Dramaturgė, vertėja ir prodiuserė iš Vengrijos Anna Lengyel, antrus metus bendradarbiaujanti su nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė" dalyviais, dalijasi mintimis ir patirtimi apie šiuolaikinę lietuvių ir vengrų dramaturgiją bei šių metų festivalio dalyvių darbus. „Versmės" dalyvių pjesių skaitymai vyksta lapkričio 23 - 28 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
„Versmės" festivalyje jau antrus metus bendradarbiavote su jaunais Lietuvos dramaturgais. Kas jums šįkart buvo nauja ir netikėta?
Svarbu, kad darbo planas skyrėsi nuo įgyvendinto projekto. Iš pradžių pasiūliau Nacionaliniam dramos teatrui dviejų etapų projektą, kuriame pirmiausia kūrybinės dirbtuvės būtų rengiamos dramaturgams ir aktoriams, o vėliau - dramaturgams ir režisieriams. Vis dėlto finansinės galimybės pirmajame projekto etape leido suorganizuoti tik trijų dienų trukmės kūrybines dirbtuves, kurios buvo skirtos daugiausia dalyvių pažinčiai bei gilesniam susipažinimui su konkursui pateiktomis pjesėmis. Antrosios, savaitės trukmės kūrybinės dirbtuvės, buvo labai intensyvios. Šiemet dirbome kartu su studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jau baigusiais žmonėmis - tai, mano manymu, buvo naudinga. Žinoma, dirbti praėjusių metų kūrybinėse dirbtuvėse su vis dar studijuojančiais aktoriais taip pat buvo puiku ir prasminga, tačiau šiemet mane sujaudino brandesnių aktorių atvirumas ir geranoriškumas. Sveikintina naujovė šiemet buvo tai, kad tarp dalyvių atsirado ir vienas dramaturgas vyras.
O netikėčiausia man buvo žinia, kad Lietuvoje jauni aktoriai nėra pasinaudoję „Erasmus" mainų programa ir visai neplanuoja išvykti į užsienio aukštąsias mokyklas. Jie tvirtina, kad bijo prarasti semestro trukmės studijas Lietuvoje ir galimybes bei įsipareigojimus, kuriuos turi. Mano įsitikinimu, tokį požiūrį - savotišką nusistatymą prieš svetur įgyjamą patirtį - būtina kuo greičiau keisti. Laimei, jaunieji dramaturgai suprato mano nuostabą, jie tinkamai suvokia svarbą išmėginti savo talentą ir pasinaudoti naujomis galimybėmis užsienio šalyse ir atrasti savo vietą tarptautinėje erdvėje.
Kokias tendencijas pastebite „Versmės" dalyvių darbuose? Ar idėjiškai ir pagal temas pjesės skiriasi nuo pernykščių?
Ir dabar, ir pernai pjesės buvo labai įvairios. Pernykščiai dalyviai labai skirtingai buvo pasirengę pirmajam kūrybinių dirbtuvių etapui - vieni turėjo tik idėją, kiti - bemaž pabaigtą rašyti trijų veiksmų pjesę. Šiais metais dauguma pjesių nebuvo baigtos, ir toks buvo sąmoningas pačių dramaturgų žingsnis. Formos prasme šiemet turime vieną pjesę, kuri yra visiškai skirtinga lyginant su kitų dalyvių darbais - tai Godos Dapšytės „Ji išėjo. Vėl.", kuri artima anglų dramaturgės Carol Churchill stiliui, mastui ir kitais aspektais. Kitos dalyvės - Linos Simutytės „Vandens spalva" - pjesė tarsi skirta kino filmui, bet gali būti vadinama ir poetine drama. Vis dėlto surizikuosiu teigdama, kad dauguma 2011 m. kūrybinių dirbtuvių dalyvių buvo nusiteikę esminiams struktūriniams ir siužetiniams pokyčiams, o tarp 2012 metų dalyvių nebuvo nė vieno tokio brandaus ir patyrusio kaip Gabrielė Labanauskaitė ar Laima Vincė. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jie yra mažiau talentingi, tiesiog jie turi mažiau patirties.
