Norėjau nelikti vieniša su savo nuomonėmis apie tai, ką mačiau Druskininkuose ir kreipiausi į teatrologą Aleksejų Bartoševičių, kuris vadovavo žiuri.
Daug metų jis dėsto, vadovauja užsienio teatro istorijos katedrai Rusijos teatro institute, ir yra skaitęs paskaitas daug kam iš Lietuvos, kas studijavo GITIS´e - nuo Dalios Tamulevičiūtės iki Mindaugo Karbauskio. Aleksejus Bartoševičius pats studijavo GITIS´e tuo pat metu, kaip ir Jonas Jurašas, Egmontas Jansonas.
Profesorius Bartoševičius vadinamas trečios kartos inteligentu, kadangi jo senelis - aktorius Vasilijus Kačalovas, o jo tėvas Vadimas Šverubovičius - teatro pedagogas, režisūros fakulteto prie MCHAT´o studijos steigėjas, daug padaręs, kad susikurtų „Sovremenniko" teatras, kuris išsivystė iš tos studijos.
Bartoševičiaus tyrinėjimų sritis - Shakespeare´as, ir jis vadinamas Shakespeare´o balsu Rusijoje. Jis - studijų apie Shakespear´ą autorius, televizijos laidų „Kultūros" kanale vedėjas, šiuolaikinio teatro proceso komentatorius, Konstantino Stanislavskio, „Žuvėdros", Andrejaus Mironovo „Figaro" premijų laureatas, eruditas, tiesiog užburiantis pašnekovas.
Mūsų pokalbis liepos 29-ąją po pirmos konkurso savaitės buvo įdomiausias ir vertingiausias spektaklis Druskininkų „Vasaroje". Rusų inteligento monospektaklis dėkingam monožiūrovui, kuris kartais įsiterpdavo su klausimais. Tai, ką matėme „Eglės" sanatorijos klube ir „SPA Vilnius SANA" konferencijų salėje buvo tik pretekstas klajoti po kūrybos pasaulius iki begalybės. Taigi - Aleksejaus Bartoševičiaus monologas, perkirstas trumpų diskusijų.
Festivaliai ir jų dramos
Festivaliuose šokinėja spektaklių lygis. Pavyzdžiui, Edingurge yra kelios programos. Nepriekaištingos oficialiosios - muzikos ir teatro. Bet juk žmonės į Edinburgą važiuoja dėl fringe, o jo programa sudaryta pagal principą „kas gali, tas važiuoja". Todėl ten maždaug 90 procentų visiško šlamšto, kai kada miela, kai kada visiškai nemiela saviveikla. Šitoje mėšlo krūvoje rasti keletą perlų grūdelių - didžiulė problema.
Man pasisekė Edinburge prieš porą metų, nes įsiterpiau į grupę, kurią globojo Britų taryba - jie buvo sudarę vertų žiūrėjimo spektaklių sąrašą. Bet kai tik išklysdavau už to siauručio upelio ribų, iškart patekdavau į tai, kas buvo absoliučiai bejėgiška. O pasakiau sau: kad jau esu šekspyrologas, tai žiūrėsiu Shakespeare´ą, kurį ten vaidina daug, ir kadangi esu Škotijoje, žiūrėsiu „Makbetą", kurio ten irgi buvo privežta sočiai.
Prasidėjo nuo to, kad, vos spėjau prisėsti ant suolelio, iškart prišoko keletas jaunuolių, žadėdami pavaidinti man „Makbetą". Na, vaidinkite. „Tai jums kainuos viso labo 10 svarų". Ką gi... Ir jie man suvaidino „Makbetą" - tiesa, humaniškai: per pusvalandį. Tokia buvo pradžia, o po to patekau stačiai į „Makbetų" pamazgų duobę, kokios joks Malkolmas negalėtų sugalvoti.
