Meilės poezijos ir muzikos dermė nuo seno domina menininkus kaip aktuali, laikui ir erdvei nepavaldi tema. Kinta tik jos forma, o turinys lieka panašus: meilės kančios yra visa ko esmė – gyvenimo stabdys ir variklis, kūrybos pagrindas ir impulsas. Sentimentalu, bet ką darysi. Nors ir nemėgstu saldybių, Šv. Valentino dienos proga ryžausi pamatyti net du muziką ir dramą jungiančius renginius meilės tema: aktoriaus, režisieriaus Pauliaus Markevičiaus ir grupės „Luvhurts“ renginį „Broken Hearts Club“ bei „Vaivorykštės miuziklą“.
Dviejų dalių poezijos ir muzikos vakaras-eskizas „Broken Hearts Club“ („Sudaužytų širdžių klubas“) vyko „Opera Social House“. Labiau nei poezija tąkart mane domino muzika – arba, tiksliau, ritualinio džiazo trio „Luvhurts“ (kurį sudaro trimitininkas, pianistas ir vokalistas Mantvydas Leonas Pranulis, saksofonininkas Kornelijus Pukinskis ir būgnininkas Dominykas Snarskis) pasirodymas antroje vakaro dalyje.
Kol laukiau muzikinės dalies, klausiausi Markevičiaus kalbų apie meilę. Šiandienos meilės reikalų aktualijas taikliai reflektuojantis jo stand-up’as įtraukė, kritiškai, net aštrokai pateiktos, iš gyvenimiškos patirties pažįstamos, bet kartais beprasmiškos situacijos kartais kėlė juoką, o kartais ir šiek tiek supurtė, privertė pamąstyti, pažvelgti į save iš šono. Imponavo Markevičiaus pasirinkta forma, pašiepianti įvairius interaktyvius šou. Užmarštin nugrimzdo, kas ir kaip tiksliai per pasirodymą sakyta, tačiau išliko jausmas – truputį keistas, tiesmukas, bet subtilus įsimylėjimų istorijos prisiminimas, o kartu ir priminimas, kad visi mes meilės reikaluose esame panašūs – netobuli, gerokai nutolę nuo idealizuotų romantinių meilės koncepcijų, vis ieškantys tos tikrosios meilės.
Antroje vakaro dalyje sulaukiau muzikos. Prieš pat Kalėdas savo albumą „Till the Rest of This“ išleidę ir mano širdį jau pavergę trio „Luvhurts“ sunkiai telpa į kokio nors vieno žanro ribas. Jų muzikoje žavi drąsiai ir natūraliai perteikiamas emocinis pradas, kurį dauguma šiuolaikinio intelektualaus meno kūrėjų (ar bent į tokį pretenduojančių) bando sąmoningai neigti. Šiuo atveju atvirkščiai – grupės nariai yra pasakoję, kad sukurti patį trio savotiškai paskatino poreikis išgyventi nelaimingos meilės kančias ir nuo jų apsivalyti. Tad meilės dienos proga atlikti apsivalymo ritualą jie pakvietė ir publiką.
„Luvhurts“ pasirodymas nebuvo teatralizuotas ar specialiai režisuotas – tai, kas tąkart vyko „Opera Social House“, buvo performatyvus, nesurepetuotas, čia ir dabar atliekamas ritualas. Žeme ropojantis saksofonininkas, santykius ir jų intymius momentus reflektuojančių eilių (tarp jų skambėjo ir Justino Jaručio bei Jessicos Shy dainos „Rugpjūtis“ tekstas) skaitymas iš lapo labai rimtu tonu ir veido išraiškomis atrodė veikiau kaip buitiškos realybės intarpas nei sarkazmo pliūpsnis. Vientisas ir vis intensyvėjantis performatyvus „Luvhurts“ meilės kančių apsivalymo ritualas stipriai įtraukė – kuo toliau, tuo labiau darėsi įdomu, kokių dar bus muzikinių veiksmų ir vyksmų, kur pasuks ir nuves sinergiška grupės narių improvizacija, kol pasiekęs kulminaciją šis nepertraukiamas ritualas baigėsi. Pačiu laiku, nes norėjosi šaukti „dar!“.
Šį dviejų dalių vakarą teatro ar muzikos veikalu pavadinti sunku – tai buvo smagi, atpalaiduojanti, tačiau intelektuali ir ne visuomet patogi žodį ir muziką jungianti patirtis, arba pirmasis meile nusivylusių, bet vis tiek trokštančių ją patirti klubo narių susitikimas. Tikiuosi, kad „Broken Hearts Club“ turės tęstinumą kaip savotiški psichoterapijos seansai ar ritualai, apvalantys nuo perdėto meilės romantizavimo ir padedantys suprasti, kad įvairios nusivylimo meile formos būdingos mums visiems.
