Tai, kaip žmogus gyvena kas dieną ir kas naktį, sudaro dvi dalys: įprotis ir kas lieka.
 |
Žmogus nuolat pritaiko įvairius jau išgyventus elgesio, pokalbių, situacijų modelius patirdamas panašius. Kitaip sakant, jeigu pojūčiai, kuriuos išgyvename, neturi precedentų, jie virsta naujais precedentais. Iš vieno žodžio ar to, kaip jis buvo ištartas, mes galime įvardyti daugybę žmogui būdingų savybių arba nusakyti jo būseną, socialinę padėtį, nuspėti profesiją, polinkius ir fobijas. Galvoje metai po metų klostosi visa mąstymo struktūra ar struktūrų sistema, kuri sieja skirtingus žmones bendrais atpažįstamumo dėsniais.
Tie dėsniai – tai tam tikri nuoseklūs ženklai, kurių dėka koegzistuoja dialogo dalyviai. Bendravime beveik nėra atsitiktinių žmonių charakterių savybių koreliacijų, kadangi dažniausiai komunikavimo procese sunčiami verbaliniai, jusliniai ir mąstymo ženklai apeliuoja į sau artimus, giminingus tam, kad įvyktų bendravimo aktas, kurio metu gimsta koncensusai ir nauji patyrimai.
Nežinia, kodėl žmogus „žinias“ priima tiesiogiai, o humorą – tarsi išlukštendamas ir atskirdamas informaciją nuo pašaipos. Tai – viena tokių atpažįstamų tendencijų. O ką, jeigu būtų atvirkščiai?
Daugybę veiksmų ir minčių mes atliekame inertiškai, iš įpročio. Laikomės už turėklo autobuse, nors nėra reikalo. Skudurai ant mūsų kūnų, absoliuti didžiuma daiktų aplinkui yra jau matyti ir ištyrinėti (sąmoningai ar nejučia) tūkstančių tūkstančius kartų. Įvariausios apimties situacijas prabėgame pagal jau patirtas schemas.
Tačiau be įpročio yra visa kita – naujų, kitų, niekad neatliktų veiksmų išgyvenimo pusė. Kelias į tobulumą būtų kuo unikaliau veikti, mąstyti ir jausti, aplenkiant išmintus takus.
¤
Stebint aplinkinį meną matoma daugybių daugybė atsikartojimų. Atsikartojimai atsikartojimai. Tam tikri kūrybiniai bendri ėjimai, neišrasti štrichai. Ir visai neseniai tai ėmė rėžti akį. Tik visai nedaug mus supančio meno yra tikrai unikalus ir fenomenaliai naujas. Tegu tai ir labai aukštos vertės spektaklis, tačiau daugiausiai jame teegzistuoja įtaigiai, kad ir didingai realizuota sena. Atsikartojimai atsikartojimai ir kine.
Konvencionalumas – itin lanksti sąvoka. Tarptautinių žodžių žodynas („Alma littera“, 2001) konvencionalumą aiškina kaip sutartinį, sąlyginį, visuotinai priimtiną. Taigi, išeina, jog konvencionalumas – tai aukšti praeities pasiekimai, pripažinti autoritetingais ir sektinais įvykiai, rezultatai, keliai. Taigi būtent – ne šiaip visuotinai priimtini, bet ir visuotinai laikomi didžiais. O jei ne didžiais, tai bent jau sektinais (o sektina nebūna regresyvu).
Kelias į tobulumą būtų nusižengti kilniems pasiekimams, nusisukti nuo kad ir genialaus konvencionalumo garantuotų ėjimų.
+
Nežinau, kuo intelektualiai ir jusliškai vyras skiriasi nuo moters iš esmės.
Yra manyje tokia nuojauta, kad aplinkui „vykstantis“ menas yra labiau vyriškas, nei moteriškas (jeigu manytume, jog lytinė ypatybių diferenciacija egzistuoja). Iš senų laikų kultūrą, visuomenę, politiką ir meną konstravo vyrai. Etiką, filosofiją, muziką.
