 |
| Ideologijos ir poezijos vienybė „Salomėjoje”: Aleksandras Aleksandrovičius (Pranas Piaulokas) ir Salomėja (Inga Norkutė) |
Būtų spekuliacija apsimesti, kad žinai, ką reiškia gyventi mieste su vienu teatru, jei jame negyveni. Nelengva įsivaizduoti aktorių, neturinčių jokio pasirinkimo, darbą. O jei dar teatras vykdo tokią uždarumo politiką, kad tik priėjęs prie jo fasado gali sužinoti, jog po poros dienų įvyks premjera, – tarsi teatrui geriau būtų, jei apie jį niekas nieko nežinotų.
Todėl stebint Šiaulių dramos teatro gastroles Vilniuje ir rūpėjo ne vien žiūrovo, bet ir aktoriaus būsena: kaip jiems „vaidinasi“ šiame teatre?
Ką reiškia Ingai Norkutei kurti Salomėjos paveikslą? Patriotinį atsiprašymo aktą, kaip kalba ji pati viename interviu? Ar tik tiek belieka, kai turi atrasti atspirtį sunkiai kvėpuojančiame Arvydo Juozaičio pjesės (jei neklystu, – radijo pjesės) tekste, kur žodžių junginiai, nekalbant apie dramaturginę įtampą, ne kuriami, o tarsi sudurstomi iš kasdienoje primėtytų trafaretinių frazių. Lyg neakivaizdžiai būtų teigiama, kad didžiausia sovietų įtaka buvo kalbos melioracija, kuriai pritaria ir Alberto Vidžiūno režisūra, taip pat nuausta iš scenos štampų ir gebanti vien iliustruoti tai, kas sakoma, t. y. pateikti sviestą su sviestu. Tad jei Salomėja pjesėje – besiblaškanti, vidujai pasimetusi moteris, tai režisierius ir lieps aktorei blaškytis išilgai scenos. Jei Petras Petrovičius (Rolandas Dovydaitis) gers, tai ir gers, nebent antrame veiksme leis sau šiek tiek savarankiškumo, kad išsprūstų jam, kodėl geria. Čia situacijos dramaturgiškai neišauga, jos yra tarsi statiška pozicija mokykliniame montaže apie poetę: karo metai Ufoje ir Maskvoje, vargas vienur, nuobodžiausi (žiūrovams) baliai kitur, bet veikėjai išlieka tokie patys. Nes režisierius, pirmąją dalį bandęs klusniai iliustruoti, antroje prisiminė pamokas su Herkaus Kunčiaus „Matu“. Ir tuomet, nepriklausomai nuo medžiagos, perkėlė „Mato“ šaržą į „Salomėją“, visiškai nekeisdamas vaidybos tono ir temperatūros. O kai įsipina klasikinė muzika (retai išgirsi taip išprievartautą Wagnerį ir Beethoveną), finale atrodo, kad žiūrėjai spektaklį su atgijusiomis Muchinos skulptūromis.
Ericho Marios Remarque´o „Trijų draugų“ inscenizacija, spėji, turėtų būti apie draugystę. Galbūt net – aktorinę, kai aktoriai pasijus ne vien veikėjai-bendrai, bet ir kaip scenos partneriai. Tokia viltis ima pildytis, kai iškart aiškiai nusakomas spektaklio ritmas (kintantis pagal muziką), o trys draugai sinchroniškai užsitraukia cigaretes. Bet jos išmetamos, ir partnerystė prisimenama tik vėl sinchroniškai užsirūkant, keliant ir leidžiant skardines uždangas (keliasdešimt kartų per spektaklį) ar visiems iš eilės kilnojant balerina tapusią Monikos Šaltytės Patriciją. Tiek ir tėra šiame spektaklyje išraiškos priemonių, o šiaip – yra knygos fabula, gan neblogai papasakota, šiek tiek užuominų į XX a. pirmos pusės Berlyną su jį geriausiai reprezentuojančia kiek mistine Hasių pora (puikus Juozas Bindokas).
