Viena priežasčių, kodėl Lietuvoje ir vėl retai rašoma apie šiuolaikinį cirką, yra ta, kad čia gyvenantys kūrėjai dažniau nei anksčiau kuria ir rodo savo darbus užsienyje. Prieš keletą metų atrodė, kad lietuviškos cirko rinkos plėtra įgavo pagreitį, tačiau, jos dar neišvysčius, vietiniai kūrėjai išmoko augti už šalies ribų.
Tad Lietuvos publika ir vėl atsidūrė laikuose, kai profesionalus šiuolaikinis cirkas pažįstamas kone vien tarptautiniuose festivaliuose ir išimtinai šiltuoju laikotarpiu. Birželį didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir regionuose spektaklius rodo cirko festivalis „Cirkuliacija“. Po kelis cirko spektaklius galima pamatyti liepą sostinės gatvėse vykstančiame gatvės menų festivalyje SPOT ir Kaune bei Kauno rajonus lankančiame festivalyje „ConTempo“. Na, o rugsėjį Vilniaus „Menų spaustuvėje“ cirko ciklą pabaigia ir scenos meno sezoną atidaro tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“.
Tad įpusėjus birželiui šiuolaikinio cirko sezonas Lietuvoje tik prasideda. O įsibėgėti padėjo jau paskutinėmis gegužės dienomis įtraukusi „Cirkuliacija“, tris savaitgalius iš eilės kvietusi žiūrėti spektaklius penkiuose šalies miestuose (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Tauragėje ir Elektrėnuose) ir dviejuose rajonuose (Naujosios Vilnios ir Lapių).
Šių metų programą renginio meno vadovas Gildas Aleksa dedikavo biografijų temai – spektakliams, kurių turinys remiasi į asmenines patirtis, o autoriai kalba arba apie save, arba apie savo santykį su esančiais greta. Ir nors visų kūrinių centre buvo gyvas, todėl netobulas bei nepaprastai žavus žmogus, analizės forma ir gylis juose stipriai skyrėsi. Laimė, vilnietiškoje programoje šie skirtumai „sukrito“ į teisingą chronologiją, tad spektaklių programa priminė kelią nuo konstrukto pažinimo iki visiškai nekonstruktyvaus žmogaus ekspozicijos.
Gegužės pabaigoje festivalis atidarytas Lukiškių kalėjimo kieme su trupės iš Jungtinės Karalystės „Head Over Wheels“ (liet. „Galva virš ratų“) spektakliu „Anchored In Air“ (liet. „Pririšti ore“). Kelių aukštų skersinių konstrukcijoje veikė trys akrobatai, kurių kiekvienas patekęs į sceną prisistatydavo. Spektaklio išskirtinumą kūrė jo pritaikymas akliesiems; dėl to atlikėjai beveik visą spektaklio laiką kalbėjo, iš pradžių apibūdindami, kas jie yra, o vėliau žodžiais įvardydami beveik kiekvieną savo judesį. Tai įdomi patirtis, nes negalią turintys žmonės integruoti ne įtraukiant papildomą, vien jiems skirtą dėmenį, bet reikalaujant prisitaikyti visiems žiūrovams. Nieko keista, kad toks spektaklis atvyko iš Anglijos, žinomos kaip viena sėkmingiausiai žmones su negalia menų industrijoje integruojančių valstybių.
„Anchored In Air“ vertas atskiro teksto, tačiau ne tiek meninės analizės, kiek sociologinio ar filosofinio žvilgsnio į tai, ką iš tiesų reiškia žmonių integracija, ir kaip viešame, struktūrinius reikalavimus turinčiame renginyje integracija koreliuoja su asmenybės manifestacija. Viena vertus, „Head Over Wheels“ sukuria aplinką, kurioje vadinamieji privilegijuotieji nebėra tikslinė auditorija, nes – kaip ir visi kiti – jie priversti taikytis prie kitiems reikalingų sąlygų. Kita vertus, „Anchored In Air“ sureikšmina atlikėjų asmenybes, nes greta jų plaukų ar aprangos nupasakojimo balsu nurodo, kad scenoje veikia baltaodė moteris, savęs vienai lyčiai nepriskiriantis žmogus ir baltaodis neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vyras. Tokie prisistatymai atmeta radikalų politkorektiškumą, neleidžiantį išsiduoti, jog pastebime žmogaus rasę, lytį, plaukų spalvą ar fizinę būklę. Tad čia integracija reiškia žmonių pažinimą, skirtumų suvokimą ir paieškas, kaip veikti kartu nieko neneigiant bei neapsimetant, kad visi esame vienodi.
„Anchored In Air“ yra reikalingas spektaklis, o jo socialinė bei edukacinė vertė yra kur kas svarbesnė už meninį atlikimą. Kadangi akrobatai privalo nuolat kalbėti, tai apriboja galimų judesių arsenalą, o neįgaliojo vežimėlyje sėdintis profesionalas Jonnyʼis Leitchas integruotas taip puikiai, kad jo būklės ir profesijos jungtis greitai nustoja stebinti. Ilgainiui žiūrėti spektaklį kiek pabosta, nes jo ašis – žmonijos įvairovės konstrukcija, kurią supratusiems nebepasiūloma jokios naujos informacijos; taip pat ir menine prasme. „Anchored In Air“ paliko įspūdį tvarkingo spektaklio, kurį svarbiau atlikti teisingai nei paveikiai.
