Vienas seniausių Lietuvoje, garbingo jubiliejaus link artėjantis Šiaulių dramos teatras baigia 78-ąjį sezoną. Trupėje - 28 aktoriai, repertuare - 26 spektakliai, iš kurių 7 - vaikams. Šiaulių dramos teatro direktorių Antaną VENCKŲ kalbina Irena ROČYTĖ.
Koks, gerbiamas direktoriau, teatrui buvo praėjęs sezonas?
Įvyko keturios premjeros. Dirbome nežinodami, kad netrukus bus taip sunku, nors mus rėmė bankai, įvairios organizacijos, Kultūros rėmimo fondas. Sezoną baigiame, kaip planavome, o ateitis, kaip ir kitų teatrų, rūškana... Buvome sumanę projektų su gruzinais, lenkais, latviais, tačiau pasikeitė mokesčiai, autoriniai honorarai, ir gražūs sumanymai liko neįgyvendinti. Tikiuosi, kad veiklą pristabdėme laikinai, galbūt teks ieškoti naujų kūrybinio bendradarbiavimo formų.
Buvau Briuselyje, lankiausi Europarlamente, dalyvavau seminare apie kultūros finansavimą Europos Sąjungoje. Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuvoje nepasimokoma kultūros paramos politikos iš Vakarų valstybių, kur remiantieji kultūrinius projektus, spektaklius, filmus moka mažesnius mokesčius. Pas mus apie tai negalvojama, nes, matyt, prioritetai ne tie, dar yra ką parduoti valstybėje...
Teatro situacija sudėtinga, tačiau stengiamės dirbti profesionaliai, rimtai, krizė paskatino ieškoti įvairesnių variantų, kūrybiškesnių techninių sprendimų. Svarbiausia - žiūrovams reikia teatro. Vykdome ir edukacines programas, prasideda skaitymų ciklai „Donelaitis", „Biliūnas", teatralizuota forma prabylama apie kitus senuosius autorius. Nepaliekame ir jaunojo žiūrovo gatvėje, norime jį užkrėsti teatro „bacila". Paaugliams rodome spektaklį „Bela, Bosas ir Bulis" pagal Volkerio Ludvigo pjesę, už jo pastatymą režisierius Antanas Gluskinas gavo „Auksinį scenos kryžių", o režisierių Albertą Vidžiūną sudomino Herkaus Kunčiaus drama „00:45 pagal Goldingą".
Esame dėmesingi ir jauniesiems kūrėjams. Rudenį buvęs režisieriaus Rimo Tumino studentas Paulius Ignatavičius turėtų statyti spektaklį pagal Franzo Kafkos apsakymus, ketiname pakviesti vieną režisūros studentę iš Klaipėdos universiteto, kurios pedagogas yra Gytis Padegimas. Neseniai parodėme G. Padegimo režisuotą Augusto Strindbergo dramą „Velykos".
Norėčiau surasti režisierių, kuris numatytų trejų penkerių metų programą su mūsų trupe ir taptų tokio etapo vedliu, įgyvendintų savo sumanymus teatre. Šiaulių dramos teatro kolektyvas, kaip žinia, garsėja darbštumu, žmonės išradingi, kantrūs, etiški... Paieška tęsiasi. Labai naudingi tarptautiniai projektai, nes kitokios mokyklos, kitokio mąstymo kūrėjai mobilizuoja trupę. Teatre dirbo airiai, latviai, šveicaras, tačiau krizė pristabdė kūrybinį bendradarbiavimą su užsieniečiais.
Kokius paminėtumėte išskirtinius Šiaulių teatro bruožus?
Ypatingą aurą, pagarbą tradicijoms, mažą darbuotojų, pradedant techniniu personalu ir baigiant kūrybiniais darbuotojais, kaitą. Pastebime, kad turime savo žiūrovų didžiuosiuose miestuose, mūsų gastrolių laukia Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje. Deja, Klaipėdoje ir Kaune teatrai šiuo metu remontuojami...
