Justina Katkevičiūtė
Lietuvos nacionalinio dramos teatro internetinis puslapis pasipuošė užrašu „74 sezonas jau greitai", vadinasi, artėjama link kiekvieną vasarą pasikartojančios finišo tiesiosios. Birželį teatras pamažu gaubiasi tuo vasarinės kaitros stinguliu, kai sulėtėja ritmas - sumažėja spektaklių ir ateina laikas ramiai apmąstyti tai, kas 73 sezone buvo įsimintiniausia. Šiame straipsnyje norėtųsi atkreipti dėmesį į kovo mėnesį Didžiojoje salėje įvykusią premjerą - Rolando Atkočiūno režisuojamas „Medžioklės scenas", atidžiau panagrinėti šiame spektaklyje gvildenamas temas ir jo ryšį su kitais to paties teatro scenos kūriniais: Yanos Ross „Raudonais batraiščiais" ir Jono Vaitkaus „Visuomenės priešu".
Kovo 22 dieną pirmą kartą parodytos „Medžioklės scenos" sukurtos pagal savamokslio vokiečių dramaturgo, aktoriaus ir režisieriaus Martino Sperro pjesę „Medžioklės scenos Žemesniojoje Bavarijoje", suteikusią kūrėjui šlovę. Rolando Atkočiūno spektaklis ypatingų įvertinimų nepelnė, atvirkščiai - būta priekaištų.
Štai Šarūnė Trinkūnaitė „Menų faktūroje" rašo: „Į savo „medžioklės sezoną" Rolandas Atkočiūnas išėjo su pusiau užtaisytais ginklais: jis turi gerą temą, gerus ir jai imlius aktorius, moka juos gerai išnaudoti - sukuria nemažai tikrai gerų scenų, - bet iš esmės neiššauna taip, kad nors kartą krūptelėtum." Tačiau ar „krūptelėjimai" nėra itin individualūs dalykai? Žiūrint spektaklį pačiai šoktelti teko ne kartą, ypač spektaklio kulminacijoje stebint veikiančiųjų susidorojimą su Kitu.
Vis dėlto jei pasiliktume prie idėjos, kad kūrinys krūptelėti nepriverčia, sveika būtų pamąstyti - kodėl? Scenoje matomas Kito, Kitokio, pagrindinio veikėjo ir konservatyvios kaimo visuomenės susidūrimas. Martinas Sperras savo pjesėje kalba apie 1948 metus, Vokietijos Reinėdo kaimą, persmelktą nacistinės pasaulėžiūros. Rolandas Atkočiūnas kaimą estetizuoja ir maskuoja, slepia autentišką tarmę ir pastūmėja veiksmo laiką link nūdienos, tačiau minėta pasaulėžiūra išlieka. Režisierius spektaklio vyksmą priartina prie mūsų dabarties ir, - tai labiausiai ir šokiruoja, - tą dabartį atspindi. Čia ir netikėtas krūptelėjimas - ne scenos dekoracijos, o veikėjų elgsena, kalba, požiūriai itin primena mūsų pačių aplinką, kupiną nepakantumo, apkalbų, šmeižto ir susvetimėjimo. Galbūt mes esame pernelyg prie to įpratę, kad veidrodinis visuomenės atspindys scenoje dar sukrėstų. Arba mums tiesiog nebesvarbu.
Ne vienas žiūrovas po spektaklio atsiduso: „ir vėl apie pedofiliją ir homoseksualumą". Natūralu, kad pavargę nuo šiandienos Lietuvos skandalų, žmonės gali ieškoti atokvėpio teatre. Tačiau režisierius siunčia impulsą dar kartą sugrįžti ir pamąstyti, kad visuomenės problemos neatsiranda iš niekur, neretai esti įsisenėjusios, nebenorima jų nei atpažinti, nei spręsti. Spektaklyje pasakojama protagonisto Abramo (akt. A. Sakalauskas) istorija. Jaunas vyras žinomas kaip kitokios seksualinės orientacijos asmuo, todėl yra nepriimamas, apkalbamas. Ramybės neranda ir Abramo motina - padienė darbininkė Debora (akt. E. Gabrėnaitė) - ją slegia nuolat sklindantys gandai apie smerktiną sūnaus elgesį, neįmanoma išvengti ir paniekos žodžių, kai dėl tariamų sūnaus nuodėmių kaltinama motina. Pačios moters širdyje taip pat slypi prieštaringi jausmai sūnui, ji ilgai svarsto, kas svarbiau - meilė savo vaikui ar pritapimas visuomenėje, ir galiausiai nusprendžia miestelį palikti.
