Michail Čechov
Paskaita amerikiečių aktoriams Holivude. 1955 m. rugsėjis
Labas vakaras, ponios ir ponai, brangieji mano bičiuliai! Šiandien aš norėčiau pasikalbėti su jumis įvairiomis temomis, nors abejoju, ar pavyks tai padaryti per vieną kartą. Na, bet pamatysim.
Giliai giliai mūsų viduje, pačiame sielos lobyne, glūdi didžiuliai kūrybiniai gebėjimai, tačiau jie neatsiskleis tol, kol mes apie juos nieko nežinome arba kol juos neigiame. Jie tokie galingi, tokie stebuklingi, tokie nuostabūs, kad mes - ir tai mūsų laikmečio liga - jų gėdijamės. Štai kodėl jie snaudžia ir gali likti visai nepanaudoti, jeigu neatversime durų ir be baimės neįžengsime į tą lobyną.
Leiskite man pradėti visiškai atvirą pokalbį apie vieną iš šių turtų. Jis, kad ir kaip būtų keista, labiausiai mus gąsdina, jo labiausiai gėdijamės. Tas turtas yra pats svarbiausias dalykas mūsų profesiniam, praktiniam, kūrybiniam darbui.
Tai, apie ką ketinu kalbėti su jumis, vadinama meile. Didelė painiava viešpatauja mūsų protuose, kai kalbame apie šią ypatingą brangenybę, ir aš manau, kad bus visiškai teisinga, jeigu pirmiausia pamėginsime apibrėžti, ką reiškia ta meilė, kurią galima praktiškai panaudoti profesiniais mūsų tikslais.
Pirmiausia pažvelkime į tai, kas nėra tikroji meilė. Tai kažkoks silpnas, saldus, sentimentalus jausmas, kurį laikome meile per klaidą. Nuolatos - net per mūsų sceninius etiudus - matome, kaip du žmonės bando „suvaidinti" meilę. Kurį laiką jie įdėmiai žiūri vienas kitam į akis, paskui pavargsta, pradeda smarkiai mirksėti. Pasijutę dar labiau sukaustyti, jie bando būtinai bent ką nors padaryti, kad pateisintų savo sumišimą. Pavyzdžiui, negrabiai prisiliečia prie partnerio rankos, pradeda kikenti, tarsi tas kikenimas reikštų išsigelbėjimą, o galiausiai jų veidus nušviečia kvaila šypsena. Tuo viskas ir baigiasi.
Suprantama, tai ne meilė, netgi ne sentimentalus meilės pavaizdavimas. Greičiau fantomas, šmėkla, kurią tik per klaidą galima palaikyti meile, tačiau būtent todėl, mano įsitikinimu, tai ir verčia mus jausti baimę, gėdą, kai girdime ar tariame žodį „meilė". Gėda mus apima todėl, kad tai ne meilė, o kažkas apgailėtino.
O kas yra tikroji meilė? Egzistuoja trys meilės rūšys. Jos smarkiai skiriasi. Graikų kalba turi tris skirtingus žodžius joms apibrėžti, o mes vartojame tik vieną, taigi kyla didelė painiava. Pamėginkime keliais žodžiais apibūdinti visas tris meilės rūšis.
Pirmiausia, tai meilė, įsižiebianti tarp priešingos lyties atstovų. Ją galima pavadinti erotine meile. Yra du šios meilės ašigaliai. Aukštasis ir žemasis, arba menkasis. Aukštąjį ašigalį įprasta vadinti romantine arba platoniškąja meile, o menkąjį - niekingąja jos apraiška, na, jūs žinote, kas tai yra, neverta to nė aptarinėti.
