kas nepateko į tą seansą - skaito, girdi, mato pokalbius su Liv Ullmann. Stebuklas, kad ji čia iš tikrųjų buvo. Būtent apie tą stebuklo su Liv Ullmann jausmą nenustoju galvoti.
Pasaulinio garso aktorė ir režisierė, savo apsilankymais puošianti didžiausius tarptautinius kino festivalius,Vilniuje ne tik pamojavo ir pakalbėjo tūkstančiui žiūrovų kino teatre, bet ir davė interviu. Tai buvo ne spaudos konferencija, o būtent interviu - individualūs pokalbiai: laikraščiams, interneto portalams, radijo stotims ir televizojos kanalams. Liv Ullmann, kuriai dabar septyniasdešimt ketvirti metai, viešėjo Vilniuje viso labo tris dienas, tačiau vieną jų ji paskyrė tam, kad galėtumėte visuos tuos pokalbius matyti, skaityti ir girdėti. Kad galėtumėte ne vien per ekraną ir kino vaidmenis bendrauti su Liv Ullmann. Nes būti įžymiu menininku - irgi darbas, paskirtis šioje žemėje.
Panagrinėkime šitą atvejį iš arčiau - net ir todėl, kad publika paprastai nemato interviu užkulisių. Tiesiog pažiūrėkime į žymaus menininko bendravimo būdą ir prasmę.
Tiems pokalbiams žurnalistai buvo paprašyti registruotis iš anksto. Kiekvienas žinojo, kad turės po 5 - 7 minutes. Atrodytų, apie ką galima pakalbėti per tokį laiką? O juk tai daug - kai žinai, su kuo ir apie ką kalbi.
Ir štai tavo laikas prasideda. Liv Ullmann ką tik baigė interviu televizijai, nusifotografavo kartu su žurnalistais atminimui, išleido juos, maloniai atsiveikindama. Ir tave ji pasitinka - kaip ir kiekvieną atėjusį pas ją į svečius. Paspaudžia ranką ir prisistato: Liv. Klusniai pozuoja fotografui, juokais perspėdama, kad šis fotografuoja jos neteisingą pusę - nes dirbdama kine, ji puikiai žino, kaip kokiu rakursu atrodo. Tada jūs kalbatės - kiek ilgiau, nei numatyta. Liv atsakinėja noriai, spindinčiomis akimis, lyg kiekvienas klausimas jai suteiktų sparnus. Jai natūralu šitaip bendrauti ir su ja labai jauku. Stebuklo laikas baigiasi. Jūs dėkojate ir esate išlydimi. Liv sutinka naują komandą. Ir taip visą didžiąją sekmadienio dalį - nuo ryto iki vakaro, iki Scanoramos uždarymo.
Puikiai suprantu, kad tas artimo bendravimo su žvaigžde jausmas - tik iliuzija. Ir kad Liv Ullmann per gyvenimą yra tūkstančius kartų klausinėta žurnalistų. Ir klausimai - tegu jų būta daug ir įvairių - betgi jie iš esmės tie patys. Liv Ullmann tikrai daugybę kartų kalbėjo tuos pačius atsakymus. Manau, net ir Vilniuje, per tą vieną interviu dieną jai teko ne kartą sakyti tas pačias mintis. Bet ji kalbėjo taip, lyg girdėtų tuos klausimus pirmą kartą, dėkinga, kad buvo paklausta ir turi galimybę papasakoti. Ir darė tą nuoširdžiai.
Štai tokia interviu technika. O prasmė? Juk tokiai pasaulinei garsenybei tikrai nereikia reklamos. Tuo labiau - trims dienoms atskridus į Lietuvą iš Bostono. Tai kokia prasmė visą trumpos viešnagės dieną skirti pokalbiams su žurnalistais? Kodėl tai nebuvo pusvalandžio spaudos konferencija anoniminei spaudos miniai?