Ar teatras dėmesingas nacionalinei dramaturgijai?
Tuo ir garsėjame, kad kiekvieną sezoną stengiamės pastatyti nacionalinį veikalą. Išduosiu paslaptį - kuriame lietuviškos dramaturgijos eskizą su režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu, pradedame projektą, kurį įgyvendinsime kitąmet. Teatras dalyvauja visuose „Versmių" nacionalinės dramaturgijos festivaliuose Vilniuje. O kaip kitaip? Nacionalinis teatras be nacionalinės dramaturgijos negali egzistuoti.
Teatralams svarbu ir dėmesys, įvertinimai...
Penkios iš Teatro dieną skelbtų nominacijų buvo susijusios su Šiauliuose kuriančiais žmonėmis. „Auksinius scenos kryžius" gavo kompozitorius Algirdas Martinaitis ir jaunas režisierius A. Gluskinas. Monika Šaltytė ir Aurimas Žvinys apdovanoti Šiaulių miesto savivaldybės premijomis kaip geriausi metų aktoriai. Gražu pažiūrėti, kiek daug dėmesio tenka vilniečiams, bet ir mes pastebėti, o tai yra labai gerai. Nors sostinės kritikai mūsų premjerose nesilanko, jie, matyt, įpratę, kad spektaklius reikia nuvežti ir parodyti, o galbūt juos pačius prie buto durų įsisodinti į mašiną... Bet neįprastą norvego Jono Fosse dramaturgiją ir įdomų režisieriaus Alberto Vidžiūno sprendimą spektaklyje „Vieną vasaros dieną", kurį žiūrovai mielai lanko, turėtų pastebėti ir teatrologai. Mes nenuėjome lengviausiu keliu, pramoginio žanro kūrinių rodome saikingai, nors suprantame, kad daliai žiūrovų to reikia.
Vidurinioji karta sensta, pernai netekome aktoriaus Prano Piauloko... Ką pasakytumėte apie jaunuosius?
Pranas Piaulokas buvo Šiaulių dramos teatro sinonimas, jo mirtis - niekuo nepakeičiama netektis.
Ir taryba, ir visas kolektyvas esame nusprendę, kad kasmet į trupę ateitų keletas jaunų žmonių. Tokia teatro taktika. Palaikome labai glaudų ryšį su Šiaulių universiteto Teatro katedra, kurioje dirba aktorius Juozas Žibūda, aktorius Sigitas Jakubauskas turi kursą, o du jauni Albino Kėlerio mokiniai baigia pirmąjį sezoną mūsų teatre, čia jie kūrybiškai auga, bręsta. Teatras - labai aukštos prabos menas, molį reikia minkyti nuolatos, kad galop sužibėtų sukurta statula.
Įdomu, ar šiauliškiai aktoriai kviečiami vaidinti kitur?
Taip, net TV serialuose pagarsėjo šiaulietės merginos ir vyrai. Jūratė Budriūnaitė vaidina Kauno dramos teatro spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė", amžinatilsį P. Piaulokas vaidino „Tolimoje šalyje". Anksčiau Dalius Jančiauskas šoko Andželikos Cholinos pastatyme „Tango in fa", net iki Kinijos nukeliavo. Aktoriams šiais laikais, kai Lietuvą galima perlėkti per tris valandas, nesunku susiderinti grafikus.
Nepavydite, sakykim, Vilniaus nacionaliniam teatrui?
Ne, nepavydžiu. Manau, kad kiekvienas pasirenka savo kelią ir juo eina, tad nėra ko žvalgytis į šalis ir teigti: oi, ten geriau... Tada nieko nepadarysi nei čia, nei ten. Niekur. Baltas pavydas gali kilti nebent tada, kai matai gerą spektaklį ir pagalvoji, kad tokiame spektaklyje, tokiame kolektyve norėtum būti. Manau, ir Vilniuje šiais laikais nesaldu, Nacionaliniame teatre juk taip pat nevengiama pramoginio žanro.