Nors iš principo netikiu tik vienai lyčiai būdingomis savybėmis. Argi gaivalas turi lytį? Tačiau netvirtai numanau, jog vyro ir moters akis ir širdis skiriasi. Vyriškumas pasižymi esminiu konstruktyvumu. O moteris – esminiu chaosu. Dairantis ir stebint, kas sukurta ir kuriama, moteriškos stichijos įvairovės negana.
Kelias į tobulumą būtų kūrybiškai apčiuopti moters esmę. Ne kaip savybę, skirtumą nuo vyro ar pranašumą. O kaip vieną iš diejų absoliuto/žmogaus dalių. Išgryninti moteriškumą – kaip estetinį pradą, moters gaivalo kokybę.
$
Visada keista, kai režisieriai vienu sakiniu nusako, apie ką jų spektaklis ar filmas. Ar sako tik todėl, kad yra (klaidinančiai) paklausti? Ar tikrai tiki, jog meno kūrinys yra atsakymas į kažkokį klausimą, o ne visaapimantis tvarinys? Gali būti, kad statydami dramą režisieriai tarsi ritmą dainai pasirenką vieną temą: girdėdami ritmą konsteliuoja dramaturginį ir sceninį vyksmą ir išgauną vientisą dainą. Tokiu atveju nenorėsiu sau išskirti vieno ritmo, o pasirinksiu verčiau spengiančią tylą. Nes išskyrusi iš kitų vieną temą, nusukčiau žvilgsnį nuo jai priešingos.
 |
| Elžbieta Latėnaitė LMTA III kurso (vad. Rimas Tuminas) specialybės egzamine |
Net ir jau stebint „baigtą“ spektaklį, neturėtų išsikristalizuoti kažkokios dominuojančios temos ar išnyrantys „esminiai“ tematiniai kirčiai. Baigtas meno kūrinys turi kelti veikiau pasimetimą, o ne lydėti išsišaunančių temų kolonomis. Pasimetimas – ne gniuždantis ar kankinantis, o tik nei šaltas, nei šiltas, nelepinantis sukrėtimas menine gelme ir žmogiškomis galimybėmis. Spektaklio visumos poveikis – paradoksalus ir paveikus, bet ne spraudžiantis.
Sakykime, jog tam tikru požiūriu visos (ir priešingos, tolimiausios) savybės, būdai ir keliai turi tarp savęs sąlyčio taškus, yra bendri ir vientisi. Kaip savotiška bala. Paradoksas ir ironija – dvi balos kojos.
Kierkegaard‘as kalba, jog menas – tai lavonų krūvos. Turbūt todėl, kad, jo požiūriu, menas ne abejoja, o pretenduoja į išvadas. Aiškiausia to iliustracija yra pati dailė, kuomet pasidėtą priešais akis išmargintą drobę gali tarytum lavoną dalinti į sklypelius, nagrinėti, jungti, naikinti ir net nusukti žvilgsnį, o vėl pažvelgus išvysti tą patį vaizdą.
Dailė – ar tai ne sarkastiškas ir nykus baigtinumo įsikūnijimas? Juk visa, kas gyva – virsmas.
Taip ir su spektaklio „pagrindine mintimi“ ar „idėja“, kuri yra ne kas kita, kaip kiekvieno žiūrovo ir dalyvio atskirai, skirtingai reflektuotos asmeninės potencijos ir troškimai. Taigi spektaklis neturi atsakyti į kažkokį klausimą ar temą, jo visuma turi būti neapčiuopiama nei išilgai, nei vertikaliai. Spektaklis turi maitinti ne (tik) paskirus interesus ir potroškius, bet smalsumą – kaip žmogaus savybių visumą. Menas yra mažų mažiausiai žmogaus sinonimas. Jeigu žmogus – tam tikras juslinis bei racionalus neidentifikuotumas.