Iš tiesų Debora ir net pats Abramas, palyginus su kitais miestelio gyventojais, yra moraliausi asmenys (ar bent jau režisierius juos tokius vaizduoja). Likę vietovės gyventojai nevengia vienas kitam užpilti kibiro pamazgų, apsimeta dievobaimingais, tačiau iš tiesų dega neapykanta Kitam, Kitokiam ar savo elgesiu bent kiek išsišokančiam. Pavyzdžiui, ūkininkė Marija (akt. J. Dapkūnaitė / D. Michelevičiūtė), kurios namuose gyvena Abramas, už Kitokiam suteiktą prieglobstį pasmerkiama aplinkinių. Moteris sukurstoma išvaryti iš namų ir patį Abramą, kuris apkaltinamas Marijos neįgalaus sūnaus Loto (akt. V. Sodeika) prievartavimu, nors šis tik sutramdė vaiko epilepsijos priepuolį. Vėliau ta pati visuomenė pastūmėja Loto į savižudybę, o Abramą į buvusios sugulovės tarnaitės Martos (akt. R. Samuolytė) nužudymą.
Būta mėginimų teigti, kad priepuolio sutramdymo scena turi perkeltinę prievartavimo reikšmę, tačiau ir palikus ją be pridėtinių perkeltinių prasmių, ši yra iškalbinga. Žinoma, tokiu atveju ji labiau pabrėžia Abramo-aukos vaidmenį, bet vėliau, atlikus žmogžudystę, jis šio vaidmens netenka. Apskritai režisierius viso spektaklio metu tarsi stengiasi išlaikyti gero-blogo balansą, kai nesistengiama pagrindinio veikėjo išteisinti ar pasmerkti. Veikiau teigiama, kad giliai kiekviename žmoguje tūno žvėris. Taip visą spektaklį gainiojus retą žvėriūkštį Abramą prasideda jo medžioklė (Abramas po Martos nužudymo pasišalina, o kiti, įsitvėrę šunų pavadėlių, stengiasi jį rasti), žinoma, paskatinta gero užmokesčio. O kadangi visi, net miestelio seniūnas (akt. R. Bagdzevičius), yra pernelyg susirūpinę vien dėl savo kailio, medžiojama azartiškai pamiršus, kad jie gainiojasi ne žvėrį, o žmogų, nesidomint, kas jį pastūmėjo į nusikaltimą. Žiūrovas atsiduria kontroversiškoje situacijoje. Nesinori Abramo pavadinti nekalta auka, kita vertus, likusių kaimo gyventojų nuodėmių maišas atrodo lygiai toks pat sunkus, kaip žmogžudžio kaltės akmuo.
Kaip jau buvo minėta, režisierius pjesės autoriaus sumanytą kaimą estetizuoja, slepia autentišką tarmę ir kaimo aplinką. Žiūrovas nebetenka galimybės dėl būdo tamsumo kaltinti neišprususius kaimiečius, spektaklyje jie gyvena ir vilki prašmatniai (kostiumų dailininkė J. Rimkutė, scenografas M. Vilkarsis). Kaimą scenoje primena tik tvarkingas daržas, dūzgimo, lojimo ir kiaulių kriuksėjimo garsai. Į paviršių iškeliama religijos tema - jos ženklai tampa vizualiu spektaklio apvalkalu. Baltas virtuvės komplektas - didžiulis stalas ir puošni indauja - primena bažnyčios altorių, prie jo veikėjai meldžiasi, mylisi, pykstasi. Indaujos viduryje įmontuotas televizorius transliuoja naujienas iš Vatikano ir skaidrias krikščionių berniukų giesmes. Taigi aplinka, bylojanti apie religingumą, yra visiškai priešinga pačių veikėjų laikysenai. Kunigo (akt. Š. Puidokas) paveikslas spektaklyje kuriamas kiek komiškai - nedarydamas jokios didesnės įtakos kaimiečių bendruomenei, jis tiktai yra. Režisierius neieško ne tik naujesnio kunigo paveikslo, bet ir metaforiškų sprendimų. Į akis krenta balta nekaltumo, šventumo spalva ir vanduo, kuriuo plaunama, prausiama, laistoma. Apskritai simbolikos spektaklyje negausu, o ir esama itin neoriginali.
„Medžioklės scenos" - ne pirma Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisuota pjesė, kurioje kalbama apie Kitą, Kitoniškumą, nepakantumą, Kitokio žmogaus santykį su visuomene. Greta minėto spektaklio dar išskirčiau Yanos Ross režisuotą kūrinį „Raudoni batraiščiai" ir Jono Vaitkaus „Visuomenės priešą".
