Vartydamas pirmą (ir turbūt savaip įdomiausią) Ramunės Marcinkevičiūtės parengtos ir sudarytos Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studijos „Patirčių realizmas"[*] dalį „Pasakojimai" (36 pozicijos), kurioje publikuojami artimųjų, kolegų, draugų, mokinių prisiminimai apie Režisierę, nejučia kažkodėl imi prisiminti perestroikos priešaušryje sovietų imperiją sudrebinusį Tengizo Abuladzės filmą „Atgaila". Sąsaja netiesioginė, be abejo.
Tačiau knygos puslapiuose dažnai visiškai tiesiogiai atgailauja legendinis Dalios Tamulevičiūtės išugdytas, išpuoselėtas, daugybę metų globotas aktorių „dešimtukas", „červoncas", anot Sauliaus Bareikio, į kurį Režisierė sudėjo daugiausia energijos, meilės, vilčių ir po studijų tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje visą in corpore pergalingai atsivedė į savo vadovaujamą teatrą, ir kuris atmintinais 1988-aisiais ją, tarytum kokią kūrybinio nuovargio apimtą emigrantę, jau atlikusią savo istorinę misiją ir pastačiusią visus ant kojų, išvietino iš gimtojo teatro. Netiesiogiai, be abejo, - Režisierė vis dėlto pasitraukė pati.
Štai Eimuntas Nekrošius, režisierės globotas dar Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, vėliau motiniškai palydėtas į GITIS´ą, diplominį „Medaus skonį" statęs Jaunimo teatre ir vėliau ten sužydėjęs, prisimindamas Tamulevičiūtės išėjimą iš teatro pasakoja: „Kone kiekvienas ėmė manyti, kad jis yra pagrindinis Jaunimo teatro ramstis, ėmė kovoti už save, kone kiekvienas pasijuto esąs režisierius. Normalu, kad žmonės subrendo, tapo ryškiomis savarankiškomis asmenybėmis, tačiau... mes vienas kitą papjovėme. Ir Dalią. O ką mes visi, aktoriai ir aš, galėjome kaltinti? Taigi patį artimiausią žmogų. Ir tai labai žmogiška. Tarsi visi turėjome teisę išsikrauti jos sąskaita."
Pjautynių ir iškrovų būta išties „žmogiškų", pavyzdžiui, Algirdas Latėnas prisimena, kad „šlykščiausia yra tai, kad nė vienas iš mūsų net nepabandė jos sulaikyti. Kai dėstytoja pamatė, kaip stiprėja Nekrošiaus ir Rūtos Vanagaitės tandemas, sykį nedrąsiai prasitarė: „Man Eimis atrodo šėtono apsėstas." Sakau, dėstytoja, liaukitės. O ji: „Bet šitaip negalima, negalima šitaip."
Galima, pasirodo, viskas galima, nes, pasak Dalios Overaitės, teatre „atsirado trintis. Režisierė visada važiuodavo į gastroles, jos kūrybinė pauzė užsitęsė. (Ko gero, turima omenyje kiek didesnė nei dvejų metų pauzė tarp 1986 m. vidurio po Jeano Cocteau „Abejingo gražuolio" ir Williamo Luce´o „Amhersto atsiskyrėlės" 1989 m. pradžioje, šią pjesę D. Tamulevičiūtė pabaigė jau pasitraukusi iš teatro; iki tol Režisierė išleisdavo po vieną arba net du spektaklius per metus, - aut. past.) Mes, dešimtukas, buvome tolerantiški dėstytojos atžvilgiu. O tas susirinkimas, kai ji pasakė, kad išeina iš teatro... Po jos žodžių - tyla. Toks netikėtumas. Ji išėjo. Niekas jos nesustabdė. Ir visi išsiskirstė. Viskas įvyko labai greitai."
Galimos prieššventinės skubos ir „greičio viršijimų" išties galėjo būti, nes viskas vyko 1988 m. gruodžio 31 dieną...
Violeta Podolskaitė priduria, kad „kai padaugėjo užsienio gastrolių, mūsų teatras smarkiai pasikeitė, atsirado konkurencija, pakvipo pinigais. Prasidėjo kitoks gyvenimas, kuriam mes gal dar nebuvome pasiruošę." Ir simptomiškai reziumuoja, kad „yra esminis principas - privalai sugriauti, kad galėtum eiti į priekį. Dėstytoja ilgą laiką buvo mums kaip neišsemiamas kūrybinės energijos indas, bet juk jis turėjo būti ir papildomas. Ji visą save išsėmė iki dugno."
Pati Brangioji Mokytoja čia kalta, ir niekas kitas, žiūrėt savęs labiau reikėjo, o ne tiktai meiliųjų įstabiųjų mokinių...
Kostas Smoriginas tikina, jog „ji skaudžiai reagavo į kalbas, kad žuvis pūva nuo galvos. Įtampa buvo tokia didelė, kad nė vienas iš mūsų dešimties su ja nepasikalbėjome. Tai ji vertino kaip išdavystę."