Tiek to, mes juk čia ne apie Edinburgą. Ką tik žiūrėjau Čechovo festivalio spektaklius Maskvoje. Turiu pasakyti, kad Maskvos teatrinė publika labai dėkinga šitam festivaliui, nes jeigu ne jis, nematytume Maskvoje daug puikių dalykų, sukurtų pasaulyje. Bet ir šitame Čechovo festivalyje buvo įvairaus lygio pasirodymų. Juk iš esmės festivalis - tai savaitę ar mėnesį trunkantis spektaklis, turintis savo kompoziciją. Svarbu, kuo atidaroma, svarbu kulminacija - aukščiausias taškas, ir svarbu, kuo uždaroma. Įdomu, kad visi šie svarbiausi taškai Čechovo festivalyje šiemet buvo susiję su neverbaliniu teatru. Tai būdinga šiandieniam teatrui. Suprantama: ir žodinės kultūros krizė, ir teatras, besiremiantis tekstu, trypčioja vietoje, ir kūniškumas išstumia žodį, ir taip toliau, ir tai trunka jau ilgai. Banalu, akivaizdu, nėra ko kartoti.
O nusivylimai Čechovo festivalyje susiję su vardais, kuriais mes buvome pratę tradiciškai žavėtis. Visų pirma, tai Robert´as Lepage´as, kuris parodė techniškai virtuozišką darbą, bet žmogiškai gana neįdomų. Galima kiek nori remtis postdraminiu teatru, kuris atsisakė pasakoti istorijas - mano nuomone, tai nesąmonė. Ir, manau, teatras, nepasakojantis istorijų, yra iš viso neaišku kas. Kitas dalykas, kad istorijas galima pasakoti įvairiai, tegu ir nuo galo į pradžią ar permušant įvairiais atsitraukimais, bet istorija turi būti. Ir žmogaus likimas turi būti, ir idėjos vystymas.
Mano paprasta mintis yra apie tai, kad festivalio nelygumai būna dėsningi - žinoma, iki tam tikros ribos. Esu dėkingas, kad mane pakvietė į Druskininkų festivalį, nes čia gamta nepaprastai graži, mes gyvename miške, mus kandžioja uodai - šita detalė prasta, bet tai irgi konteksto dalis. Ir pačiame festivalyje mačiau tiesiog apstulbinusius spektaklius - labai įdomią „Pikų damą" iš Gardino lėlių teatro, nuostabią „Emiliją Galoti" iš „Sovremenniko" - ir greta jų kažkokiu būdu į festivalį pateko visiškai niekam tikę vaidinimai.
Turiu omeny pirmiausiai klounų grupės „Babiloną" (Klounados teatras „Diklon", Sankt Peterburgas). Į sceną įeina klounai, apsirengę ir nusigrimavę kaip Slavos Polunino ir net post-polunino „Licedeji", ir niekas nevyksta. Jie nepapasakojo nė vienos istorijos. Jie moka klounų triukų kompleksą, moka dėvėti svetimas kaukes - bet visa tai apie nieką. Paimk Polunino kaukę, atsisakyk jo viso vidaus - ko daryti nereikia ir gaila, - bus „Babilonas". Blogai, ir viskas.
Kitas prastas spektaklis - „Kvailių sala. Antpuolis" (Valstybinis teatras „Subbota", Sankt Peterburgas) , pastatytas pagal nuostabią Saltykovo-Ščedrino kūrybą - sąmojingą, aštrią, šiuolaikišką, negailestingą, taiklią, istoriškai teisingą netgi dabartinei mūsų nelaimingai istorijai. O scenoje vėlgi: senoviška, atvėsę, tuščia, prasmės jokios ir niekuo nenusipelno būti vežama į festivalį.
Du nuopuoliai. Na, būna.
Puškino stoka
Arsenijus Tarkovskis „Stebuklas su dagiliu". Režisierius Aleksandras Ogariovas. Teatras „Škola drammatičeskogo iskusstva", Maskva.
Labai mėgstu šitą poemą ir gerai ją atsimenu. Poema sąmoningai parašyta Puškino maniera ir netgi jo citatomis, kartais paslėptomis, o kartais atviromis: banaliausia, kasdieniškiausia vasarojimo istorija Puškino stiliumi. Tai ne paradoksas. Istorija apie godžią, šykščią šeimininkę, kuriai tik ir rūpi, kaip iš vasarotojų išplėšti kuo daugiau nuompinigių, be to, šeimininkė - nepaprasto storumo, panaši į balalaiką, kaip ten išsireikšta.