Antroji meilės rūšis yra visai kitokio pobūdžio. Ją galėtume pavadinti grynai žmogiška meile. Joje nėra erotinio sando. Tai dviejų žmogiškų būtybių meilė, nepaisanti jų lyties. Ji irgi turi du polius aukštesnį ir žemesnį. Žemesniu lygmeniu ji būna susaistyta giminystės ryšiais - čia svarbus vaidmuo tenka egoizmui. Aš myliu savo sūnų, dukrą, tėvus, brolį, pusbrolį - visus tuos, kurie yra mano. Mylėdamas brolį, tėvą, motiną, seserį, aš myliu lyg ir patį save. Tai geras ir gražus jausmas, tačiau ne pats aukščiausias šios meilės rūšies lygmuo. Daug kilnesnė, pavyzdžiui, yra meilė tėvynei, tačiau net ir tai nėra aukščiausioji pakopa. Tikras, teisingas jausmas atsiranda tada, kai mus persmelkia meilė kiekvienam žmogui, nepriklausanti nuo jo tautybės, nesusijusi su giminyste, - tiesiog todėl, kad tai yra žmogiška būtybė, kurią galiu mylėti be jokios ypatingos priežasties, be jokių egoizmo priemaišų. Štai kokia yra aukščiausia meilės rūšis. Gal tai bus koks nors Kinijos gyventojas, kurio aš niekada nemačiau ir nepamatysiu, bet vis tiek myliu jį arba ją kaip tiesiog esančius. Be abejo, čia glūdi savi pavojai; galima uždusti nuo begalinių abstrakčių kalbų apie tai, kaip mes mylime visą žmoniją.
Ne, aš kalbu ne apie tai. Niekas nemyli žmonijos apskritai, nes neįmanoma asmeniškai patirti, pajusti, įsivaizduoti, kas yra žmonija. Tačiau jei pasakysiu: „Aš myliu žmones", iškart pajusiu tam tikrą apibrėžtumą, realų pagrindą po kojomis. Todėl mylėti vieną žmogišką būtybę, nesvarbu, kur ji šiuo metu būtų, ir nepaisant to, ar aš ją pažįstu, ar ne, - visai kas kita, nei paprasčiausiai žaisti tokiomis sąvokomis kaip žmonija. „Aš myliu žmoniją", - tai žodžiai, nereiškiantys visiškai nieko.
Galiausiai yra trečioji meilės rūšis - aukščiausioji, kurią galima ir būtina vadinti dieviškąja. Ji tokia prakilni, kad net nežinia, ar mums lemta ją patirti. Tokia meilė yra būdinga Dievui arba Šventajai Trejybei. Nėra prasmės apie ją samprotauti. Apsiribokime ta meile, kurią pavadinome žmogiškąja.
Taigi, pažiūrėkime, kokią praktinę naudą iš šios brangenybės galėtume išgvelbti mūsų profesijai, mūsų kūrybiniam darbui. Paklauskime savęs, ką mes mylime iš savo profesijos? Ogi viską, tai savaime aišku. Tačiau visų pirma mes mėgstame vaidinti. Į tą sąvoką aš įtraukiu džiaugsmą ir malonumą pavirsti kokiu nors veikėju, galimybę išreikšti save, užsidėjus personažo kaukę, ir visas su tuo susijusias aplinkybes. Pažvelkite, ko tik nepaaukos šiuolaikinis aktorius, kad galėtų vaidinti! Kokį kančių ir pažeminimų kelią nuolankiai įveikia, kad jam leistų išeiti į sceną! Kokia jėga šioje žemėje sulaikytų mus nuo tos aistros, nuo tos meilės vaidybai? Dėl jos aukojame kokią nors kitą gal geresnę karjerą, kokią nors kitą gal pelningesnę profesiją, solidesnę visuomeninę padėtį ir sotesnį gyvenimą. Tikram aktoriui visos šios aplinkybės neturi jokios reikšmės. Vaidinti ir dar kartą vaidinti - štai vienintelis dalykas, kuris valdo mintis ir veda per visus sunkumus, susijusius su šia keista profesija.
Dalykas, kurį mylime gal net labiau negu patys save, - tai mūsų vaidmuo. Dažnas sako: „Ak, kokį puikų vaidmenį gavau!" Galbūt vėliau paaiškės, kad ne toks jau jis ir puikus, tačiau tada, kai jį gauname, magiškas meilės poveikis leidžia manyti, kad tai geriausias, įdomiausias vaidmuo, kokį tik kada nors turėjome.
