„Kiti vėl mano, jog teatro uždavinys yra parodyti publikai gyvenimą, - rodyti scenoje tokias štukas, kurios būtų visai tokios, kaip jos dedasi per subatos vakarėlį gyvenime: gal kiek tik sukauptos, gal kiek tik pagražintos. Vadinas, tokio teatro uždavinys - mokyti publiką pažinti gyvenimą, gal ir gyventi pamokyti."
Balys Sruoga. Lietuvių teatro uždaviniai. 1925
Nuėjau prie apdulkėjusios knygų lentynos, užsimerkusi paėmiau pirmą pasitaikiusią knygą, pirštu bakstelėjau į atsitiktinę pastraipą ir apstulbau, koks stebuklingai pranašiškas mūsų teatro pramatytojo Balio Sruogos įžvalgumas! Šiandienos kontekste „duria" ir Sruogos štukos, ir amžinasis „kiti vėl mano", ir neišvengiamas kaip gamtos dėsnis mėginimas aktualizuoti scenos vaizdus ir apskritai suvokti teatro uždavinius...
Taigi be jokio sarkazmo, be ironijos pakartojau Vido Bareikio veiksmą - vieno iš naujausių jo spektaklių anonsuose aprašyta, kaip visai atsitiktinai šis režisierius aptiko Bertolto Brechto „Gerą žmogų iš Sezuano" (spėju, tai buvo smarkiai apdulkėjęs, ar tik ne 1964 m. išleistas trijų pjesių rinkinys). Kartais galima „objektą" pasirinkti ir taip, nes atsitiktinumas, aplinkybių sutapimas ar netyčia šovusi mintis atsiversti kokį nors tekstą (ar net ne tekstą) yra nė kiek ne prastesnė dingstis statyti spektaklį negu nuoseklios naujausių pjesių, šiuolaikinių teatro veikalų studijos. Vis dėlto niekas, juo labiau kūrėjo amžius, negali įpareigoti, kad režisierius imtųsi spręsti vienokius ar kitokius teatro uždavinius ir dar taikydamas konkrečias formules. Paprasčiau tariant, negali būti jokio meninio (juolab moralinio) paliepimo būtinai imtis, pavyzdžiui, vien dabarties realijų ir štukų. Net jei to pageidautų pats Sruoga...
Ko gero, ir įkvėpimą sužadinti, ir foną idėjoms sukurti gali net iš pažiūros visiškai nelogiškas, nekonceptualus postūmis, svarbiausia, kad jis nebūtų padiktuotas rutinos ar dar blogiau - kokios nors konjunktūros. Juolab kai kalbame apie individualų menininko ar pabrėžtinai ne-instituciškai gyvuojančios bendraminčių grupės kelią. Natūralu, kad, pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui konceptualus (kalbu apie pastarąjį penkmetį) repertuaras, strategiškai motyvuota idėjų, temų, pavadinimų ir pavardžių dėlionė atrodo vienintelis tinkamas didelio, reprezentatyvaus „laivo" kursas (nors vienokia ar kitokia įtampa tarp repertuaro „linijos" ir kūrybinių intencijų, kurias puoselėja kviestiniai režisieriai, irgi akivaizdi - spektakliui tai išeina į naudą arba ne). O „Ne-teatrą" gali valdyti įvairūs vėjai, kad tik jie pūstų iš tikrųjų, bet ne menamai...
Turint omenyje pastarąjį sezoną, nelabai prasminga kelti klausimą, kodėl Vidas Bareikis su savuoju No Theatre pastatė Albert´o Camus „Kaligulą", Valstybiniame jaunimo teatre - Bertolto Brechto „Gerą žmogų iš Sezuano", su Latvijos Nacionalinio teatro aktoriais - „Euro Viziją". Du daugiasluoksnėmis interpretacijomis, kontekstais ir intertekstais apaugę kultūriniai archetipai - XX a. 4-ojo dešimtmečio egzistencialistinis šedevras ir epinio teatro šūksnis iš 5-ojo dešimtmečio, o šalia jų - mėginimas scenoje kurti popsinę/politinę satyrą. Kodėl? Atsakymo ilgai laukti nereikės, šis režisierius puikiai moka viską paaiškinti per spaudos konferencijas ar šiaip dalydamas interviu - bus paminėtas ir temos aktualumas, ir jos tąsa kūryboje, ir ateities perspektyva. Tik, man atrodo, Bareikiui ir jo komandai nei Camus, nei Brechtas iš tikrųjų nėra tie „pašnekovai", kuriems norėtųsi prieštarauti arba pritarti, siūlant dar vieną teatrinio perskaitymo kalbą, būdą, spalvą. O Rygos - Europos kultūros sostinės 2014 programos „Šengeno zonos spindesys ir skurdas" užsakymas kartu su pačiu Eurovizijos konkursu - ne tas uždavinys, kurį scenoje(!) vertėtų spręsti, ne ta idėja, kurią reikėtų nagrinėti... Kas tada viso to priežastis? Kam visa tai?