Kam Puškinas? Po to išaiškėja, kad abi linijos - paprasčiausia vasarojimo istorija ir Puškino maniera - suartėja ir susijungia. Per dagilį! Juk poema vadinasi „Stebuklas su dagiliu". Ogariovo spektaklyje jokio stebuklo nebuvo. Joks šeimininkės pasikeitimas neįvyko. O kas turėjo įvykti? Meilė ją turėjo pakeisti. Tarkovskio poemoje atsiranda dagilis. Ne lakštingala, nes tai būtų banalu. Giedantis dagilis - meilės ir meno įvaizdis tuo pat metu. Padovanotas dagilis pakeičia tą tetulę ir moko ją meilės. Poemos finale tai jau visai kitas žmogus, kaip „Onegine". Tetulė tampa oneginiška.
Tame mielame spektaklyje šitos istorijos visiškai nėra, nors Šeimininkę vaidina nebloga aktorė. Tačiau vieną dalyką jie padarė puikiai: jie sugalvojo puškinišką Tarkovskio poemą sujungti su Schuberto dainomis. Atradimas! Schuberto muzika atvėrė tai, ko spektaklis pats nepajėgė - gilųjį lyriškąjį poemos sluoksnį. Sąžininingai šnekant, išskyrus Schubertą, daugiau nieko, kas jaudintų, spektaklyje neradau.
Ko gi aš vis baruosi ir baruosi?
Mokslas apie stilių
Gotthold Ephraim Lessing „Emilija Galoti". Režisierė Gabrielė Tuminaitė. Teatras „Sovremennik", Maskva
Keista, kad buvau nematęs „Emilijos Galoti". Ir keista, kad šitas spektaklis Maskvoje liko pusiau nepastebėtas. Po vaidinimo Druskininkuose įlindau į internetą, radau „Sovremenniko" puslapį ir peržiūrėjau spaudą apie spektaklį. Išaiškėjo, kad maždaug tarp dešimties „Emilijos Galoti" paminėjimų kokie aštuoni yra paprasčiausios informacijos. Ir tik pora ar pusantros palyginti rimtų recenzijų. Keista, Maskvos kritika paprastai į premjeras, ypatingai „Sovremennike", tiesiog griūte griūva, o šito spektaklio jie beveik nepastebėjo, apėjo tylomis.
Rusų teatro istorijoje pjesė „Emilija Galoti" susijusi su pirmu jaunos Marijos Jermolovos, dar mokinės, įbėgimu į sceną. Būtent įbėgimu, net ne įėjimu. Ir į jos pirmą ištartą Emilijos frazę žiūrovų salė atsiliepė audringais aplodismentais, o tai Maskvos Mažajam teatrui 1870-aisiais buvo visiškai nebūdinga. Tai štai, „Emilijos Galoti" legenda rusų teatre yra Jermolovos legenda. Yra išlikęs Jermolovos-Marijos Stiuart įrašas, darytas, kai Jermolova jau buvo garbaus amžiaus. Geriau to įrašo nebūtų. Kaip geriau nebūtų ir Ellen Terry, Henry Irvingo ar net, pardon, Vasilijaus Ivanovičiaus Kačalovo įrašų, bent kai kurių. Todėl, kad legenda suyra. Nes mechaninis įrašas automatiškai perteikia tą, kas, atrodytų, buvo, bet įraše nebūna publikos balso, žiūrovų salės alsavimo, laiko kvapo, kai buvo vaidinama. Turint tai omeny, manau, kad bent jau teatre legenda yra patikimesnė už dokumentą.