Vidas Petkevičius: „Tai buvo jos sprendimas, bet niekas jos nesustabdė. O gaila. Kai ji išėjo, daug kas Jaunimo teatre pasikeitė ir, manau, ne į gerą pusę."
Režisierė Dalia Ibelhauptaitė, tarsi iš šalies pažvelgdama į Tamulevičiūtės ir jos „dešimtuko" situaciją, sako, kad „ji nieko kito neturėjo, išskyrus Jaunimo teatrą. Pernelyg į jį susikoncentravo. Jos mokiniai nubėgo į priekį, o ji tarsi liko toje pačioje stotelėje. Ji juos sukūrė, o jie ją pametė."
Nors blogos nuojautos tuometinius teatro senbuvius, vos tik į Jaunimo teatrą įžengus vadinamajam legendiniam, o vėliau (bul)varinių triūbų (Rolando Kazlo terminas, knygoje pavartojamas kalbant apie jo paties popkultūrines patirtis, tačiau, man regis, puikiai tinkantis ne vienai tiek vyresnei, tiek ir jaunesnei aktorių kartai, - aut. past.) gerokai apdaužytam ir išromytam dešimtukui, aplankydavo jau anuomet.
Gediminas Girdvainis prisimena, kad „tiesą sakant, mes, vadinamieji seniai, iš pat pradžių jautėme, kad nieko gero nebus. Atsimenu, gerokai anksčiau, kai dar nebuvome įsikėlę į pastatą Arklių gatvėje, teatro filiale (dabartinis Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus) vyko susirinkimas, kuriame Dalia nedalyvavo. Jau tada kai kurie iš dešimtuko, tik pradėjusio dirbti teatre, netikėtai ėmė kritikuoti savo mokytoją. „Seniai" tylėjo, nieko nesakė. Tada pagalvojau: „O, čia tai užsiaugino." Reikia mylėti, bet reikia ir bausti. Visus vienodai. Akla meilė niekada geruoju nesibaigia."
Tai turbūt pagrindinė knygos „Patirčių realizmas" pirmos dalies „Pasakojimai" tema. Ir pagrindinė Dalios Tamulevičiūtės kūrybos ir gyvenimo drama. Žiauri. Rūsti. Beveik biblinė. Išvarymo iš Rojaus.
 |
| Dalia Tamulevičiūtė ir jos „dešimtukas” 1975 m. Asmeninio archyvo nuotrauka |
Be abejo, tuo metu (1988-1989-aisiais) keistai besikryžminančios beatsiveriančių, beprabundančių laisvosios rinkos viešnamių fanfaros ir tautą persitvarkyti nuožmiai šaukiantys sąjūdietiški-brazdžioniški ritualiniai užkeikimai kantriai ir su pasiaukojimu ilgus metus kurtą ir puoselėtą Teatro kaip Namų, Teatro kaip Šeimos modelį ir viziją sudaužė į šipulius. Ir tai įvyko teatrui pasiekus pačią kūrybos viršūnę. Ar tai buvo neišvengiama?..
Algirdo Latėno nuomone, „teatras toks, koks jis tuo metu - devintojo dešimtmečio pabaigoje - buvo, galėjo sėkmingai ir garbingai tęsti meninę veiklą. Ne taip greitai jis būtų sugriuvęs, jei nebūtų buvęs griaunamas. O jis buvo sugriautas. Esu tuo tvirtai įsitikinęs."
O spartūs griovimo darbai kulminaciją pasiekė per Bernardo Sahlinso iš užjūrio importuotą ir Rūtos Vanagaitės su užsidegimu įgyvendintą liūdnai pagarsėjusį transatlantinį moratoriumą, po kurio iškastruotas, demoralizuotas ir nukraujavęs Jaunimo teatras nebeatsigavo.
Pirmosios knygos dalies tematinis branduolys - glausta (kartais tiesiog nujaučiama, iki galo neįvardijama) Jaunimo teatro gimimo, brendimo, suklestėjimo, šlovės, sužvaigždėjimo ir žlugimo istorija, o antroje dalyje „Pokalbiai" (17 pozicijų) publikuojami Režisierės interviu ir pasisakymai, atsakymai į kontrolinius-anketinius klausimus, įvairiu laiku paskelbti kultūros ir meno leidiniuose bei dienraščiuose, atskleidžiantys jos pedagogines aspiracijas, požiūrį į lietuvišką dramaturgiją ir pasaulinę klasiką, reflektuojantys anuometinę lietuvių teatro dabartį, be abejo, paliečiantys ir pasitraukimo iš Jaunimo teatro temą.
