Kaip ir būdinga tarptautiniams scenos menų festivaliams, „Naujasis Baltijos šokis“ visuomet atskiria lietuvišką ir užsienio programas. Pastarąją paprastai sudaro užsienio menininkų kurti aukšto lygio spektakliai, kuriuos Lietuvos publika šalyje gali pamatyti tik festivalio metu. Lietuviškoje programoje dažniausiai matome premjeras, einamojo sezono metu publikai pristatytus spektaklius bei užsienyje besimokančių ar dirbančių menininkų kūrinius. Paprastai „lietuviški“ spektakliai pristatomi per porą dienų, tačiau 25-ajame „Naujajame Baltijos šokyje“ jie tapo programos pamatu. Ir nors tą lėmė pandemijos aplinkybės, buvo netikėta suvokti, kad šiandien vien mūsų šalyje ar iš jos kilusių kūrėjų pastatytų darbų beveik pakanka kokybiškam, nematytam ir itin įvairiapusiškam repertuarui sukurti.
Svarstydama, kaip būtų logiškiausia sugrupuoti dviejuose tekstuose aptariamus lietuviškos programos spektaklius, galiausiai nutariau tai padaryti geografiniu pagrindu: pirmiausia apsvarstyti Lietuvoje pastatytus, o tada - užsienio valstybėse kurtus darbus. Suprantu, kad toks skirstymas gali nuskambėti žeidžiančiai. Bet ne dėl to, kad toks ir yra, o dėl mūsų įpročio užsienio patirtimi grįstą šokio kūrybą a priori laikyti nepasiekiama grįstai „lietuviška“ patirtimi. Dar svarbiau - toks skirstymas kasmet turi vis mažiau pagrindo, nes užsienio patirtys įvairiais keliais (pavyzdžiui, užsienyje mokslus baigusiųjų vedamuose seminaruose) pasiekia Lietuvoje apsistojusius kūrėjus, o užsienyje mokslus baigę šokio menininkai imasi kurti gimtinėje - tam ypač pasitarnavo pandemija. Taip tampa sunku atskirti ne tik patirtis - kartais nebeįmanoma pasakyti, kur ir kokiomis aplinkybėmis formavosi keliais etapais auginti kūriniai.
Maloniausia pastebėti, kad idėjų prasme Lietuvos šokis tampa vis turtingesnis ir šiandien siūlo kur kas daugiau spalvų nei tas, kurias daug metų piešė Lietuvos šiuolaikinį šokį nuo pamatų statę ryškiausi choreografai. 25-ojo „Naujojo Baltijos šokio“ programa paliudijo naują šokio brandos etapą. Jame gilinamasi į asmeninius interesus, nepaisoma „teisingų“ sprendimų, siekiama kurti dialogą ir aukščiau nei akį džiuginanti estetika keliamos emocinę atmintį inspiruojančios patirtys.
Galbūt netikėta, kad šiandien tai pasakytina ir apie Airos Naginevičiūtės, geriau žinomos kaip išskirtinai vizualių, tapybiškų, ryškios estetikos spektaklių choreografės darbą. Kūrybos trisdešimtmečiui skirta instaliacija ir paroda „Nėščia tyla“ sukūrė erdvę asmeninei kiekvieno žiūrovo kelionei, leisdama atėjusiam priimti sprendimą, kiek ir ko nori pasiimti. Aukštomis metalinėmis konstrukcijomis pripildyta Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) tarp salės ir kavinės esanti erdvė kvietė į šaltą, nejaukią, statybų aikštelę primenančią teritoriją. Iš pradžių gyvybę joje žymi tik Dominyko Digimo muzika, itin greitai įvedanti į meditacinę būseną. Būtent ji padrąsina prigulti po viena iš konstrukcijų (žiūrovams šis žingsnis pasiūlomas vos įėjus - įduodamas kilimėlis), o tada prikausto prie grindų, neleisdama nutraukti ryšio, užmegzto su virš savęs pastebėta atlikėja ar atlikėju. Konstrukcijų viršuje įtaisytos penkios permatomos plėvės, kuriose septynias valandas būna Airos karjeroje ir gyvenime (regis, tai tapatu) svarbios šokio asmenybės: Greta Grinevičiūtė, Goda Laurinavičiūtė, Darius A. Stankevičius, Gytis Ivanauskas ir Anna-Marija Adomaitytė. Pabuvus drauge su kiekvienu, akivaizdu, kad proceso augimui ar nutrūkimui didesnę nei muzika įtaką daro asmeniškai pasiekta kiekvieno menininko būsena: pripildyta turtingo ir nesibaigiančio turinio, žavinti netikėtai susikūrusia vizualika (nuostabu matyti savo atspindį juoduose plaukuose), vejanti lauk impozantišku judėjimu, kuo mažiau šokanti, tuo labiau traukianti, savitomis pozomis burianti stipriau nei momentine egzistencija.
Turbūt ne veltui kitos dvi parodos dalys eksponuotos NDG fojė, t. y., dar nepriėjus instaliacijos, iš kurios išėjus nesinori nieko daugiau pažinti, vien tik palaikyti užsiaugintą ramybę ir švarą. Greta nuo įspūdingų vaizdinių apvalyto žmogiško ryšio parodoje buvo galima atrasti filmą apie choreografės kelią ir plakatuose atspausdintas nuotraukas, žyminčias jos kūrybos istoriją. Taip susidūrus su A. Naginevičiūtės išraiškos ir inspiracijų įvairove (kurios tik dalį esu patyrusi gyvai, o apie likusią daug girdėjusi), tampa labai gera: štai dar vienas įrodymas, kad ilgos paieškos ir noras aprėpti absoliučiai viską galiausiai atveda prie vidinę pilnatvę žyminčios tuštumos ir ramybės.