Vaidinti „Emiliją Galoti" Mažojo teatro XIX amžiaus romantiniu stiliumi nėra prasmės. Maža to, kad rimtai žiūrėtum į Lessingo tragedijos prasmę, reikia pirmiau per ironiją užgesinti jos pompastiką - tą ir padarė Gabrielė. Rimtai pateikti istoriją apie tai, kaip tėtis nužudo dukrą tik dėl to, kad ji prisipažįsta bijanti būti suviliota - būtų kiek juokinga. Žinoma, tai juokinga žiūrint iš dabartinių mūsų sampratos pozicijų apie dorovę, tiesą, orumą, garbę. Lessingas buvo XVIII amžiaus žmogus. Priešais jo sielos žvilgsnį stovėjo Romos istorinių legendų herojai. Būtent legendų, ne tikrovės! Todėl kai nuostabus aktorius Vetrovas iš savo pulkininko Galočio padarė groteskišką idioto kaukę - pamanyk tik, tėvelis nieko geresnio nesugalvojo, kaip nudurti savo dukrą, užuot ją išgelbėjus - tai turi prasmę, tai logiška. Tai jaunos kartos požiūris, be jokių seniokiškų romantiškų vertybių. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus personažus.
Kitas reikalas - ir tą esu sakęs pačiai režisierei, žavingai jaunai damai: kad ironiškasis, groteskiškasis stilius taptų tragigroteskišku, reikėtų, kad paties spektaklio stilius nebūtų toks vientisas. Nors, atrodytų, stiliaus vientisumas yra nuostabiausia teigiamybė. Taip ir yra, bet... Nors vienoje vietoje būtų absoliučiai būtina tą stilių susprogdinti, išversti. Turiu omeny vieną tikro skausmo natą. Vieną pačios Emilijos nevilties natą. Aktorė puikiai vaidina pradžią - tą pasiutusią mergaitę, kurios libido taip įsisiautėjo, kad ji nebenustygsta, strykčioja, šoka. Ji sutverta ne kažkokiai romantinei vaizduotės meilei - ji sutverta pačiai tikriausiai fizinei meilei. Bet antrąją vaidmens dalį, pačią svarbiausią, kai tai su ja ir įvyksta... Čia didelis klaustukas: pjesėje tai neįvyksta, ir Emilija reikalauja, kad tėvas ją nužudytų, idant tai ir neįvyktų. Kai žiūrėjau spektaklį, kažkaip nebuvau tikras, kad Princas dar neatliko savo juodo darbo.
Kad taip čia, būtent čia - nors lašą tikros aimanos ir tikros nevilties. Tai šiek tiek suardytų vientisumą, bet net ir prasmė būtų tikslesnė. Man taip atrodo. Nors, kartoju, spektaklis puikus, aktoriai nuostabiai įvaldė pusiauparodijinį stilių ir Lessingo pompastikos neliko. Tiesa, esu matęs ir Michaelio Thalheimerio „Emiliją Galoti", absoliučiai rimtą spektaklį su tikriausiomis skausmingomis aistromis. Galima ir taip. Jauna ir, mano manymu, gabi režisierė Gabrielė Tuminaitė pasirinko kitokį kelią, ir turėjo tam teisę. Jos spektaklis - viena iš festivalio puošmenų, didžiausias kontrastas tiems klounams ir tai „Kvailių salai".
- Sakote, skausmo trūksta. O tas momentas, kai Vetrovas tėvo vaidmeny keičia registrą, intonaciją, gesina savo personažą - ar tuo metu neatsiranda skausmas? Per tą vieną mizansceną netampa aišku, kad nelaimė prasidėjo?
- Galbūt. Bet, man rodos, kaip jis išsprogino akis spektaklio pradžioje, taip jis ir tęsė vaidmenį. Galima buvo skausmo motyvą įvesti ir per tėvą. Tada kančios sprogimas būtų dvigubas - dukros ir tėvo. Bet to nebuvo. Arba tai nepavyko. Nežinau, gal Vetrovas kaip sukūrė savo kaukę, taip joje iki pabaigos ir gyveno, o mergaitė - jauna aktorė - galbūt sugebėjo tiksliai suvaidinti tik pirmą vaidmens dalį.
- O tai, kaip ji finale tylėjo? Nusigandusi, pradedanti suvokti, kas atsitiko jos vestuvių dieną?
- Nepajutau to.
- Klausiu dėl to, kad labai netgi pajutau. Skausmą - per Emilijos tylėjimą ir per tai, kaip Vetrovas stabdo, naikina sukurtą tėvo kaukę, lyg plokštelė sukosi, sukosi, ir sustojo.