Šiuo atžvilgiu Tamulevičiūtė - visuomet susitramdanti, santūri ir diskretiška, nelinkusi į konkretesnes detales: „Aš nieko nekaltinu, tačiau negaliu, kai darbas virsta kančia - tai lyg važiavimas neteptais ratais. Kur norėčiau statyti? Ne teatre. Su kokiais aktoriais? Su žmonėmis, kurie norėtų dirbti su manimi." (iš pokalbio su Lolita Tirvaite, Literatūra ir menas, 1989 m. spalio 7 d.) Arba: „Supratau, kad jeigu dar liksiu teatre, tai gali baigtis tragiškai. Aš negaliu nieko kaltinti, tiesiog teatre pranyko šventovės dvasia." (iš pokalbio su Leonidu Jacinevičiumi, Veidas, 1995 m. kovo 23 d.)
Trečioje knygos dalyje publikuojamos Tamulevičiūtės režisuotų spektaklių recenzijos (36 pozicijos). Pradedant „ikidiplominiu" Tatjanos Jan „Mergaite ir pavasariu" Jaunimo teatre (1970 m.) ir baigiant paskutiniu Edwardo Albee „Ožka, arba Kas ta Silvija?" pastatymu tame pačiame (nebe)gimtajame Arklių gatvės komplekse.
„Patirčių realizmas" - knyga, aktyvuojanti atmintį. Įtraukianti. Paprastai, bet gerai suręsta. Su kieta vidine dramaturgija. Gana stora, bet neperkrauta. Gerai apgalvota ir išminkyta. Su bendroje visumoje ir smulkiausiose detalėse visada jaučiama tvirta, pasitikėjimą keliančia sudarytojos ranka.
Su gyvais, informatyviais ir tiksliais sudarytojos komentarais, pateikiamais po kiekvienu pasakojimu, pokalbiu ar recenzija, kuriuose taikliai ir vaizdingai atspindimas sovietmečio visuomeninis, kultūrinis, teatrinis kontekstas (tiesiog malonumas prisiminti!..). Pagaliau su išsamia Rūtos Pleskačiauskienės sudaryta Dalios Tamulevičiūtės teatrografija, studentų, kurie priklausė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jos vadovautiems kursams, sąrašu ir bibliografija.
Jeigu kas nors kada nors rašys paskutinių trijų XX amžiaus dešimtmečių lietuvių teatro istoriją - šios studijos negalės apeiti, turės į ką atsiremti.
Knygą Ramunė Marcinkevičiūtė pradeda glausta, koncentruota pratarme, akcentuotais štrichais žyminčia pagrindines leidinio temines dominantes, aptariančia komponavimo metodą ir būdingesnius jo ypatumus, svarbiausius Dalios Tamulevičiūtės biografijos lūžius bei socialinį, visuomeninį, kūrybinį Režisierės gyvento laikotarpio peizažą, o užbaigia, efektingai apibendrina, susumuoja ir suriša visas dramaturgines jos gijas solidžiu straipsniu „Patirčių realizmas", kuriame įdomiai ir argumentuotai analizuojamas moters režisierės diskursas pasauliniame ir lietuvių teatro kontekstuose.
O rašinio pabaigoje vis dėlto norėtųsi vėl grįžti prie pradžios motyvo - atgailos temos: Abuladzės „Atgailos" finale legendinės gruzinų aktorės Veriko Andžaparidzės ištarta frazė „Varlamo gatvė negali vesti į šventovę" simboliškai prakeikia tuos, kurie savo ateitį grindžia kitų lavonais.
Nuvarytus arklius nušauna ne tik Arklių gatvėje, bet Arklių gatvėje tebestūkso liūdnas, atrodytų, būtos šlovės truputį besigėdijantis Jaunimo teatras. Kažko neišsaugojęs. Kažko neapgynęs. Kažko neištesėjęs. Ne taip seniai jame atsirado net fojė, skirta Režisierės atminimui. Tačiau Tamulevičiūtės nebėra.
Padėkos nominacija už viso gyvenimo nuopelnus Tarptautinės teatro dienos proga 2006-aisiais Režisierei buvo skirta jau patyrus sudėtingą neurochirurginę operaciją ir po jos panirus į gilią komą. Tada jau galima. Tada jau nusipelnė.
„Auksinis scenos kryžius" jai suspindo klinikiniame tunelyje, tarp Šiapus ir Anapus. Lietuvoje kartais dažnai taip nutinka. Šiurpiai banaliai. Štai toks patirčių (siur)realizmas.
„Reikia turėti ir kitą gyvenimą, kad neliktum viena, kai visos uždangos nusileidžia", - svarstydama apie Dalios Tamulevičiūtės gyvenimo ir kūrybos dramą teigia Dalia Ibelhauptaitė.
Kitokio ir kito gyvenimo nebuvo. Tokia buvo jos dalis ir dalia. Pasak Ramunės Marcinkevičiūtės, būti stipresne už save pačią. Abipus geležinės teatro uždangos.
[*] Patirčių realizmas. Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija. Sudarytoja ir autorė Ramunė Marcinkevičiūtė. Vilnius: Kultūros barai, 2011, 495 p.