Trečias profesinis dalykas, kurį aistringai myli aktorius, - tai vaidmens kūrimo procesas. Mes mėgstame pasinerti į savo vaidmenį, vienaip ar kitaip stengiamės jį tobulinti, nesvarbu, ar tai pavyksta, ar ne. Svarbiau, kad visas darbo procesas, vaidmens tobulinimas yra persmelktas meilės.
Ketvirta - tai surepetuotas vaidmuo, galutinis mūsų pastangų produktas. Kai tik vaidmuo sukuriamas, aktorius ima mylėti savo personažą tarsi gyvą būtybę, artimą žmogų, tarsi savo kūdikį. Vaidmuo tampa objektyvia realybe, nors egzistuoja tik vaizduotėje, nors yra netobulas - vis tiek aktoriui tai gyva būtybė ir jis švelniai tarsi vaiką globoja savo kūrinį. Toji meilė nėra bevaisė, nes ne tik pačiam aktoriui, dažnai ir žiūrovams tas vaidmuo būna gyvas ištisas dienas, savaites, mėnesius, o gal ir ilgiau. Tačiau ši gyva būtybė reikalauja, kad aktorius beatodairiškai pasiaukotų, kūrybinio proceso pabaigoje susiurbdama į save visą jo meilę.
Ir pagaliau paskutinis, penktas dalykas - publika. Aktorius gali ką nori kalbėti apie savo žiūrovus, gali sakyti: „Esu abejingas publikai" ar net: „Nekenčiu jos." Bet tai tik iliuzija. Aktorius myli savo publiką. Jam reikalingi žiūrovai. Be jų mes negalėtume gyventi. Kiekvienas iš mūsų puikiai supranta, kad dirba savo žiūrovams, o per spektaklį - kartu su jais. Publika yra mūsų profesijos dalis, netgi vienas iš svarbiausių sandų. Aktorius geidžia žiūrovų, siekia jų, myli juos.
Šiais penkiais elementais, regis, ir aprėpiau aktoriaus profesiją. Nieko neliko už borto. Visos detalės ir atspalviai telpa šiuose penkiuose punktuose, apimančiuose visą aktoriaus profesiją, kiaurai - nuo pradžios iki galo - persmelktą meilės. Vaidyba yra sklidina, prisotinta, pripildyta šio jausmo. Atkreipkite dėmesį: aš nė karto nepasakiau, kad aktorius turi mylėti savo profesiją. Aš visą laiką kalbėjau, kad jis myli ją. Klausimas tik tas, ar jis pats jaučia tą meilę, kuri nuolat pulsuoja jo viduje. Čia prieiname prie vieno įdomaus psichologinio dalyko. Štai kokia yra jo esmė: kiekvienas iš savo patirties žinome, kad mūsų viduje teka dvi srovės. Du jėgos srautai. Vienas iš jų yra geras, teigiamas, kūrybiškas, padedantis asmenybei tobulėti, o kitas - neigiamas, trukdantis, griaunantis ją.
Jeigu mes nieko nežinome apie pozityvias, kuriamąsias savo jėgas, nekreipiame į jas dėmesio, palaipsniui jos ima silpti. Jų poveikis darosi beveik nepastebimas, o gal ir visai išnyksta. Ir priešingai - jeigu nieko nežinome apie pražūtingas, blogas, ardomąsias jėgas, slapta veikiančias mūsų viduje, jos ima augti ir klestėti. Jų įtaka kūrybai didėja. Jeigu vis dėlto išsiaiškinsime pozityvias vidines savo jėgas, jos augs, stiprės ir padės mums kurti. O jei perprasime negatyvias, pražūtingas jėgas, jos atslūgs ir vieną gražią dieną gali net visiškai išnykti, tačiau tai jau idealus atvejis. Reikalas tas, kad pažinti savo gerąsias ir blogąsias jėgas, kurios veikia mus tuo pat metu, reiškia žengti didžiulį dvasinės raidos žingsnį. Kita vertus, to neišmanymas tempia mus žemyn, nes stiprina ir maitina negatyviąsias jėgas. Tai labai įdomus ir bene svarbiausias dalykas, kurį turime panaudoti, jei norime išreikšti savo gabumus.