 |
| „Trijų draugų” rūkymo choreografija: Gotfrydas Lencas (Rolandas Dovydaitis), Robertas Lokampas (Aurimas Pintulis) ir Otas Kesteris (Dalius Jančiauskas). ŠDT archyvo nuotraukos |
Nors žanras įvardintas teisingai – melodrama, čia nejuntama nei meilės, nei menkiausio erotizmo ar aistros. Melodrama yra žanras, į kurį reikia žvelgti arba labai atsakingai, arba ironiškai. Publika pasufleravo: kai nuskamba tostas už tai, kad mūsų vaikai būtų turtingi, vartotojiška šiandienos visuomenė juokiasi – ji neįtraukta į ano Berlyno realijas ir atmosferą. O pilna paauglių salė taip ir nesupras, kodėl šis romanas buvo laikomas kultiniu. Finale režisierė Regina Steponavičiūtė nurodo: skaitykite knygą. Tai – teisingausias jos sprendimas.
Aktorius tampa vieninteliu spektaklio ramsčiu, kai net valstybiniuose teatruose (taupumo sumetimais, manding) nyksta scenografija, o jos funkcionalumas (taip pat iš ekonomikos) tampa spektaklio prastu tonu. Šiuose dviejuose spektakliuose scenografija nekuria jokios „pridedamosios“ vertės, ir tik trečiajame – „Nora“ – ji nuo pat pradžių sufleruoja koncepciją: tapetai, virstantys ažūrais, neutraliai „malonūs akiai“ kostiumai kuria ir intymią erdvę, ir saloninį spektaklio stilių (dailininkė Kotryna Daujotaitė), o kartais net nurodo personažo piešinį (patiki, kad Kristina Lindė į miestą atvyko iš provincijos, tai dera prie jos stačiokiškų intonacijų ir pozų). Intymi Helmerių svetainė, lyg sukurta Vilniaus mažajam teatrui, kuria erdvę ir aktorių bendravimui. Didžiausia vertybė atrodo tas jų žaidimas, net mėgavimasis vaidinti ir sekti vienas kito niuansus, atsargiai, lyg lošiant sekti kiekvieną partnerio frazę ir atsikirsti sava.
Jūratė Budriūnaitė nuolatos stengiasi išvengti intonacijų teatrališkumo, jai puikiai sekasi Norai suteikti kuo daugiau natūralumo; Helmerį kuriantis Vytautas Kaniušonis pabrėžtinai santūriai ir detaliai neigia dažnus šiai pjesei uzurpatoriaus vyro stereotipus. Žaidimai malonybiniais žodžiais ir meilikavimais tėra žaidimai ir patiems veikėjams, ir tai – įdomiausia Sigito Račkio režisūrinė traktuotė. Kiek gaila, kad antroje dalyje santūrumo testo neišlaiko pats režisierius, ir atsiranda (ypač scenose su fru Linde - Inga Norkutė) TV serialo stilistika ar žiūrovams kartais vis primenama, kad teatre turi būti gražu. T.y. saldu, nuo kostiumų iki apšvietimo. (Vegetuojantis Mažasis teatras galėtų perpirkti šį pastatymą ir dar labiau įtvirtinti savo marmurinio buržuazinio teatro statusą.)
Paradoksalu, kad gerai žinoma klasika ne tik buvo perteikta – ji leido atgyti aktoriams, kituose spektakliuose, regis, pavargusiems nuo vienaplanių vaidmenų-funkcijų, sustingti tam tikra poza, išeiti. Pavargusiems nuo užsisklendimo, paklusniems pagal profesiją. Bet nebūtinai nuolankumas – dorybė. Gal jau laikas jiems rašyti skelbimą „keletas aktorių ieško režisieriaus“?
Su kitais 2008 03 07 „Verslo žinių savaitgalio” straipsniais galite susipažinti čia