Galbūt „Versmės" dalyvių kūryboje pastebėjote tai, ką galėtumėte įvardyti kaip labai specifinį ar net tipiškai lietuvišką šių dienų dramaturgijos bruožą?
Tvirtinti, kad man pavyko atrasti bruožus, būdingus lietuvių dramaturgijai, būtų puikybė. Nebent tik galėčiau įžvelgti keletą temų, kuriomis domisi jauni dramaturgijos kūrėjai Lietuvoje: judėjimas iš provincijos į Vilnių ir problemos, su kuriomis susiduria į sostinę atvykstantis jaunas žmogus, emigracija iš Lietuvos siekiant surasti laimę Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje, taip pat buvimas gėjumi ir susidūrimas su homofobijos apraiškomis. Dar viena tema - brolių tarpusavio santykiai (beje, labai keista, tačiau kur kas dažniau rašoma apie brolių nei seserų santykius).
Kokie galėtų būti idealios pjesės vertinimo kriterijai? Kokie yra jūsų kriterijai?
Nepriekaištinga, tobula pjesė gimsta labai retai. Tarp šiuolaikinių dramaturgų galbūt galima įvardinti Martiną McDonaghą, kuriam kartais pavyksta sukurti tai, kas teatro istorijoje vadinama „etapine pjese" arba „gerai padaryta pjese". Geras pavyzdys yra pjesė „Inišmoro leitenantas", kurioje viskas taip susukta, kad tik finale paaiškėja, jog žmogžudysčių serija ir visa drama buvo paremta klaidomis. Tai yra viena stipriausių man žinomų šiuolaikinių pjesių. Kitas tinkamas pavyzdys galėtų būti pasaulyje gerai žinomo vengrų dramaturgo Ferenco Molnáro pjesė „Vaidinimas pilyje", kurio turbūt žinomiausią pjesę „Lilijomas" Nacionalinis teatras pristatys netrukus. Mano manymu, šios dvi Molnáro pjesės yra nepriekaištingi dramaturgijos pavyzdžiai. Bet aš niekuomet nesitikiu atrasti visiškai tobulų pjesių, gal tik bemaž visas Antono Čechovo dramas galėčiau apibūdinti kartu ir kaip tobulas, ir kaip tas, kuriomis turėtų sekti būsima teatro ir dramaturgijos istorija.
Gera šiuolaikinė pjesė turi byloti mums apie čia ir dabar, pasižymėti ryškia, individualia ir charakteringa kalba, ypatingais personažais (keletu arba mažų mažiausiai vienu herojumi, paskui kurį norėtųsi sekti, kuriuo iš esmės susidomėtų publika). Ir, žinoma, tiesiog privalomas stiprus siužetas. Turėtų būti siekiama maksimalaus autentiškumo, atsikratoma susiformavusių klišių. Mano įsitikimu, vargu ar pjesė gali būti gera, jeigu joje neslypi gilus humoro jausmas, - tik, žinoma, nesiekiant šiaip sau pajuokinti publiką. Paveikiausi tampa būtent tie momentai, kai nežinia, ar čia juoktis, ar verkti? Ši mintis, be abejo, yra šabloniška, bet vis dėlto tai tiesa.
Kaip vertinate jaunus lietuvių dramaturgus ir jų pasirengimą rašyti teatrui?
Labai svarbu dramaturgijos rašymą įtraukti į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų programą kaip pagrindinį specialybės dalyką. Taip pat reikia suprasti, kad dramaturgo nuomonė statant jo pjesę tokia pat svarbi kaip ir režisieriaus. Pastebėjau esminę problemą: Lietuvoje režisieriai įsitikinę, jog gali laisvai keisti pjesę priklausomai nuo savo norų, ją laisvai pertvarkyti, perrašyti ar pataisyti. „Versmė" skirta pirmiausia dramaturgams. Kaip niekur kitur, šiose kūrybinėse dirbtuvėse ir festivalyje jiems turi tekti pagrindinis vaidmuo. O režisieriaus darbas - statyti dramaturgo sukurtą pjesę (esant būtinybei šiek tiek kupiūruoti ar koreguoti - bet būtinai su dramaturgo pritarimu) ir negriauti pjesės formos dėl savo asmeninio skonio ar išankstinio nusistatymo. To būtų labai naudinga pasimokyti iš Royal Court teatro Londone. Jeigu jauni režisieriai nuvyksta ten ir susipažįsta su jų darbo metodika, jie suvokia tokio požiūrio būtinybę.