Kur kas ramesnis nei prieš daugiau nei pusmetį tiesiogiai transliuotas pasirodė ir Gretos Grinevičiūtės spektaklis „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“, Meno ir mokslo laboratorijos erdvėje pirmą kartą parodytas gyvai susirinkusiai publikai. Panašu, kad spektaklis struktūriškai ir techniškai subrendo - ne viską jame paprasta paaiškinti žodžiais, tačiau justi, kad dauguma scenų reikalingos ir augančios viena iš kitos. Šįkart menininkė aiškiai pabrėžė, kad spektaklyje nėra atlikėjo/personažo dichotomijos - pradžioje kalbėdama telefonu su Andriumi Katinu ji vardino publikoje matomus pažįstamus žmones, aiškiai pasakydama, kad scenoje ji ne kuria personažą, o tiesiog veikia.
Galbūt šis aiškumas ir tvarka, gal fiziškai nutolinus atlikėjos paveikslą sumažėjęs intymumas, o gal ilgainiui kintantis jos santykis su nusižudžiusios mamos istorija atnešė gyvam pasirodymui ramybę, kurios stigo tiesioginėje transliacijoje. Pirmiausia tai susiję su akivaizdžiomis, tik ne iki galo sėkmingomis G. Grinevičiūtės pastangomis parodyti, kad ji susitvarkė su savomis emocijomis (bandymas kalbėti lengvai ir su šypsena). Tai nėra ironiška pastaba - pati šio spektaklio atžvilgiu išgyvenu ilgą ir įvairų procesą, tad nuoširdžiai įdomu pastebėti kiekvieną asmeninį kūrėjos pokytį (ar intenciją keistis), darantį įtaką spektaklio raiškai. Kismą lėmė ir meninių akcentų išryškinimas, dramaturgijos glaustumas bei atsižvelgiant į erdvę gyvam pasirodymui adekvačiai adaptuotas filmavimas (operatorius Vytautas Plukas). „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ - tai pagaulus darbas, kuris stimuliuoja emocijas, leidžia kūnui sekti paskui savo būseną viešai išjaučiančią kūrėją ir kol kas, regis, neformuluoja platesnės temos nei G. Grinevičiūtės santykis su mama.
Čia reikia paminėti, koks svarbus žmogus šiandieniniam Lietuvos šokio laukui yra G. Grinevičiūtė, figūruojanti trečiame iš eilės aprašomame šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ programos spektaklyje. Lietuviškos programos vinimi, panašu, tapo jos ir Agnietės Lisičkinaitės komandos, suburtos po „Be kompanijos“ pavadinimu, ekskursija Šeškinės mikrorajone „Einu pirkti pieno“. Socialiniai tinklai mirgėjo dalyvių (nes susirinkusieji yra ne tik žiūrovai) įspūdžiais, paskelbtas papildomas rodymas, į kurį vis tiek netilpo visi norintys.
„Einu pirkti pieno“ - tai dar viena kelionė, kurios dalyviams nubrėžiama konkreti kryptis, tačiau galiausiai kiekvienas eina savo asmeniniu taku. Ausinėse girdėdami Pauliaus Markevičiaus pasakojimą apie apsigyvenimą Šeškinėje ir susitikimus su ilgamečiais rajono vietiniais, žmonės seka paskui aktorių per kiemus, miškelį, aikšteles, gatvę. Įdomu, kad itin charizmatiškas ir scenoje dominuoti linkęs P. Markevičius čia susirinkusius veda visiškai nedemonstratyviai, neįkyriai, nuolat primindamas apie save, tačiau neversdamas įtraukti jo į asmeninės kelionės horizontą.
Iki šiol manau, kad tikrąjį spektaklį, mums visiems einant pirkti pieno, patyrė atsitiktiniai praeiviai - neabejoju, kad meninę patirtį išgyvenę ir ryškiau ar uždariau į ją reagavę dalyviai tapo įvietintu meno kūriniu Šeškinės gyventojams, turėjusiems laimės (?) tinkamu metu eiti pro šalį. Įdomiausia, kad mano pačios kelionė liko praktiškai nesusijusi su Šeškinės mikrorajono pažinimu. Tai buvo pasivaikščiojimas po nematerialioje plotmėje sklandantį pasaulį, kurį patirti galima tik užsidėjus ausines ir leidus sau pabūti bei išjausti, kaip primygtinai siūlė P. Markevičiaus balsas, šokant Giedrės Jankauskienės įkūnytai sodininkei Filomenai. Net keista kartotis - panašu, kad nemaža šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ programos dalis kviečia daryti tą patį: skirti laiko išgyventi procesą. O galbūt aspektas išryškėjo todėl, kad pagaliau kūrėjams pavyksta tokią patirtį įkvėpti.
Šioje temoje būtų logiška pereiti prie pirmą kartą „Naujajame Baltijos šokyje“ savo spektaklį parodžiusio Dovydo Strimaičio ir jo „Šokių kūrimo meno“, tačiau apie tai - kaip ir apie kitus aktyviau užsienyje nei gimtinėje kuriančius lietuvius šokio menininkus - kitame tekste.
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