Todėl, manau, kad tuo Liv Ullmann išreiškė ir pagarbą savo profesijai, savo kūrybai. Ir ne vien savo, o visų, su kuriais dirbo. Kalbėti apie menininko darbą - irgi menininko darbas. Tai, kaip tą daro Liv Ullman, skatina galvoti apie menininko misiją. Jos kūryba - Ingmaro Bergmano kūrybos dalis, vadinasi, kalbėdamiesi su Liv Ullman, bendraujame ir su Bergmanu. Jų kūriniai nuo tokio bendravimo darosi suprantamesni ir artimesni, labiau branginami. Liv jaučiasi atsakinga už tai, ji atlieka savo misiją jautriai. Spinduliuodama.
Prisiminiau ta proga aktorės Alos Demidovos knygą „Teni zazerkalja" („Šešėliai anapus veidrodžio"?), kur be kita ko ji aprašo ir Žoržą Simenoną, kurio detektyvus labai vertino. Kartą, viešėdama viename iš tarptautinių festivalių, greičiausiai Prancūzijoje, Demidova sužinojo, kad grupė žurnalistų ruošiasi važiuoti pas Simenoną į jo vilą Lozanoje. Aktorė įsiprašė į žurnalistų kompaniją. Simenonas jiems aprodė kiemą, vilą, savo darbo kambarį ir darbo stalą, kurį pavadino kankinimų įrankiu. Tada - interviu laikas. Demidova, pabrėžiu - aktorė. Stebėdama Simenoną ir žavėdamasi juo, ji puikiausiai suprato, kad tai, ką jis daro - jam įprasta, gerai surepetuota ir meistriškai kartojama. Sakau - jo darbo dalis.
Prisiminiau ir „Lietuvos ryto" korespondentės Editos Urmonaitės pasakojimą apie interviu su rašytoju Paulo Coelho jo namuose viename Prancūzijos miestelių. Ar sudėtinga gauti tokio garsaus ir populiaraus autoriaus interviu? Paulo Coelho savo dienotvarkėje visada turi laiką bendravimui su žurnalistais, ar jie būtų iš Londono ar Paryžiaus, ar iš jam gal visai nežinomos šalies negirdėto leidinio. Kodėl tą laiką turėjo ir Simenonas, kodėl jį turi ir Liv Ullmann, ir dokumetininkas Viktoras Kosakovskis, rugsėjį viešėjęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje? Jiems trūksta populiarumo? Tikrai ne. Jie ištiesia ranką savo skaitytojams ir žiūrovams. Jie žino, kokią galią žmogui turi menas, bet kaip nepaprasta, nelengva įeiti į kūrinį, suvokti ne vien jo paviršių. Ir jie vedasi žmogų su savimi. Ir norisi būti su jų kūryba, likti joje.
Ar dabar desertui turėčiau pasakyti kažką baisaus ar juokingo apie tai, kaip lietuvių menininkai bendrauja su savo auditorija? Nebūtinai. Pokalbiai su menininkais yra tai, ko labiausiai ieškau. Ir ką pati dažniausiai rašau, visada dėkinga, kad menininkas sutinka bendrauti. Todėl ir svarstau, ar mes, susitinkantieji, visada turime didįjį tikslą?
Kai išgirstu menininką sakantį, kad davė interviu dvi valandas, imu abejoti, ar tai buvo interviu, ar pasisėdėjimas ir pasiplepsėjimas. Kai skaitau pokalbį su jaunu talentingu menininku ir sužinau ne apie jo kūrinius, o apie tai, kad jis neturi galimybės pasivaikščioti su jauna žmona, nes nėra kam palikti kūdikio, galvoju: ar čia kuriančios asmenybės pristatymas, ar žinia, kad jauna šeima ieško auklės. Yra menininkų, kurie, vos išgirdę žurnalisto balsą, praneša, kad serga arba išjungia telefoną mažiausia savaitei. Tikriausia jiems smagiau tylėti ir siųsti visus neartimus žmones kuo toliau. Yra ir taip dažnai kalbančių, kad apie juos sakoma: bijau įsijungti lygintuvą, nes ir iš ten pasigirs to ir to piaras.
Ir kai nuostabus aktorius po sėkmingų gastrolių sako, kad jis negali susitikti pokalbiui, nes jau du interviu apie tai davė ir yra be galo pavargęs, visada kyla ta pati abejonė: ar mes suvokiam, vardan ko tai. Ar mes tik prašom išmaldos ir užkemšam eterį garsiais vardais?
LRT