Dabar pasistenkime įsivaizduoti, kuo aktorius praturtins savo profesiją, jeigu jam pakaks narsos suvokti ir išugdyti savyje tą neįveikiamą jėgą, kurią vadiname meile. Aptarkime bent kai kurias jos teikiamas galimybes.
Pirmiausia norėčiau atkreipti jūsų dėmesį štai į ką. Visi sceniniai, kūrybiniai mūsų pojūčiai (kalbu apie veikėjų jausmus) yra pagrįsti šio pobūdžio meile. Galima sakyti, kad visi jie yra atsiradę iš jos. Įsivaizduokite didelį lauką - nesuartą, neapdirbtą, apleistą. Neįmanoma, kad be meilės jame užderėtų geras derlius. Tačiau jeigu sąmoningai su meile įdirbsime lauką, jis duos sveikus ir stiprius ūglius. Tas pats tinka ir sceniniams jausmams, kurie labai skiriasi nuo patiriamų kasdienybėje.
Imkime iškart kokį nors rūstų pavyzdį. Tarkime, mūsų personažas yra apimtas neapykantos. Neapykanta ir meilė - kas tarp jų galėtų būti bendra? Kasdienybėje - nieko. Scenoje - labai daug. Todėl, kad nekęsdami kaip personažai, mes tuo pat metu patiriame tos neapykantos teikiamą malonumą kaip menininkai, nes ji remiasi meile. Galiu pasakyti dar daugiau: mėgstame lieti neapykantą scenoje, o žiūrovai mėgsta žiūrėti, kaip mes nekenčiame, būtent tada, kai jaučiame meilę savo neapykantai.
Dabar įsivaizduokime kitką. Vaidmuo nesiremia meile, jos tiesiog nesuvokiame arba vis dar gėdijamės. Trumpiau tariant, nenorime jos ugdyti. Tada mūsų personažo neapykanta darosi vis „tikresnė", vis bjauresnė ir atgrasesnė. Meilės mūsų vaidyboje nebuvo, nemylėjome sceninės savo neapykantos. Spektaklis baigiasi, uždanga nuleista, ir kas tada atsitinka? Neapykanta neišsisklaido, tačiau ko mes nekenčiame? Nieko konkretaus, bet neapykantos jausmas išlieka ir darosi vis panašesnis į neapykantą, pasireiškiančią kasdieniniame gyvenime. Tai reiškia, kad lėtai, bet užtikrintai artėjame į tą tašką, kai kūrybinius jausmus pradedama painioti su kasdieniniais. Taip galima ir kuoktelėti. Painiodami kasdieninius, realius jausmus, kurių pagrindas nėra meilė, su sceniniais jausmais, kurie turėtų būti pagrįsti meile, atsinešame į sceną gyvenimo prozą ir nužudome meną. Antra vertus, pradedame vaidinti realiame gyvenime, kraudami vieną melo sluoksnį ant kito. Tuo keliu jau žengia kai kurie iš mūsų kolegų. Ir ši painiava užmuša jų viduje visa tai, ką kadaise, būdami jauni, tikėjosi išreikšti scenoje. Jie mylėjo sceną, o dabar pamiršo ją, nes supainiojo dvi labai skirtingas sferas - kasdieninį gyvenimą, kuriame nėra meilės, su sceniniu, kurio pagrindas turi būti meilė.
Jeigu jūs, brangieji bičiuliai, kaip reikiant susimąstysite, nuolatos grįždami prie šios minties, veikiai suprasite, kad tokia meilė tikrai yra, ji glūdi jūsų viduje, ir, kaip jau sakiau, vien to fakto suvokimas padeda jai stiprėti ir augti. Praktinis tokio suvokimo rezultatas bus tai, kad augsite, tobulėsite kaip menininkai, o ir kaip žmonės neapsigausite.