Patikslinsiu klausimą. Ne paslaptis, kad sostinėje menininkai vaikšto užrietę nosis: „Tik mes sugebame sukurti gerus dalykus, o provincijoje - nieko doro..."
Toks Lietuvoje gyvenimo stilius, niekaip negalime be „Maskvos". Atkūrę nepriklausomybę iš Vilniaus pasidarėme sostinę, kurioje viskas: ir susitelkęs kapitalas, ir menininkų daugiausia. Bet atvažiuoja vilniečiai į Šiaulius ir vaidina, gyvena. Svarbesnis klausimas, kam Muzikos ir teatro akademija ruošia aktorius, kaip orientuoja jaunus žmones, kurie be darbo, laukdami šanso vaikšto po Vilnių. Be reikalo taip daro. Į Šiaulius atvažiavo ir pasiliko vieną kursą baigę Dalius Jančiauskas, Jūratė Budriūnaitė, Inga Norkutė, kuri neseniai režisavo didžiulį renginį „Geležinės princesės diena", o kiti jų kolegos po kurio laiko paspruko. Pirmieji išgarsėjo, vaidina, antrųjų pavardžių negirdėti...
Vilniuje yra, kaip aš vadinu, „kaimo rinktinė", daug plėšresnių, agresyvesnių žmonių, kurie suvažiavo, pasiliko ir tapo vilniečiais. Sudėtinga situacija. Bet kol valdžia kultūros ir meno nelaiko prioritetais, kitaip nebus. Gaila, tačiau gyvenant sostinėje lengviau paveikti fondų ir Kultūros ministerijos ekspertus ar apdovanojimų komisijos narius, pagaliau juos paprasčiausiai galima nusivesti į spektaklį.
Ką Šiaulių dramos teatre pamatys po atostogų sugrįžę žiūrovai?
Sezoną baigiame tradiciškai, įprastu laiku, bet neišsiskirstome, liekame repetuoti, ruoštis rudeniui, nes didžiausias finansavimas numatytas paskutinįjį metų ketvirtį, o pinigų tada, nesunku nuspėti, nebus...
Apie repertuarą pasakysiu tiek, kad rudens sezoną pradėsime premjera, tada pažymėsime ir teatro gimimo dieną. Mūsų teatras įkurtas 1931 metų rugsėjo 23-iąją, pirmąjį spektaklį - Karlo Goccio „Princesė Turandot" - režisavo Borisas Dauguvietis. Iki Naujųjų metų ketiname pastatyti dar vieną veikalą. Jeigu surinksime pinigėlių, nes dar nemačiau nė vieno teatro pasaulyje, kuris egzistuotų iš oro. Nepaisant rūpesčių, esu tvirtai įsitikinęs, kad išgyvensime sunkmetį, kad teatras švęs ir, pavyzdžiui, trijų šimtų metų jubiliejų. Kol žiūrovams reikės teatro, jis gyvuos.
Planuojame projektą su Rolandu Rastausku, kuris visada turi unikalių minčių ir šįkart ketina kitu kampu pasižiūrėti į poetus Kazį Binkį ir Juozą Tysliavą. K. Binkis - labiau satyrikas, bet jo kūryboje yra puiki lyrinės poezijos dozė. Mane labai uždegė šis projektas, tikiuosi, kad jį įgyvendinsime. Reikia panaudoti ir kitas Šiaulių erdves, dirbti ne vien teatre. Jei yra lenta ir artistas, kaip sako Rimas Tuminas, jau - pusė spektaklio. Mūsų aktoriai nenuobodūs, jie ne tik vaidina, bet ir puikiai skaito poeziją. Tik kažkodėl labai greitai pražylame... Ypač užsikorę administracinę veiklą.
NEMUNAS