„Raudoni batraiščiai" (premjera 2012 m. gegužės 19 d.) sukurti pagal Lietuvoje gana žinomos jaunos dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės to paties pavadinimo pjesę. Spektaklyje pasakojama apie jaunų žmonių išgyvenimus, istorijos centre - broliai Jonas (akt. J. Paškevičius) ir Juozas (akt. D. Jankauskas). Juozas atstovauja „skinų" kultūrai, Jonas su šia grupuote neturi nieko bendro, gyvena atskirai, kitame mieste. Brolių keliai vėl susikerta tada, kai išsiaiškinama, kad Jonas yra homoseksualus ir rengiasi skristi aplankyti internetu surasto draugo. Neilgas spektaklis išskleidžiamas ir netgi kiek ištempiamas - nagrinėjamos nepakantumo, vienišumo, neigiamų santykių su tėvais arba jų nebuvimo, prostitucijos temos. Visų veikiančiųjų istorijose yra koks nors skausmingas momentas - pjesėje šis momentas sugaunamas, plėtojamas ir mestelimas žiūrovui, kuris turi būti pasirengęs tokį psichologinį svorį atlaikyti.
Stiprioji spektaklio dalis, mano manymu, yra pagrindinės nepakantumo temos rutuliojimas. Homoseksualus Jonas parodomas kaip ramus, kruopštus vaikinas, jo reputaciją kiek temdo tik prastoki santykiai su į chuliganizmą linkusiu broliu. Tačiau Juozas turi savų pretekstų maištauti, nuo pat vaikystės jis grūdintas sudėtingų išgyvenimų. Vaikinas, nors ir priskiriamas „skinams", iš tiesų įsipainioja į agresyvesnio susivienijimo veiklą, kur teisė įsiverti raudonus batraiščius ir tapti savu įgyjama tik tada, kai praliejamas kraujas. Pastangos „priklausyti" ir kitų grupuotės narių kurstymas, neapykanta pastūmėja Juozą nužudyti Kitokį savo brolį. Čia ir panašumas į „Medžioklės scenas" - kartais net nesusimąstoma, kad mūsų elgesys priklauso ne nuo mūsų pačių norų, bet ir nuo bendruomenės, su kuria tapatinamės, užgaidų.
Įspūdį šiame spektaklyje kuria įdomūs režisūriniai sprendimai. Veiksmas vyksta teatro „Dirbtuvių" užkaboriuose, apgalvotai suardoma scenos ir žiūrovų salės struktūra, vyksmas žiūrintį supa iš trijų pusių ir neleidžia pasijausti saugiai - priešais nosį žaidžiamas krepšinis, rėkiama, švenčiama, mušamasi. Įdomiai pasitelkiamos medijos - jos leidžia žiūrovui matyti ir Jono draugą iš kitapus Atlanto ir „Dirbtuvių" šonuose vykstančias muštynes. Silpniausia spektaklio dalimi laikyčiau kalbą. Pretenduojama į poetiškumą, bet drauge ja siekiama atspindėti ir šiuolaikinio jaunimo kalbėseną. Galiausiai žiūrovą pasiekia ne visada stilingos ir dažnai nenugludintos replikos.
Tamsi „Raudonų batraiščių" stilistika ir dviejų brolių istorija kiek primena biblinį pasakojimą apie Kainą ir Abelį. Juozas (Kaino atitikmuo), būdamas jaunesnysis Jono (Abelio) brolis, nuo pat mažumės šiam pavydėjo geresnio gyvenimo ir pasisekimo. Vaikinas visuomet jautė nuoskaudą dėl laiku brolio neištiestos pagalbos rankos, tačiau kažin ar verta teigti, jog Jono nužudymas buvo tik neriboto pavydo padarinys. Biblinė istorija savitai perrašoma, nes Juozas žudo daugiau iš inercijos, stumiamas ir raginamas kitų, neturėdamas laiko savo poelgiui apmąstyti.
Jono Vaitkaus režisuotas „Visuomenės priešas" dramos teatre pirmą kartą parodytas 2011 metų lapkričio 11 dieną. Spektaklis, sukurtas remiantis Henriko Ibseno drama, rodomas gana retai, tačiau vis dar sutraukia pilnas žiūrovų sales. Tai dar vienas pavyzdys, kaip praėjusiame amžiuje sukurta pjesė yra itin aktuali nūdienos gyvenime. Kaip ir „Medžioklės scenose", šiame spektaklyje kalbama apie įsisenėjusias visuomenės ydas. Yra ir Kito, Kitokio tema, tik šį kartą Kitas yra ne radikaliai grupuotei priklausantis ar homoseksualus žmogus, o idealistas, tikintis, kad žmonių gerovė rūpi ne tik jiems patiems, bet ir valdžiai.