Nuolat svarstome, kaip „atrakinti" savo talentą. Mano siūlomas būdas yra vienas iš pačių naudingiausių ir praktiškai įgyvendinamų. Realizuokite savo gebėjimą mylėti ir pamatysite, kas atsitiks. Koks būdingiausias šios meilės bruožas? Nuolatinis plitimas, skleidimasis. Meilė nėra statiška sielos būsena, ji be paliovos keičiasi, o kartu bręsta ir slaptasis vidinis „aš", sudarantis artistiškąjį mūsų branduolį. Ką tai reiškia? Ne ką kita, kaip tai, kad aktoriaus talentas auga, nusimeta pančius, darosi stipresnis, galingesnis, laisvesnis ir išraiškingesnis. „Augti" - vadinasi, tobulinti save kaip artistą. Kiek visokių jėgų mūsų viduje tik ir daro tai, kad prievartauja, bando užvaldyti, suluošinti, nutraukti augimą, nužudyti talentą. Kodėl nepabandžius iš meilės gauti praktinės naudos? Bet pirmiausia reikia suvokti, kad ugdydami ją, ugdome save. Meilė vieną po kitos įveiks tas jėgas, kurios verčia mus gūžtis, silpnina kūrybines galias, ji padarys mus artistiškesnius, kūrybiškai laisvesnius, laimingesnius. Tokia yra praktinė meilės nauda, kuria bandau jus įtikinti.
Dabar paklauskime savęs: „Kas sudaro mūsų profesijos esmę?" Turbūt daugelis atsakys maždaug taip: „Mūsų profesijos esmė yra nuolatos atiduoti save." Ką gi mes atiduodame? Pirmiausia - savo kūną, savo balsą, savo potyrius, jausmus, valią, vaizduotę. Visa tai mes perleidžiame personažui, kurį vaidiname. Kas būna po to? Viską atidavę personažui, parengtą vaidmenį atiduodame žiūrovams. Ir ničnieko nepasiliekame sau? Čia dažnai painiojami du dalykai. Palaima, kurią gauname atiduodami, painiojama su pačiu atidavimu. Palaima lieka mums, tačiau viskas, ką sukuriame, t. y. mūsų vaidmuo, atitenka žiūrovams. Palaima yra to atidavimo padarinys.
Kaip jau sakiau, būdingiausias meilės bruožas - gebėjimas augti ir skleistis. Esminis mūsų profesijos bruožas - atidavimas. Bet ar tai nėra vienas ir tas pats? Meilė auga, augindama mus, o tai ir yra atidavimo procesas! Mes atiduodame save žiūrovams, skleisdami meilę. Pamėginkite „užrakinti" personažo jausmus savo viduje, neatidavę, nepaskleidę, neišspinduliavę jų žiūrovams. Kas atsitiks? Prarasite kontaktą su publika. Pajusite, kad dūstate. Kankinsitės, nes eisite prieš savo prigimtį ir prieš meilę, reikalaujančią atsiskleisti, atiduoti, dovanoti, kad išsilaisvintume nuo visų mus užvaldžiusių personažo bruožų. Mes gimėme tam, kad nieko nepasiliktume sau, kad duotume, užuot ėmę.
Įsivaizduokite du skirtingus aktorius. Vienas nežino, kad privalo ir gali atsiskleisti, mylėti, atiduoti. Kitas žino, ir yra daug laimingesnis atiduodamas, nes nesijaučia esąs egoistas, kuris viską ima tik sau. Koks tarp jų skirtumas? Labai paprastas - pirmojo tipo aktorių kamuoja nerimas. Jis nežino, kas yra dvasinė pusiausvyra, vidinė ramybė. Jam nepažįstama būsena, kurią galima pavadinti sielos giedrumu. Būdamas egocentrikas, jis visada scenoje plėšosi į gabalus, apimtas neaiškaus nerimo - tai proto, jausmų, valios nerimas. Atiduoti - vadinasi, eiti pirmyn keliu, vedančiu į nuostabią dvasinės ramybės būseną. Kodėl mums nepasinaudojus savo profesija tam, kad pasiektume vidinę pusiausvyrą? Galima tą padaryti paprasčiausiu būdu - atiduoti, atiduoti, atiduoti, nieko nepasiliekant sau. O jeigu viskas bus paremta dar ir meile, tai suteiks, kaip minėjau, sielos ramybę, be kurios neįmanoma kurti. Artistas, apimtas vidinio nerimo, iš tikrųjų nieko nesukuria. Jis plėšo savo nervus, draskosi, visas išsitaršęs, svyruojantis, nepasitikintis savimi. Būtiną ramų užtikrintumą pakeičia savikliova arba dar blogiau - apima pasitenkinimas savimi. Jis naiviai tikisi, kad tai atstos dvasios ramybę ir pusiausvyrą, kurios yra būtinos kūrybai.