Niekada manęs neklauskite, „apie ką“ mano spektaklis, nes nėra „apie ką“ žmogaus.
%
Nėra stiprių ir prastų aktorių. Yra žmogus – kūrybingas ir visoks. Knieti pasikviesti į savo spektaklį pačių tingiausių, labiausiai apsileidusių aktorių. Tų, kuriais menkai tikima ar jie patys manosi esą maži. Nes iš esmės nėra jokio skirtumo tarp vadinamojo genijaus ir vadinamojo nevykėlio, mat ir vienas, ir kitas iš prigimties neabejingi nei sau, nei pasauliui. Kas be ko, traukia ir akivaizdus, karščiuojantis talentas. Bei visuomet įdomūs kai kurie praeivės ir praeiviai, kurie – nežinia ką galėtų susitikus su jais kūrybiškomis aplinkybėmis akis į akį.
§
Yra tokių žodžių.
„Krizė, „charakteris“, „būdas“, „sunkumai“, „šlovė“, „problema“, „ekstremalios situacijos“, „paprastumas“ , „žmogiškumas“, „genijus“ et cetera. Aš tų žodžių privengiu ir nejaučiu jiems simpatijos. Tačiau visuomet šitaip: kol neatrandamas autentiškas, individualus precedentas (kuris gali plačiai pasklisti dėl savo patrauklumo, patogumo ir kt.), vartojami išvardintieji, idant būtų suprantama, apie ką šneka. Koks paradoksas: suprantama yra tik tuomet, kai visiems žmonėms, visoms situacijoms sukuriamas apytikslis (vadinasi, ir klaidinantis) trafaretinis žodeliūkštis, toks, kaip panašių pseudoobjektyvizmo žodyno sąvokų karalienė – jos didenybė – „Depresija“. Tai apgaulingi žodžiai, kurie atseit labai lengvai suvokiami ir akimirksniu paaiškina, kas norima pasakyti. O iš tiesų – niekiniai ir besvoriai, kaip be svorio yra visa, kas vartojama kaip tendencija, apibendrinimas, suplakant objektyvias ir visiškai subjektyvias reikšmes į vieną beskonį kokteilį.
Pseudoobjektyvumas ir pseudotikslumas yra, ko gero, vieninteliai dalykai, nurodantys genijaus ir depresijos giminystę.
Vieną mano minėtųjų sąvokų dabar pat norėčiau pakeisti ir tuo pačiu nuskalpuoti „pseudotikslumą“, pakeičiant „pseudo“ į „kvazi“.
Mano manymu, yra tikslu vadinamojo „charakterio“ ar asmenybės bruožus vadinti reiškiniais. Visų pirma, tai patvirtina nuojautą, kad žmogus ir gamta ne šiaip susiję, o yra vienas kitame. Ir jei yra (nors nežinau, nežinau) tokių dalykų, kurių turi žmogus, bet gamta neturi, arba atvirkščiai, tai tikrai yra tokių dalykų, kurie atsikartoja abejose šiose sferose. Taigi ir žmogaus savybės būdingos gamtai, o gamtos – žmogui. Kiek akivaizdžių pavyzdžių yra jau vien tarp gyvūnų ar augalų ir žmonių gyvavimų. O kiek yra neakivaizdžių, slėpiningų, esminių. Juk gamta irgi kuria, griauna, apmiršta ir atgimsta, yra ledinė ir deginanti. Visa tai turi ir gali ir žmogus. Anatominiu-simboliniu požiūriu Žemės branduolys, kaip gyvybinė elipsės šerdis, atitinka žmogišką širdį. O fizikos aiškinamos traukos ir stūmos jėgos juk egzistuoja mūsų elgsenoje nuolatos (jau vien tame menkučiame sluoksnyje, kur viską galime suskirstyti į dvi puses: arba mus traukia, arba – ne). Žmogus ir gamta elgiasi tapačiai, tad ir reiškiniai, tokie, kaip mūsų savybės, yra gamtos reiškinių, kaip jos savybių, atitikmenys. Pavyzdžiui, kokie svarbūs žmogaus metafiziniame, filosofiniame vertinime yra gylio, dydžio matai, kurie gamtoje atsiskleidžia ištisomis vandenų gelmėmis ir kalnynų dydžiais. Todėl galima džiaugtis radus pirmą pakaitalą „pseudo“ sąvokoms „charakterio savybė“, „būdo bruožas“. Tai – „reiškinys“. Jis tiksliai užsimena ir apie žmogaus, kaip gamtos, prigimties nebaigtinumą, lankstumą, feniksiškumą, transformatyvumą.