Brazilės Aliceʼės Rendeʼės spektaklis „Fora“ (liet. „Išorė“) prasiveržė kiek toliau žmonijos konstruktų. Aukštoje stiklinėje dėžėje įkalinta mergina kūrė tiek, kiek leido aplinkybės, tačiau nebeišsitekusi erdvėje ji įsispyrė galūnėmis į slidų sienų paviršių ir sekdama iš viršaus krentančią šviesą bandė ištrūkti iš riboto permatomo pasaulio. Tačiau, nors be jokios pagalbos, vien savo kūno jėgomis ji išsiveržė į sceną, spektaklio pabaiga vilties nepaliko. Ištrūkusi į atvirą erdvę mergina suprato nepasiruošusi joje būti, tad galiausiai užsidarė į dar mažesnę dėžę nei ta, iš kurios išsikapstė.
Tokia „Fora“ istorija universali iki begalybės. Kadangi čia pamažu išskleidžiama žmogaus būsena, spektaklis atrodo nuoseklesnis bei organiškesnis už „Anchored In Air“. Tačiau kūrėjos pasirinkta būsena tarp fizinės ir emocinės laisvės bei nelaisvės kategorijų yra taip puikiai pažįstama, kad spektaklyje sunku pajusti ką nors netikėto ir jaudinančio (ko paprastai norime cirko spektakliuose). „Fora“ išlieka palanki susitapatinti, tačiau nepalanki smalsauti ir atrasti.
Bene labiausiai „Cirkuliacijos“ programoje intrigavo pamatyti premjerą „À mesure – Handle with care“ (liet. „Pamatuotai“), sukurtą Monikos Neverauskaitės ir jos kolegės iš Italijos Elenos Damasio dueto. Praėjusių metų festivalyje parodytas spektaklio eskizas, o šįmet dvi Cyro rato menininkės pristatė beveik valandos trukmės kūrinį, kuriame apie santykius kalbėjo pasitelkdamos tvirto rato ir dužaus kiaušinio metaforas. Spektaklis, kuriame laikomasi teisingos struktūros ir netobulo žmogaus linijos, priminė, kad nors santykiai laikytini žmonijos struktūros pagrindu, susidūrus dviem asmenybėms logika ir tvarka dažniau susvyruoja, nei kryptingai progresuoja.
„À mesure – Handle with care“ yra nepaprastai tvarkingas, aiškus ir sklandus spektaklis. Jo centre – dviejų žmonių santykiai, kurių pradžios harmoniją simbolizuoja Cyro rato apskritimas – jame viskas tobula, gražu ir nesibaigia. Vėliau ištinka realybė: pasijutę saugiai žmonės pradeda iš užančio traukti problemas, kurias šiame spektaklyje ir simbolizuoja kiaušinis. Tai – vis dar tobula struktūra, tačiau, priešingai nei tvirtas ratas, kiaušinis yra gyvas ir trapus, o jo dūžis gali turėti nemalonių padarinių. Jis gali išpurvinti grindis, gali priminti, koks esi nevykėlis, tačiau gali tapti ir blynų ingredientu. M. Neverauskaitė ir E. Damasio jaukiai iliustruoja, kokie nervingi, irzlūs bei atlaidūs santykiuose būna žmonės. Ir kaip giliai jie tiki darantys viską, kad išlaikytų savo geidžiamą struktūrą, nors beveik nieko apie ją nežino ir beveik neturi įgūdžių ją kurti. Būtent tai priartina spektaklį prie žmogaus ir prie jo galvoje tūnančio absurdo.
Galiausiai „Cirkuliacija“ uždaryta spektakliu, už kurį gražesnių šį sezoną Lietuvoje matėme nedaug. Įkvėpta savo sutiktų senyvo amžiaus žmonių, pirmiausia – močiutės ir tėčio, iš Meksikos kilusi klounė Gabriela Muñoz sukūrė spektaklį „Julieta“. Tai – kūrinys apie nepaprastai mielą močiutę Julietą, turinčią kasdieninę rutiną, gerbiančią savo patirtis ir neleidžiančią nemaloniems momentams apkartinti jai likusio gyvenimo laiko. Julieta veikia armonikėle sulankstomos sienos fone, visus jai reikalingus daiktus pro langus ar duris paduoda mėlyną pirštinę dėvinti ranka, o prireikus kompanijos močiutė ją susiranda žiūrovų salėje (ir greitai išsirenka numylėtinį).
„Julieta“ priklauso retai spektaklių kategorijai: tiek kokybiškiems, kad patenkintų aukštus meninius reikalavimus keliančius žiūrovus, ir tiek tolimiems snobizmui, kad nesukeltų jokio diskomforto tiesiog pramogauti susirinkusiems žmonėms. Visą valandą neištardama nė vieno situaciją aiškinančio žodžio, Gabriela Muñoz leidžia žiūrovams susitikti su savo pačių Julietomis – mamomis, močiutėmis, kaimynėmis. Arba su savo svajonių senutėmis – tuo, ką norėtume turėti, arba tuo, kuo norėtume tapti.
Nors spektaklio struktūra tvirta kaip Julietos dienotvarkė, jo turinyje ryškiausiai matyti neprognozuojamo, absurdiško, tačiau tvirtai savimi pasitikinčio žmogaus grožis. Savaime tai nėra vertybės; jų šviesa atsiskleidžia tik tada, kai greta nežinojimo ir absurdo įsitvirtina išmintis bei nuoširdi meilė sau ir gyvenimui. Tokie žmonės yra gražiausia, kas nutinka šioje Žemėje, o jų egzistavimas yra jaukiausias ir reikalingiausias pavyzdys bei pamoka kitiems. Todėl labai gaila tų, kurie nespėjo pakelti ragelio, kai Julieta jiems skambino.
Taip pat gaila tų, kurie neatvyko į spektaklį. Nes nors šiltuoju sezonu pamatyti šiuolaikinį cirką progų dar bus, šiuo metu jo pasiūla nesuteikia prabangos rizikuoti praleisti bent vieną šalyje rodomą puikų šios krypties kūrinį.