Ar galite įsivaizduoti senuosius meistrus, pavyzdžiui, Leonardo da Vinci arba Michelangelą, kamuojamus nerimo? Nemanau. Aišku, žinome, kad Michelangelas kartą sušuko: „O, Dieve, nesiųsk man tokio galingo įkvėpimo, nes galiu suskilti į dalis nuo daugelio geismų. Aš tik noriu ką nors sukurti iš tos uolos, iš to marmuro gabalo..." Tačiau tai nėra nerimas. Tai genijaus liepsna. Kurdamas Michelangelas yra ramus ir nesiblaškantis. Jo protas skaidrus. Tą patį galima pasakyti apie Leonardo da Vinci, Rafaelį, kitus didžiuosius meistrus. Ir tikrai, argi galima viską paaukoti kūrybai ir jausti nerimą kuriant? Manau, tai neįmanoma. Ir mūsų profesijoje į tikrą kūrybinę laisvę veda dvasios ramybė. Ramybę suteikia tai, kad atiduodame savo šilumą, išspinduliuojame savo jausmus, atsiskleidžiame, jausdami nenumaldomą norą nepalikti nieko savyje ir sau. Kuo daugiau atiduodame, tuo daugiau gauname. Tai visiems žinoma. Niekada nepavargsta tie, kurie duoda. Dabartinis nuovargis - pakrikę nervai, isterijos ir panašūs dalykai - nulemtas to, kad, užuot atidavę, norime viską pasilikti sau. Galima tapti visiškais neurastenikais, isteriškais tipais, jei neugdomas gebėjimas atiduoti, augti ir mylėti.
Gal šie mano patarimai jums atrodys tiesiog prastas pamokslas, o gal pajusite, kad juose glūdi didelė praktinė prasmė. Tai priklauso nuo jūsų. Jeigu priimsite mano žodžius kaip praktinius patarimus, pamatysite, kad aktorinė jūsų esmė pamažu ima keistis, ir tai, ką jums sakau, taps antrąja prigimtimi. Tada įsitikinsite, kokie praktiški ir naudingi šie patarimai. Yra du būdai girdėti ir klausytis. Vienas paremtas kritiniu mąstymu, kurio griebiasi viską apskaičiuojantis, beaistris protas. O kitas pasitelkia emocijas - tai reiškia, kad klausomasi tiesiog širdimi. Pasistenkite išsiugdyti kaip tik šitą gebėjimą, bandykite viską priimti širdimi, paprašę smegenis, kad jos bent kurį laiką patylėtų. Paskui galėsite kiek norite kritikuoti, priimti arba atmesti tai, kas padaryta. Čia jūsų reikalas. Tačiau pradėkite nuo širdies, ne nuo proto. Išvardysiu keletą privalumų, kuriuos gaus aktorius, pasinaudojęs šiais patarimais, nes jis pats atras dar daugiau svarbių dalykų, kuriuos galės tobulinti ir savarankiškai naudoti. Pateiksiu porą pavyzdžių, kad suprastumėte, apie ką čia kalbama. Jeigu paklausite manęs, ar yra kokių jų praktinių priemonių, padedančių ugdyti tą vidinę savybę, kurią pavadinome meile, aš atsakysiu - taip, tokių priemonių yra. Jos įvairios, jų daug. Atsakydamas į jūsų klausimą, pasistengsiu neperžengti paprasto kasdieninio gyvenimo ribų - taigi šias labai paprastas priemones galėsite naudoti kiekvieną dieną, bet kurią valandą, neskirdami tam ypatingo dėmesio, neeikvodami savo laiko.