Vasario 12 d. „Menų spaustuvėje“ ir vasario 15 d. Kauno menininkų namuose į sceną sugrįžo „Vaivorykštės miuziklas“ (pirmą kartą pristatytas teatro festivalio „Sirenos“ „Glen meet“ programoje) – tai kitokia nei „Broken Hearts Club“ meilės ir muzikos sampyna, gravituojanti link dalyvaujamojo ir bendruomeninio meno formų, queer tapatybės įprasminimo, įvietinimo bei meilės sau ir leidimo sau pamilti kitą, uždraustą, naratyvo. Šio nuolat kintančio, augančio projekto idėjos autorė ir režisierė – Greta Štiormer, dramaturgė – Gabrielė Labanauskaitė, kompozitorė – Jūra Elena Šedytė.
Su brodvėjiško miuziklo pavyzdžiais „Vaivorykštės miuziklą“ lyginti sunku ir kažin ar verta, nes jo tikslas – perduoti socialinę žinutę, suteikti balsą LGBTQ+ bendruomenės nariams, atsisakant rafinuoto, išplėtoto meninio turinio. Vis dėlto įdomu, kad miuziklas, kurį atliko aktoriai mėgėjai (LGBTQ+ bendruomenės nariai), gana tiksliai išlaikė miuziklo formą – improvizuotos arijos, rečitatyvai ir chorai kaitaliojosi su kalbamuoju tekstu, scenoje buvo nemažai judesio ir šokio.
Spektaklio istorijos, kurios kartais buvo dainuojamos, tai yra tapo dainų tekstu, o kartais liko žodiniu pasakojimu, susipynusiu su muzikiniu fonu, yra pagrindinis šio muzikinio kūrinio elementas. Žavėjo atlikėjų atvirumas, drąsa pasakoti savo asmenines, nepatogias ir visai ne pasakiškas istorijas bei miuziklo kūrėjų (tiksliau, mentorių) leidimas spektaklio „aktoriams“ tiesiog būti – kurti, veikti savo tapatybės pagrindu, o ne vaidinti.
Vientisa „Vaivorykštės miuziklo“ dramaturgija išlaiko glaudų ir natūralų ryšį su tikrove. O šio spektaklio muzika – dinamiška, nutolusi nuo paprastesnėms meno formoms dažnai būdingo sentimentalumo ir jausmingumo, sukurianti tam tikrą atmosferą. Paprasta, siauro diapazono melodika, derinama su ostinatiškumu, iš balso kuriami garso efektai, o kartais ir jautriai išdainuojamos istorijos, elektrinės gitaros ir elektronikos derinys atskleidė spektaklio kompozitorės Šedytės braižą, sukūrė mėgėjiško muzikavimo ir konceptualios muzikinės partitūros sintezę.
Priešingai nei dauguma kitų matytų bendruomeninio ar dalyvaujamojo meno muzikinio teatro pavyzdžių, šis, bent jau vokaline prasme, spektaklio dalyviams nekėlė diskomforto, galios santykis tarp profesionalių spektaklio kūrėjų (arba mentorių) ir atlikėjų (LGBTQ+ bendruomenės narių) pasiskirstė gana tolygiai, o tai svarbu imantis bendruomeninio meno projekto. Vis dėlto kai kurie režisūriniai momentai kėlė klausimų: 2022-aisiais „Naujosios operos akcijoje“ rodytoje Štiormer režisuotoje „TikTok“ operoje „Planeta Deluxe“ matytas socialinių tinklų pasitelkimas (vieno veikėjo reprezentacijai), nors čia naudotas mažiau, pernelyg išsišoko, suardė dramaturginį vientisumą, o kartu ryškiai iš kitų išskyrė vieną drag kultūrai atstovaujantį veikėją.
Nors ir pavadintas „Vaivorykštės miuziklu“, šis kūrinys sužibo tik vienos, purpurinės spalvos atspalviais – tokį įspūdį sukūrė ne tik asociacijos, bet ir scenos apšvietime vyraujanti tamsiai rožinė spalva, taip pat pasakos forma pateiktas pasakojimas apie princą ir jame išryškėjusi rožinio dramblio kaip biseksualumo metafora. Vis dėlto norėjosi išvysti ir patirti daugiau vaivorykštės spalvų, dar raiškesnę, ryškesnę, kartais ir individualesnę queer bendruomenės narių reprezentaciją, o ir pyktį, kuris išryškėjo epizode apie velnio tėvą – savotiškame apsivalymo nuo pykčio rituale.
Apibendrinant šias abi skirtingų muzikinio teatro formų patirtis, ryškėja ne tik jas siejantis meilės motyvas, bet ir performatyvaus ritualo momentas: „Broken Hearts Club“ atveju jis buvo gyvas, vykstantis čia ir dabar, o „Vaivorykštės miuzikle“ – surežisuotas ar veikiau kūrybos procese vykusio ritualo rezultatas. Tačiau abu jie skatina pokytį, taip pat turi potencialo keistis, sužibėti naujomis spalvomis. Ir nors kūriniai laimingos meilės recepto (ar bent jau kaip palengvinti nelaimingos meilės kančias) nepasiūlo, skatina pamąstyti apie įvairias meilės formas – visų pirma meilės sau, artimui, draugui, ir tik tuomet apie romantinę meilę, kurios ieško daugelis, bet randa vienetai. O jeigu ir neranda – gyvenimas teka toliau.