Pernelyg dažnai ausį rėžia inertiškos spekuliacijos daiktų, jausmų, pojūčių sąvokomis. Pavyzdžiui, „vidinis pasaulis“, „išorinis pasaulis“. Tokių dalykų iš esmės negali būti, kadangi viena yra kito dalis. Juk visai galimas daiktas, kad žmogus neturi nieko, ko neturėtų gamta.
Vidinis, išorinis grožis beigi vidinis, išorinis pasaulis – tai nėra sandarios uždaros ertmės, visa turi perėjimus ir sąlyčio taškus. Įdomu – o ką, jeigu išorinis grožis, kurį mes matome – žmonių, daiktų grožis – ir yra vidinis grožis?
Pasiutęs žvilgsnis – tai žmogaus vidinis ar išorinis grožis?
©
 |
| Mariaus Macevičiaus nuotraukos |
Elžbieta, kaip tu manai, kas yra vaidmuo? Kas yra vaidmuo iš esmės?
Tam tikra prasme vaidmuo – tai nėra realus žmogus, o tik daugelio (pradedant dramaturgu, dailininku, aktoriumi, net šviesų dailininku) darinys. Tačiau pavadinti personažą ar veikėją fantazijų vaisiumi būtų klaidinga dėl to, jog kiekvienas vaidinamas jausmas ir emocija turi nišą tam tikruose realaus gyvenimo epizoduose, o vaidmuo – kaip tik tokių autentiškų impulsų junginys. Manau, jog vaidmuo – tai, kas virš aktoriaus suvokimo ir net aukščiau už jo talentą ir už kaskart naują impulsyvią nerepetuotą „čia ir dabar“ improvizaciją. Tikrasis vaidmuo yra tai, ko aktorius apie jį nežino ir negali žinoti, kadangi tai susiję su žiūrovo akyse įvykstančia amžino ir kas akimirksnį negrįžtamai kintančio metafizinio absoliuto ir žmogaus-aktoriaus kuriamos idėjos (veiksmo-žodžio-dvasios) koreliacija.
Vaidmuo - tai unikali žmogaus idėja.
)
Kūrybinis procesas melagingai palengvėja (tačiau iš tiesų tik apsivelia šiukšlėmis) tuo atveju, jei pasitenkinama reiškinio, žmogaus vienpusiškumu.
Prostitucija nėra blogai, kaip Kalėdos nėra gerai lygiai taip pat, kaip žmogžudystė nėra smerktina, o kilnumas – aukštintinas. Tai smulkios išmoktos vertinimo gairės, kurios nutolina žmogų ne tik nuo įžvalgumo bei tolerancijos kito atžvilgiu, tačiau ir žudo kūrybinį lankstumą.
Atsišliejant nuo objekto, apžiūrint jo visas puses iš visų pusių bei apankant prieš tradicijas ir imperatyvus, pasimato, jog apibrėžti ir nuspręsti nebesinori greitai. Mat ryškėja ne rezultatai, o procesai ar ištisos procesų virtinės, kurioms, kas įdomiausia, galima turėti įtakos.