Štai jie, tie keli patarimai, kaip ugdyti meilę, vis aiškiau suvokiant, kad ji yra. Priminsiu jums, bičiuliai, kad į šią problemą žvelgiu ne jausmų, bet valios ir veiksmo aspektu. Mes kalbame apie meilę kaip apie poelgį, veiksmą. O ne jausmą. Jausminė patirtis, kuri taip pat yra sudedamoji meilės dalis, atsiras savaime reikiamu metu, mums nereikia atskirai jos tyrinėti. Jei atliksite reikiamas užduotis, vidines ir išorines, jos padės sužadinti, sukelti, išgvelbti meilę iš jūsų sielos gelmių.
Pirmasis praktinis patarimas toks: pasistenkite nepraleisti galimybės padėti kitiems kasdieniniame gyvenime. Yra daugybė progų, kai galime kuo nors pagelbėti aplinkiniams. Nesvarbu, ar tai bus rimta, esminė pagalba, ar koks menkniekis - pavyzdžiui, jei pridegsime kam nors cigaretę. Svarbus pats faktas: jūs kažką darote dėl savo artimo. Toks sąmoningas veiksmas tampa galinga jėga, jei yra susiejamas su tuo, ką vadiname žmogiškąja meile. Štai vienas pavyzdys. Aš turėjau draugą, išsiugdžiusį daugybę puikių savybių. Ilgus metus stebėdamas jį, mačiau, kad jis praleidžia visas progas padėti kitam žmogui. Kartą paklausiau, kodėl taip elgiasi. Kodėl nesuteikia pagalbos, nors gali tai padaryti? Jis atsakė: „Aš nejaučiu savyje pakankamai meilės tam žmogui, jeigu kuo nors jam padėsiu nemylėdamas jo, tai nebus nuoširdu." Štai čia mano draugas klydo. Metų metus laukė, kada atsiras tas jausmas, bet jis niekada taip ir neatsirado. Supraskite mane teisingai - jokiu būdu nekviečiu mechaniškai teikti pagalbos pašaliniams žmonėms. Ne. Kuo nuoširdžiau tą darysite, tuo bus geriau. Tačiau meilės laukimas čia niekuo dėtas - tai visiškai kas kita.
Kitas patarimas toks. Mus supa daugybė daiktų, kuriuos laikome negražiais, nesimpatiškais, nemaloniais ir nenorime turėti su jais nieko bendra. Aplink mus tikrai daug bjaurių daiktų. Tačiau nuo šios dienos pamėginkite daryti taip: kai tik susidursite su kažkuo, kas jums nemalonu, pamėginkite rasti bent kruopelytę, kuri nebūtų jums bjauri ir atgrasi. Visi nemalonūs dalykai turi ir kažką malonaus. Tas „kažkas" gali būti visai nedidelė, nereikšminga, sakyčiau, beveik nematoma visumos dalis. Tačiau išties verta sugaišti šiek tiek laiko, kad atrastume tą mažą, beveik nepastebimą, bet malonų „kažką". Tada galėsime nusigręžti nuo to, kas bjauru, nemalonu, nes į pačias sielos gelmes jau bus pasiųstas tiesioginis signalas, sužadinantis tai, ką vadiname žmogiškąja meile.