O kokios dramaturgijos tradicijos Vengrijoje? Ar šiuo metu yra pakankamai jaunų ir perspektyvių dramaturgų?
Vengrijoje susiduriama su ta pačia problema kaip ir Lietuvoje: vis dar nėra dramaturgų rengimo universitetinio lygio tradicijos. Tačiau jau suvokiama ir siekiama, kad Vengrijoje būtų tokia įvairiapusiška dramaturgijos studijų programa, kokią turi Suomijos akademija, kuri yra puikiausias šios srities pavyzdys. Tokiu pastebėjimu noriu pasakyti, kad vengrų dramaturgų, kurių pjesės išleidžiamos ir statomos (taip pat ir tarptautiniu mastu), yra neabejotinai daugiau negu lietuvių dramaturgų. Ir apskritai dramaturgo profesijai pas mus skiriama kur kas daugiau dėmesio ir pagarbos.
Mano organizacija „PanoDrama" lapkričio pabaigoje kaip tik išleidžia kompaktinį diską su šiuolaikiniais vengrų pastatymais pagal 12 skirtingų dramaturgų kūrinius. Tiems, kuriems tai įdomu, galės iš manęs gauti disko kopiją nemokamai.
Kokia socialinė ir politinė situacija Vengrijoje? Ar vengrų dramaturgai pakankamai atsigręžia į šią tematiką?
Tai yra labai sudėtinga problema. Socialinę ir politinę situaciją pavadinčiau tragiška: dešiniojo sparno vyriausybė, susikibusi rankomis su neonaciais, žlugdo šalį ekonomiškai bei visais kitais aspektais. Jie išduoda mūsų demokratines teises ir laisves, taip pat visuomenę pastūmėjo link neįtikėtinu mastu išplitusio skurdo. Tačiau valdžia tokią situaciją ir toliau kasdien blogina apkraudama žmones neadekvačiais mokesčiais, atimdama santaupas ir pražudydama labdaros fondus. Įstatymas jau nė vienam nesuteikia garantijų ir, regis, jau nebeliko nepriklausomų teismų, o valdančioji partija „perrašo" konstituciją kiekvieną dieną iš jos tiesiog tyčiodamasi ir, teisybę sakant, vykdydama valstybės perversmą.
Nepaprastai plačiai šalyje išplitęs rasizmas ir diskriminacija, daugiausia nukreipta prieš gėjus ir žydus, tačiau už visus žiauriausiai tai paliečia čigonus. Neonaciai terorizuoja vargingiausius romus: policijos akyse įniršio pagauti fašistai žudo juos be mažiausio preteksto, o šalies prezidentas nesiteikia ištarti nė žodžio.
Spektaklių šiomis temomis yra gerokai mažiau nei turėtų būti, bet vis dažniau kūryboje pradedama reaguoti į šalies realijas. Atsakydama valdžia stengiasi užspausti tokią socialinę ir politinę meno poziciją. Šiandien Vengrijoje nepriklausomas, laisvas teatras yra pavojuje. Mano teatro „PanoDrama" dėmesio centre atsiduria socialinės problemos, dirbame pasitelkdami verbatimo metodą, naudodami tiktai žodį: pasitelkdami medžiagą iš viešai sakomų kalbų, tinklaraščių ar kitų žiniasklaidos šaltinių. Mūsų kūrinį, nukreiptą prieš rasistiniu pagrindu vykdomas romų žudynes, Budapešte jau pamatė tūkstančiai žmonių, o šiuo metu jis keliauja po Europą. Tai sritis, kuri man labiausiai rūpi, ir esu visiškai įsitikinusi, kad privalome sujudinti visuomenę, o svarbiausia - jaunąją kartą.