- Galimas dalykas, jūs teisi. Jeigu taip spektaklyje yra, tas daug ką keičia. Galbūt neįžiūrėjau dėl to, kad nesu toks akylas.
Apie Puškiną be anekdotų
Aleksandras Puškinas „Pikų dama". Režisierius Olegas Žiugžda. Gardino lėlių teatras
Betgi labai įdomu pakalbėti apie „Pikų damą". Iš vienos pusės, tą spektaklį galima apibūdinti vienu žodžiu: malonumas. Teatro malonumas - įdomus, išradingas. Visai čia netrukdo, o netgi padeda Čaikovskio muzika, ir net ne vien iš „Pikų damos", bet ir iš Penktosios, Šeštosios simfonijų. Finale, pamenate, pasigirsta net Nemorino arija „Una furtiva lagrima" iš Donizetti „Meilės eliksyro": pritrenkiantis epizodas, kai Liza šoka į Fontanką, o patenka į Venecijos gondolą su dainuojančiu Nemorinu, ir jis ją nusiplukdina! Smagu. Daug ten įdomiausių sumanymų. Ir tai juk nėra kažkokia laisva improvizacija, neturinti ryšio su Puškino tekstu. Spektaklio metu girdėjau ir pažinau rimčiausių, naujausių Puškino tyrinėjimų atgarsius. Pasigirsta net ir Danteso vardas - lyg pranašystė, nors kai Puškinas rašė „Pikų damą", joks Dantesas jo gyvenime dar nešmėkščiojo. Kaip keista ir kaip įdomu.
- O šito aš nepastebėjau, nors gal... Ten visko tiek buvo daug ir kerinčio. Žiūrėjau kaip vaikas.
- Ten buvo net ir citata iš „Hamleto" - viename iš laiškų, kuriuos Germanas siunčia Lizai, atsiranda gabalas iš Hamleto laiško Ofelijai. Taip, taip, taip. Trumpiau tariant, spektaklį sukūrė pakankamai išsilavinę ir labai subtilūs žmonės. Bet... Kiekvienas „bet" normalus, ir skubu pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių festivalio spektaklių. „Pikų dama" sužavėjo visus: ir publiką, ir žiuri, ir mane patį. Nuostabu.
Bet... Jeigu į „Pikų damą" žiūrėsime kaip į smagų eksperimentą įvairaus amžiaus žiūrovams, net ir vakams, apie jokias pretenzijas nė kalbos nebūtų. Tačiau, turiu pasakyti, kad Aleksandras Sergejevičius (Puškinas) su Modestu Iljičiumi (Čaikovskio broliu) niekaip nesimontuoja. Modestas Iljičius šalia visų savo gerųjų savybių buvo labai silpnas ir prasto skonio libretistas. Ir visai ne šiaip sau Mejerholdas, kai statė Čaikovskio „Pikų damą" Mažajame operos teatre Leningrade, regis, 1935 metais, padarė viską, kad „Pikų dama" nuo Modesto Iljičiaus būtų sugrąžinta prie Aleksandro Sergejevičiaus. Tiek, kiek tai realu, nes Čaikovskis juk rašė pagal brolelio žodžius. Priminčiau vieną juokingą detalę, bet ne iš „Pikų damos", o iš „Onegino". Žymioji Lenskio arija: „Куда куда куда вы удалились / Весны моей златые дни?" (O kurgi jūs pradingot ir nuskridot, pavasario sapnai jauni?") Ir taip toliau. Tai Puškino tekstas? Tai Lenskio tekstas, po kurio - Puškino komentaras: „Так он писал темно и вяло..." („Taip jis rašė neaiškiai ir vangiai"). Štai jums ir visas skirtumas. Tiek to, kas parašyta, tas parašyta, muzika nepasidaro mažiau geniali nuo to, kad žodžiai, kuriuos rašė Modestas, švelniai tariant, pralaimi prieš Puškino tekstą. Esmė netgi ne tai.