Dar vienas patarimas: įsiklausykite į šalia esančių žmonių pokalbius, ginčus ir atkreipkite dėmesį, kaip jie taria žodelyčius: „aš, „mano", „aš manau", „mano nuomone". Kokį svorį, kokią reikšmę jie suteikia tiems žodžiams? Kai kurie net neįsigilinę į tai, ką nori pasakyti pašnekovas, sušunka: „Aš irgi taip manau!" O kitas linksi galva, kol džiaugsmingai pareiškia: „Visiškai pritariu jums!" Ir tuo metu pasijunta toks laimingas, kad nuoširdžiai nusišypso. Kodėl? Tik todėl, kad ir jis taip galvoja! Nes kitų mintis ir nuomones matuojame savo pritarimo ar nepritarimo masteliu. Aš nenoriu pasakyti, kad neturime išreikšti savo požiūrio. Aišku, kad turime jį išreikšti! Antraip nebūtų įmanomas joks pokalbis, jokia diskusija. Aš siūlau visai kitą dalyką: delikačiai, neperspaudžiant pažaboti ir sutramdyti savo mažąjį „aš". Kodėl tą reikėtų daryti švelniai? Jeigu imsimės pernelyg griežtų priemonių, jis pradės maištauti ir trenks mums atsakomąjį smūgį. Geriausia daryti tai su humoru. Juoktis iš jo. Žinoma, tas juokas neturėtų būti sarkastiškas ar ciniškas. Tiesiog juokitės iš savojo „aš", nes jis tikrai juokingas! O kodėl būtina pažaboti mažąjį „aš"? Todėl, kad jis griauna meilės vientisumą, kuris yra neapsakomai reikalingas mūsų profesijai. Meilę, kuri nuolat skleidžiasi ir auga mumyse, mažasis „aš" smarkiai susiaurina. Tie du dalykai negali būti kartu. Vienas arba kitas turi nugalėti. Kito kelio čia nėra. Esu meilės pusėje, nes ji, kaip jau sakiau, yra kūrybinio darbo pagrindas ir varomoji jėga. Greitai pastebėsite, kad jau kitaip vartojate žodžius: „aš", „mano", „man regis", „manau", „manaip" ir t. t. Tačiau neforsuokite rezultato. Jis ateis savaime. Tiesiog patirkite malonumą girdėdami, kad jau visiškai kitaip skamba tie jūsų tariami žodžiai.
Duosiu dar vieną patarimą. Pasistenkite išsiugdyti įprotį apie kiekvieną artimą žmogų galvoti taip, tarsi jame būtų susijungę du skirtingi „aš" - aukštasis ir žemasis. Puikiai žinau, kad niekas negali visu gražumu įsivaizduoti to aukštesniojo, geresniojo „aš", tačiau tai ir nebūtina. Tiesiog pasistenkite vos porą sekundžių - tačiau kuo dažniau - pagalvoti apie tai, kad kiekviename iš mūsų yra du skirtingi „aš". Laikui bėgant tas įprotis išaugs į konkretesnį dalyką. Kai kalbame apie savo meilę kitam, mes, aišku, manome, kad mylime geresnįjį, aukštesnįjį to kito „aš". Negalime mylėti kieno nors žemesniojo „aš", kaip nemylime ir savo pačių žemesniojo „aš". Įprotis manyti, kad kiekvienas turi dar ir aukštąjį savo „aš", suteiks galimybę laikui bėgant pažadinti savyje konkretų pojūtį, kad aukštasis „aš" ir yra mūsų meilės objektas.
Tačiau tai irgi atsitiks savaime. Mums reikia padaryti tik viena: vos dviem trims sekundėms, bet kuo dažniau įsileisti tas mintis į savo sąmonę, o paskui leisti joms nugrimzti į pasąmonę, kur glūdi talentas, t. y. aukštesnysis mūsų „aš". O tada suvoksime ir tų kitų aukštesniojo „aš" esmę.
Tiems savo klausytojams, kurie vis dar linkę manyti, kad svarstymai apie žmogiškąją meilę yra viso labo bendri žodžiai, neturintys praktinės vertės, norėčiau pasakyti štai ką. Kurdami vaidmenį pereiname įvairius etapus, ir kiekviename iš jų dalyvauja meilė, įkvepianti mus, patarianti mums, pataisanti, pagilinanti vaidmens suvokimą, sustiprinanti sceninį išraiškingumą. Nagrinėdami įvairius vaidybos aspektus, matysime, kad kiekvienas iš jų paveiktas meilės. Ji - tarsi mūsų vidinis režisierius, duodantis konkrečius patarimus dėl kiekvienos detalės, dėl kiekvieno smulkiausio veiksmo, kurį turėsime atlikti, dėl kiekvienos teksto eilutės, kurią turėsime ištarti. Tai reiškia net daugiau negu spektaklio režisieriaus patarimai. Tai nuolatinė pagalba, apsvarstant kiekvieną niuansą, kiekvieną smulkmeną. Patikėkite manimi, bičiuliai, nedrįsčiau įkyrėti jums, kalbėdamas šia tema, jeigu tai būtų tik bendri žodžiai. Jūsų pačių patirtis pasakys apie tai daugiau už nesklandžią mano kalbą.
Išvertė Petras Savickis