Spektaklyje, kaip ir „Raudonuose batraiščiuose", matome dviejų skirtingai mąstančių brolių Stokmanų susidūrimą. Tomas Stokmanas (akt. D. Gavenonis) - klestinčios gydyklos daktaras, kuris sužino, kad vietovė ir jos vanduo yra užteršti ir pavojingi sveikatai. Iš pradžių jis net nedrįsta abejoti, kad jo brolis, miesto valdytojas Peteris Stokmanas (akt. V. Anužis) padės šią problemą išspręsti ir sutiks kuriam laikui uždaryti gydyklą. Deja, Peteriui svarbesni pinigai, o ne žmonių sveikata. Tomas, suvokdamas situacijos absurdiškumą, nenori nuleisti rankų. Jam rūpi ne tik savas kailis, bet ir neigiami padariniai. Scenoje pradedama kurti istorija apie vieno žmogaus kovą su visuomene. Įvykiuose nuolat dalyvauja ir Tomo šeima (du sūnūs, dukra, žmona), kurie turi ne tik pakęsti aplinkinių neapykantą, bet ir nuspręsti - palaikyti artimą žmogų ar jį išduoti.
„Visuomenės priešas" - be galo vizualus ir gausus efektų spektaklis, kuriame vaidmenis sukūrė daugiau nei šešios dešimtys įvairaus amžiaus aktorių. Scena tampa visas teatras, nutrinama riba tarp žiūrovo ir aktoriaus - pagrindinis veikėjas, sekamas kameros, apsilanko teatro vestibiulyje ir tuojau pat grįžta į sceną, vėl įnešdamas chaoso pojūtį. Aktoriai prisėda žiūrovų eilėse, žiūrovai gali stebėti spektaklį iš scenoje įrengtų kėdžių. Rezultatas - žiūrovai mato vieni kitus tarsi veidrodiniame atspindyje, dvipusį vaizdą kabančiame ekrane ir gali stebėti aktorius, kurie atsiduria viduryje tarp žiūrovų. Gausu ir kitokių efektų - laipiojama siena, kuri vėliau sugriaunama, bėgiojama moderniais kojūkais, scenos grindyse įkurdinama laikraščio redakcija. Tokie sceniniai pasirinkimai (scenografė J. Paulėkaitė, videodailininkas Ville Hyvonen, šviesos dailininkas T. Valeika) kuria neišdildomą realybės įspūdį, nors drauge ir kiek slegia savo intensyvumu. Geriau paieškojus, spektaklyje galima surasti ir išplėtotą simbolinę kalbą, šeimos santykius, meilės intrigą.
Spektaklio anotacijoje, teatro puslapyje, klausiama: „Kodėl visuomenę reformuoti pasišovę idealistai tampa jos priešais? Kas priverčia savo šalies patriotą iš nevilties sušukti - „tegul žlunga visas kraštas, tegul būna sunaikinta visa ši tauta!" Visuomenės priešu paskelbtas Tomas išgyvena didžiulį nusivylimą - visuomenė ir žmonės, laikyti savais, pasirodo esantys visiškai svetimi. Manipuliacijose paklaidinti visuomenės nariai aklai seka vedančiais į pragaištį ir atsisako galvoti patys. Nevilties kupinas protagonisto sušukimas spektaklyje nuskamba kaip absurdo padiktuotas prakeiksmas. Nėra lengvesnio kelio į išnykimą kaip tas, kai brolis stoja prieš brolį, šeima - prieš šeimą, žmogus - prieš žmogų. Tokia visuomenė ne tik nepasiduoda reformoms, bet ir tampa pati sau pavojinga.
Visi aptarti repertuariniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliai visų pirma moko sąmoningumo ir ugdo kritišką požiūrį į visuomenę. Pataria nuolatos tikrinti savo jausmus ir polinkius, kad mumis nebūtų manipuliuojama, kad stačia galva nepultume prieštarauti savo vertybinėms nuostatoms ar smerkti kitą. Pašalinti ar ignoruoti Kitus, Kitokius kaip Abramą, Juozą, Tomą, visada yra lengvesnis ir dažniausiai neteisingas kelias, niekaip nesusijęs su pažanga ir tobulėjimu. Kas kita yra teatro provokuojamas mąstymas ir suvokimas, kad kiekvienas laikas ir kiekviena situacija, nors ir panaši į kitą, yra iš pagrindų individuali.
„Ateitis" Nr. 6