Jeigu imatės „Pikų damos", būtų apmaudu neatkreipti dėmesio į vieną reikšmingą momentą: Germano profilis - napoleoniškas. Tai iš karto įveda „Pikų damą" į rašytojų romantikų napoleoniškų idėjų ratą. Tai ir Stendhalis su „Raudona ir juoda", kur Žiuljenas Sorelis laiko Napoleono portretą po pagalve, tai ir Balzaco Rastinjakas, tai didžiausias Europos kultūros klodas iš vėlyvojo romantizmo epochos. Germano istorija tai nėra istorija kortuotojo, kurį apgavo senė. Tai visai nėra istorija apie tai, kaip vargšas Germanas susimovė. Čia istorija apie tai, kaip žlugo gigantiškas napoleoniškas valdžios siekis. Tas pats Puškinas, tiesa, ironiškai:
Мы все глядим в Наполеоны;
Двуногих тварей миллионы
Для нас орудие одно;
Нам чувство дико и смешно.
(Vaizduojamės napoleonais;
Dvikojų gyvių milijonai
Mums vien tik priemonė gera;
Iš jausmo juokas mums tėra.
- Vertė Antanas Venclova)
Puškinas ironizuoja, bet tai dalis tragiškos sąmonės, tragiško likimo, būdingo ištisai romantizmo kartai. Germano žlugimas - tai šitų pasaulį apglėbiančių išskaičiavimų ir vilčių žlugimas. Tai, ką parodė tie nuostabūs žmonės iš Gardino, yra anekdotas. Puškino stiliaus anekdotas - smagus, neįprastas, smalsumą keliantis atsitikimas. Neatsitiktinai prieš spektaklį mums perskaitė paskaitą, kokios buvo to kortų žaidimo taisyklės. Tai, ką aš čia dabar sakiau apie napoleoniškumą, tie žmonės, be abejo, žino, bet šito motyvo jie atsisakė - manau, sąmoningai. Tiesiog jie galbūt nenorėjo ar negalėjo šitos temos liesti. Ir tegu.
- Tai turbūt buvo pernelyg sunkus akmuo jų linksmam sumanymui. Ir jie jį ignoravo.
- Puiku! Spektaklis nuostabus, savaip tobulas ir, kaip sakė tas pats Puškinas, menininką reikia teisti pagal jo paties sukurtus įstatymus. Tai ir sakau: tiesiog malonumas ir džiaugsmas širdžiai. „Pikų dama" - antras aukščiausias festivalio taškas, o tai nemažai.
„Pikų dama" išsprendė festivalio likimą - jis įvyko. Nes tokio jausmo aš nepajutau, žiūrėdamas anuos du nelaimingus spektaklius - klounų pasirodymą ir vaidinimą pagal Saltykovą Ščedriną. Per anuos vakarus galvojau: Dieve, Dieve, kas gi čia bus, Viešpatie tu mano, negi taip ir tęsis... Ne, taip nesitęsė.
Apie muziką ir parafrazes
Adomas Mickevičius „Vėlinės". Režisierė Ramunė Kudzmanaitė. Baltarusijos nepriklausomas teatas „Č"
Šį vakarą, kai „Vėlines" pagal Adomą Mickevičių vaidino visiškai man nežinomas Minsko teatras „Č", vėl buvo įdomu. Padaryta stipriai, išradingai, puikiai vaidina jauni baltarusių aktoriai. Bet... šiek tiek abejoju, gal apie tai ir neverta kalbėti. Pirmiausia, turiu nuojautą, kad labai daug to, kas šiandien buvo scenoje, aš jau esu matęs Nekrošiaus spektakliuose. Net ir vergų choras iš „Nabuko". Tas choras klajoja po spektaklius - buvo pas Tolią Vasiljevą, yra ir pas Rimą Tuminą, bet šį paprotį - vergų chorą iš Verdi operos naudoti dramos spektaklyje - įvedė Eimuntas. Kažkada Borisas Lucenka savo garsiajame ir nelaimingame „Makbete" Minsko rusų teatre panaudojo motyvą iš Carlo Orffo „Carmina Burana" - ir ėmė jis vaikščioti iš spektaklio į spektaklį. Normalu. Čia joks priekaištas.