Pradedant 2009 m. pastatytu „Vakaru su knyga" pagal Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą", manau, literatūra (ar tema apskritai) Bareikiui yra tik dingstis įdomiam, rizikingam, atviram buvimui - svarbiausia yra štai šitaip būti kūryboje, teatre. O nuo „Telefonų knygos" (2010 m.) ryškėja kaskart stiprėjantis noras būti kartu, manyčiau, šiuo metu tai pagrindinė No Theatre atrama ir, be abejo, stiprybė.
To buvimo kartu dėlei, prisimindama tris naujausius režisieriaus spektaklius, norėčiau aptarti dviejų iš jų pabaigas ir vieno pradžią.
Štai visi jau atkentėjo - ir Kaligula (Ainis Storpirštis), ir jo (?) žmonės, ir publika, bet staiga gitaristas Mantas Zemleckas užgroja The Cure nemirtingą gabalą (Sruoga pataisytų - štuką!) Friday I´m in Love, kuris tiek mano X kartai (1992-1993 m. kaip tik rengusiai šimtadienį dvyliktokams), tiek Bareikio Y (o jos prie šimtadienio tada dar nė artyn neprileisdavo) reiškia daugmaž tą patį kažką. Spektaklis jau tarsi baigėsi, bet nutinka jis būtent dabar: pasikeičia atmosfera, nuotaika, ritmas, intonacija, net santykis tarp tų, kurie ilgai, intensyviai, bet įkyriai monotoniškai vaidino Camus, ir tų, kurie tą vaidinimą iš taip arti stebėjo. Keletas nugrotų akordų, galvoje nuolat užstringantis motyvas ir tekstas, kurį norisi kartoti (bent jau tuos pagrindinius sakinius, beje, neturinčius nieko bendra su Kaligula ir jo mėnuliu), lemia, kad stebuklingu būdu atsiranda tai, ko sukurti nesisekė nei kaitaliojant vietas, nei dalijant publikai vaidmenis ar vynuoges. Įvyksta bendras, kolektyvinis išgyvenimas. Nors „mygtukas" nuspaustas tarsi viskam pasibaigus, bet šis potyris - paradoksalu - vis tiek susijęs su spektakliu. Tą akimirką suvokiame, kad šie jauni aktoriai visą laiką skaudžiai atvirai, nors ir vaidindami, iš tikrųjų kalbėjo apie save - vaidindami, kad vaidina, džiaugdamiesi galimybe egzistuoti būtent taip, „tarsi" žaistų, prisipažindami, kad kitaip netgi nemokėtų... Toks atvirumas - tai vertybė, reikalaujanti drąsos. Suvokiame, kad ir patys esame tokie kaip jie, visi mes vienodi, ir tai graudu, bet - ai... Monday you can fall apart/ Tuesday, Wednesday break my heart/ Oh, Thursday doesn´t even start/ It´s Friday I´m in love... Juk visada dainuojame šį posmą, tarsi šventai juo tikėtume!
„Euro Vizijos", pristatytos festivalyje „Tylos!", finalas irgi netikėtas: pasibaigus vykusių ir nevykusių popsinės/politinės satyros-klounados etiudų maratonui, publikai pristačius „savo" šalių balsus, nugalėtojams sudainavus pergalės dainą, aktoriai nusimeta šio pigaus cirko kostiumus, nusiplėšia prie veidų priaugusias televizinio idiotizmo kaukes ir kelioliktą kartą eina į publiką, bet dabar jau - kaip tikri žmonės, kuriems tarsi palengvėjo. Niekam negėda juos apkabinti, susiimti su jais už rankų ir vorele per Vilniaus mažojo teatro sceną, per pabrėžtinai pigų scenografijos kartoną, per teatro užkulisius, per sandėlius, smalsiai stebint techniniam personalui, pasiekti fojė, ten sustoti vis tankėjančiu, didėjančiu ratu, apsupti spektaklio aktorius su režisierium ir labai nuoširdžiai vieni kitiems paploti. Lyg ir suvokiame, kad iš esmės visa tai neapsakomai banalu - ir skambanti Johno Lennono Imagine, ir susikibimas rankomis (argi ne iš to per visą ilgą spektaklį tyčiojosi aktoriai, argi ne iš to visąlaik tyčiojamės patys?). Bet dar aiškiau suvokiame, kad visa tai yra tikra, netikėta, nes neleistinai naivu. To naivumo buvome užklupti iš pasalų, nes monotoniškas „Euro Vizijos" sarkazmas palaikė kritinį publikos nusiteikimą (spektaklio atžvilgiu - taip pat). Staiga akcentai pasikeičia: apima nuojauta, kad Bareikio komandos ir Latvijos Nacionalinio teatro aktorių spektaklio esmė - visai ne televizinio konkurso parodija. Juk tai gana neprastai daro net gimnazistai per šimtadienius, be to, štai jau šešiasdešimt metų Eurovizija pati gudriai, išmaniai, su didžiuliu (finansiniu) polėkiu parodijuoja save. Ir ne politinė satyra - tam akivaizdžiai nepakanka paviršutiniškai, keleto antraščių lygiu išmanyti pasaulio aktualijas, trūksta ir adekvačių išraiškos priemonių (nors „rusų" pasirodymas buvo taiklus ir smagiai chuliganiškas). Iš tikrųjų unikali šio teatro savybė yra drąsa nors trumpai finale pademonstruoti lengvas, naivias emocijas be jokių kabučių, įtraukiant ir publiką, - argi ne tai vadinama patirtimi, kuri suvienija?