#
Jokumas (iš žodžio „joks“) – tai tas būvis, kuris apibūdina tarpinį, tarppozicinį buvimą. Ir iš kurio – vienodai plačios ir atviros galimybės patraukti į bet kurią pusę. „Joks“ jokiu būdu nereiškia „niekingas, menkas, pilkas“.
Joks – tai ne neturintis talentų ir genijų, bet greičiau – visa galintis, į nieką nelinkęs.
„Joks“ gana tiksliai atsispindi ir vienoje Pascalio sentencijoje, kuri sako, jog tikrasis tikėjimas yra tarp laisvamanybės ir prietaringumo.
Principai ir nuostatai yra jokumo kliuviniai, kadangi apibrėžia ribas – nustatytas pozicijas ir požiūrius vieno ar kito reiškinio ar žmogaus atžvilgiu. Šališkumas yra tarsi pagrindas, kuris suteikia melagingai komfortabilų (kūrybinės) sąmonės egzistavimą. Pozicija suteikia požymius. Naudingesnis pagrindas – ne stabilus, o tas, kuris neimpregnuotas polinkiais, o būtent – jokumas, kuris suteikia visišką laisvę linkti prie juodo kaip ir prie balto, kaip ir prie bet kurios kitos spektro spalvos ar tokios, kuri dar nėra net įvardyta. Jokumas nedeterminuoja jokių požymių.
Visai galimas daiktas, jog visa mus supanti materija ir yra ta neapčiuopiama neaiški, klaidinanti migla, kuria šiaip įprasta laikyti jausmus ir metafizines sąvokas. O pojūčiai ir jausmai yra realusis apčiuopiamas pradas, nuo kurio galima atsispirti lyg nuo akmens.
“
Teatras ir kinas yra tos meno rūšys, kurių erdvėje žmogus linkęs tapatinti individualią ir patiriamą – kūrybišką realybę bene visai tiesiogiai. Kitaip tariant, dėl vizualios ir garsinės atpažįstamumo pilnatvės žmogus įsitraukia į tai betarpiškiau ir visapusiškiau nei į kitus meno kūrinius, pavyzdžiui, žiūrinėdamas keramikos darbą. Tam, kad sutapatintume savo realybę su keramikos darbu, jo raštu ir kt., turime tarsi įvykdyti nemaža konversijų (minties formos, vaizduotės būdų).
Teatras savo legendinio „čia ir dabar“ vyksmo dėka turi daugybę galimybių koegzistuoti su žmogumi ir sukelti šios akimirkos visapusišką mentalinį ir emocinį gyvenimą. Žmogaus elgsena yra tokia pat potencialiai tendencinga kaip ir impulsyvi. O tauri manipuliacija žiūrovo jausmu ir yra pats teatras. „Tauri“, nes praturtinanti ir išlaisvinanti savo poveikiu.
Kelias į tobulumą būtų pasiekti taurios manipuliacijos meistrystę, kuomet vienas vienintelis žmogaus scenoje ištartas žodis gali akimirksniu pravirkdyti skausmingomis ašaromis, o vienas judesys – priversti kvatotis kaip per sodomiją. Sukelti pojūčius, kurie nepavaldūs gyvenimiškai kasdieniškam priežastingumui. Sceninės raiškos priemones paversti tobulai lakoniškomis ir skaidriomis, įtaigumu žiūrovą apvalyti ir apnuoginti, žaisti išgaunant įvairiausias žiūrovo reakcijas. Kurti emocines bei intelektualias publikos išgyvenimų partitūras. Priversti žiūrovą iš tiesų visa širdimi pamilti, pavyzdžiui, apkiautėlį, arba drebėti nuo medinio arkliuko vaizdo.
-
Tai, kas parašyta, tenetrukdo naujoms, įtaigesnėms mintims. Visa teišlieka, bet išnyksta.
±