Tačiau visa „Vėlinių" įvaizdžių kūrimo sistema, teatrinio mąstymo būdas... Gal ir tai nebūtų blogai, jeigu ne pertrauka. Esu tikras, kad tokio tipo spektakliams, kurie remiasi ritualinių ekstazių serijomis, pertraukos yra kenksmingos. Juk antras „Vėlinių" veiksmas yra tik folklorinis rėmas puikaus, temperamentingo, aistringo jauno aktoriaus Gustavui-Konradui - ir tas antras veiksmas kartoja tai, ką jau matėme pirmame. Jis stingdo spektaklį.
Būtų juokinga, jei imčiau dalinti patarimus, bet režisierės vietoje nurėžčiau geras 40 minučių ir duočiau vaidinti be pertraukos. O publika - nieko, taip ji išlaikytų dvi valandas. Galų gale, esame matę ir šešias valandas be pertraukos trunkančių spektaklių, kaip kad padaro įvairaus plauko Vakarų avangardistai, Bobas Wilsonas, tarkime. Ir nieko, publika sėdi. Arba Janas Fabre - spektaklis Nansi festivalyje truko devynias valandas be pertraukos, tik ten režisierius leido kada nori įeiti, išeiti, grįžti. Bėgiodamas savo reikalais ir dėl to praleidęs kokį spektaklio gabalą, didelės netekties nepatirdavai.
O apie „Vėlines"... Nesu visiškai tikras dėl savo teisumo, bet juk Nekrošiaus teatre mes visa tai matėme gana seniai. Žiūrėdamas šitą gerokai praskiestą Nekrošiaus ritualinių sprendimų rinkinį, jaučiausi lyg esantis gerame, bet preš keliolika metų pastatytame spektaklyje. Nežinau, su kuo tai susiję, gal aš ir neteisus, bet išreiškiu savo potyrius. Gal tai susiję su Baltarusijos kultūrine izoliacija. Nežinau, neturiu atsakymo.
- Sakėte, kad jeigu iš Polunino išimtų tai, kas jo viduje, būtų nevykęs klounų „Babilonas". Gal ir su „Vėlinėmis" panašiai - jeigu iš Nekrošiaus spektaklių išimtum jų sielą, būtų baltarusių „Vėlinės"? Nors „Vėlinės" nepalyginamai kultūrngesnės už „Babiloną".
- Na, „Vėlinių" atveju gal palyginimas su išskobtu vidumi skambėtų pernelyg griežtai. Ir aktoriai geri, ne tik pagrindinis jaunuolis Romanas Podoliako. Ir „Vėlinės" vis dėlto nėra tuščias kito režisieriaus priemonių rinkinys. Mickevičiui buvo svarbi Rusijos ir Lenkijos santykių tema, rusų malšintas lenkų sukilimas, carizmo politika, o baltarusių menininkai, šitos temos neatsisakydami, sugebėjo parodyti meilę savo tėvynei. Ir tai šventas, o ne valdiškas patriotizmas. O dėl panašumo į Nekrošiaus spektaklius... Publika juk neprivalo juos pažinti ir atpažinti. Minske niekas jų gal ir nematė. Pagaliau juk ir Shakespeare´as savo pjesėms ėmė siužetus, kurie buvo sukurti iki jo. O Moliere´as yra puikiai pasakęs: imu savo ten, kur randu. Atkreipkit dėmesį: jis ima savo!
Galbūt režisierė guodėsi, kad ji daro ritualinį spektaklį, o ritualai visur panašūs? Vos pasirodė personažas su medžio šakelėmis ant galvos, pasakiau Vladui Bagdonui: o, „Makbetas"! Nuostabiosios baltarusių mergaitės be galo primena „Makbeto" laumes. Ir taip toliau. Tiek to.
- Gal režisierė darė Nekrošiaus spektaklių parafrazę?
- Kai daromos parafrazės, apie tai pranešama publikai.