Vis dėlto kaip ir „Kaligulos" atveju vėl kyla klausimas: ar ši patirtis ištinka, nepaisant spektaklio, ar ji yra logiškas (nors struktūriškai, konceptualiai toji logika sunkiai apčiuopiama) būtent teatrinio veiksmo vaisius? O gal esmė glūdi tarp sąvokų spektaklis ir teatrinis veiksmas? Gal kadaise žarstyti pažadai, kad No Theatre kurs ne teatrą, bet vyksmą, procesą, paremtą bendruomeniškumu, glaudžiais kūrybinės grupės ir žiūrovų ryšiais, užmezgamais čia ir dabar, puoselės laboratorinį, komuną primenantį teatrinio gyvenimo ir išgyvenimo modelį, nebuvo vien jaunatviški poetizmai (ar, ginkdie, rinkodaros triukai), o nuo pat pradžių teisingai nuspėta (ir, matyt, vienintelė šiam teatrui pilnatviškai įmanoma) kūrybos kryptis? Norėčiau režisierių ir jo bendraminčius paraginti, kad šios krypties neatsižadėtų, plėtotų ją, gilintų augdami ir kuo sąžiningiau, nuosekliau, pasitelkdami šiuolaikinės teatro kalbos kreipinius, stengtųsi į bendrabūvį tarsi sąmokslininkę įtraukti publiką. Kad atsidėtų šiems ryšiams, o ne momentams, kurių tenka pernelyg ilgai laukti, „brendant" per teatrinį daugžodžiavimą, aktorinius, režisūrinius nelygumus, stringantį ritmą... Sąmoningai eidamas minėta kryptimi, No Theatre įstengtų būti aktualus, net ėmęsis Brechto pjesės, Lietuvoje išleistos 1964-aisiais...
„Geras žmogus iš Sezuano" iškart parodė klastingą savo prigimtį ir tiesiog ontologinį klampumą. Šis kūrinys, Brechto parašytas 1941 m., yra grynas epinio teatro, kuris paremtas atsiribojimo efektu ir kurį suvokti reikia pasitelkiant protą, o ne jausmus, pavyzdys. Ir tik iš pažiūros tinka šiuolaikinei tikrovei atrakinti. Ši istorija, bylojanti apie tai, kaip miestą, paskendusį ydose ir nuodėmėse, aplanko dievai, kad abstraktaus, sunkiai įgyvendinamo gėrio idėja užkrėstų prostitutę Šen Tė, yra pritvinkusi universalijų, kurios būdingos visiems miestams ir visiems dievams. Atrodytų, labai lengva suteikti šiai pjesei šiuolaikinę formą, reikia tik pritaikyti kostiumus, dermes, ritmus, melodijas, dialektus, parinkti pozas, gestus... Bet, kaip teigia tyrinėtojai, to negana, mat Brechto išeities taškas - tvirtas tikėjimas ateities perspektyva. Paradoksalu - mizantropinis paviršius slepia idealistinį happy end arba šviesų rytojų, laukiantį už kampo (net jei pjesėje jis ir neišaušta). Šis tikėjimas persmelkia aštrius tekstus, zongus, išsklaido tirštus šešėlius. Ką su tuo daryti dabar, kai nei filosofinė, nei politinė, nei socialinė, net banaliausia buitinė plotmė šviesaus rytojaus nežada? Pasinerti į naivią ankstesnių amžių nostalgiją ar niūriai mėgautis pilka neišvengiamybe? Sakyčiau, yra ir dar viena išeitis - galima kurti teatrą. Bareikis su aktoriais tą ir daro, beje, gana talentingai, „stipriai", bet ne kitaip. Toje tirštumoje yra gerų dainų, puikių vaidmenų, įdomių triukų, net jautrumo antplūdžių, tačiau nelieka buvimo kartu jaudulio. Išskyrus nebent spektaklio pradžią, kai visi herojai (dar ne aklinai pasislėpę po kaukėmis) išsirikiuoja prieš sceną ir, grojant puikiems spektaklio muzikantams, mato savo publiką. O paskui liaujasi ją matę iki pat uždangos ir aplodismentų.
Pabaigai pakartosiu: No Theatre trupei vertėtų dar kartą patikėti pačiai ir įtikinti kitus, kad jos užduotis ir misija iš tikrųjų yra ne-teatras, suprantamas kaip gerų žmonių bendrystė ir kolektyvinis išgyvenimas. Ir stengtis, kad nė vienas iš tų žodžių (net „misija", „geri žmonės" ir „kolektyvinis") neskambėtų nei kaip tušti „diskurso" kevalai, nei kaip užknisantys reklaminiai šūkiai. Kad būtų gėda taip net pamanyti.