Jeigu sustatytume greta du spektaklius - „Emiliją Galoti" ir „Vėlines", - matytume, kad „Emilija Galoti" liudija jaunos kartos patirtį, nuotaikas - ji antiromantiška, ironiška, negailestinga patetikai, o „Vėlinės" - patetiškas spetaklis. Nenoriu pasakyti, kad viena geriau už kita. Dėstydamas nuolat susiduriu su jaunais žmonėmis, su studentais ir esu tikras, kad studentams organiškai artimesnis ironiškas, skeptiškas tonas, kuriuo perteikiama Lessingo pjesė. Nors... neturiu gatavų aiškių atsakymų, visko gali būti, ir kaip tik dabar norėčiau keletą žodžių pasakyti apie spektaklį „Dostojevskis vaikams".
Sentimentalus poelgis
„Dostojevskis vaikams". Režisierius Paulius Ignatavičius. Vilniaus Mažasis teatras
Pirmiausia reikia suvokti, kad „Netočkos Nezvanovos" ir „Vargo žmonių" epochos Dostojevskis - Dostojevskis iki katorgos - labai sentimentalus, kartais iki šleikštumo jausmingas, priklausantis romantiškam, Karamzino tipo literatūros sluoksniui, lyg paskutinysis vėlyvasis romantiško pasaulio matymo atgarsis. Dostojevskį didžiu rašytoju padarė katorga, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų. „Broliai Karamazovai", „Demonai", „Idiotas" be „Užrašų iš mirusiųjų namų" negalėjo būti parašyti. O „Netočka Nezvanova" ir „Vargo žmonės" - ankstyvasis Dostojevskis, kurį dabar gana sunku skaityti ir priimti kaip sakantį kažką svarbaus šiuolaikiniam skaitytojui.
Ir štai jaunas režisierius ima ankstyvąjį, be galo sentimentalų Dostojevskį ir stato nuoseklų jausmingą spektaklį. Ir tai yra poelgis. Tai sąmoningas pasirinkimas. Tai sąmoningas priešinimasis ironiškam, skeptiškam pasaulio suvokimui, kuris taip- vyrauja tarp jaunų žmonių. Nežinau, kaip pasaulį suvokia Lietuvos jaunimas, bet garantuoju, kad Maskvoje jie tikrai skeptiški, ironiški, o Vakaruose irgi ne kitaip. Pastatyti jausmingą spektaklį - beveik žygdarbis. Labai gali būti, kad iš tiesų mums reikalingas toks... ne, ne jausmingas, o jaudinantis, žmogiškas menas. „Dostojevskio vaikams" režisierius žengė nuostabiai drąsų žingsnį, ir jo drąsą reikia įvertinti. Sugebėjimas eiti prieš srovę daug pasako apie režisieriaus kūrybinį tvirtumą. Tuo labiau, kad aktorių trijulė vaidina nuostabiai. Šviesiaplaukė aktorė (Agnė Šataitė - aut. past.), vaidinanti Motiną, labai gera. Stiprų įspūdį man padarė aktorė didžiulėmis akimis (Virginija Kuklytė - aut. past.), vaidinusi Netočką. Ir jaunas aktorius (Tadas Gryn - aut. past.)- rimtas, geras, jaudinantis ir tikslus.
Nežinau, kas bus toliau festivalyje, nežinau, ar jis išlaikys tokį lygį, kurį parodė geri spektakliai, matyti iki šiol, bet šitų keturių spektaklių dėka festivalio likimas išspręstas - jį verta buvo daryti. Kadangi tai pirmas festivalis, klaidos ir atrankos netikslumai beveik neišvengiami, juk net didieji, daug metų vykstantys festivaliai be jų neapsieina.
...
Kai baigėme pokalbį, palinkėjau normalių spektaklių antrą konkurso savaitę. Vėliau laišku paklausiau, ar buvo dar kas gero? Atsakė, kad patiko „Liubka" iš Sankt Peterburgo (trupė „Otkrytoje prostranstvo) ir keletas aktorių Orenburgo valstybinio dramos teatro spektaklyje „Labai paprasta istorija". Bet labai blogas buvo armėnų „Mėnuo kaime" ir labai vidutiniškas moldavų „Padam, padam" apie Edith Piaf. „Festivalio problema - atranka, - pakartojo, - bet pirmam kartui tai atleistina".
