Įsimintiniausi, pradžiuginę ar nuvylę, daugiausiai minčių (ir kokių?) sukėlę scenos menų įvykiai
Rūta Oginskaitė
Teatre - Nacionalinė premija Dainiui Gavenoniui. Arūno Sakalausko Šuiskis Eimunto Nekrošiaus „Borise Godunove“. Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“. Prie džiaugsmo dėl Eglės Gabrėnaitės ponios Citel, Valentino Masalskio profesoriaus Roberto, Viktorijos Kuodytės Anos - ypatingas bravo Neringai Bulotaitei už jos mikroskopinį ponios Lybig paveikslą. Tai vis nacionalinėje scenoje. „Meno forte“ - Eimunto Nekrošiaus „Bado meistras“. Vilniaus mažajame teatre - Vlado Bagdono Minečio elgesys su atsirišusiu apatinių kelnių raišteliu. Net per tai patiri orią ir sąmojingą gero artisto kūrybą spektaklyje, kuriame taip lengva būti visokeriopo vėjo nublokštam - tiek šiuo atveju ekstazės, Alfonso Andriuškevičiaus terminais kalbant.
Šiuolaikiniame šokyje - Birutės Letukaitės „Padaryk iš manęs jungiklį“ Kauno šokio teatre „Aura“. Manto Stabačinsko ir Mariaus Pinigio duetas spektaklyje „ID ir D&G“. Reiškinys, įvykis, didžiausias pasididžiavimas - Birutės Banevičiūtės ir „Dansemos“ kūryba vaikams, „Mažų stebuklų“ ir „Spalvotų žaidimų“ premjeros, šokėjų sugebėjimas matyti savo mažiausius žiūrovus ir bendrauti su jais.
Cirke - pirmas lietuviškas klounados spektaklis „Menų spaustuvėje“: drąsios artistės Indrės Lencevičiūtės „Klai Da“ (programa „Atvira erdvė“).
„Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje - Olgos Žitluchinos ir jos mokinių spektaklis „Ore“ iš Latvijos. „Naujojo cirko savaitgalyje“ - kone visa penkių dienų programa, kurios viršūnės - palestiniečių Fadi Zmorrod ir Ashtar Muallem „B-Orders“, prancūzo Etienne´o Marceau monospektaklis „Pastebėjimai“, kanadiečio Patricko Leonardo monošou „Čiuožykla“. NOA - „Flyway“ ekskursija per XXI amžiaus miestą anuo Neries krantu paskui Paukštį - Elizabeth Dunn iš Australijos. „Sirenose“ - Josse De Pauw spektaklis koncertas „Senasis vienuolis“.
Svetur - Thomaso Ostermeierio „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“; beprotiškai ilgai trukę aplodismentai ir publikos šūksniai Oskaro Koršunovo „Hamletui“ Venecijos teatro bienalėje. Ir dar kartą Oskaras Koršunovas - Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ Norvegijos nacionaliniame teatre Osle. Yra ketinimų ir pastangų tą spektaklį atvežti į Vilnių.
Nepatirta, tik skaityta ir išklausyta - intensyvus, varginantis dėl buitinių sąlygų, bet sėkmingas Lietuvos šokėjų pasirodymas perpildytame Edinburgo „Fringe“ festivalyje. Kad trijų šokėjų „Contemporary?“ ir Birutės Banevičiūtės „Mozaika“ kūdikiams ten buvo pastebėti, kad gauti kvietimai į kitus festivalius - prodiuserės Gintarės Masteikaitės nuopelnas.
Įdomus reiškinys: „Lietuvos scenos“ redakcija paspruko iš po Teatro sąjungos globos ir ėmė leisti savarankišką „Teatro žurnalą“. Sėkmės jam. Kad būtų. Kad jam noriai rašytų, jo lauktų ir skaitytų. Kad jis turėtų iš ko gyvuoti.
Monika Meilutytė
Prisimenant šiųmetes teatrines patirtis, kaip įdomiausia atmintyje iškyla tarptautinė teatro konferencija, vykusi Barselonoje birželio mėnesį. Greičiausiai todėl, kad joje, o ne šiemet matytuose spektakliuose, sužinojau daug įdomių ir naujų dalykų apie teatrą ir apie itin svarbų jo elementą (apie kurį, beje, retai kada kalbama Lietuvoje) - žiūrovus. Taip pat ryškų pėdsaką atmintyje paliko kitokį Lietuvos aktorių buvimą scenoje atvėrusi Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“. Be to, šis spektaklis, kaip ir pirmasis trečdalis Árpádo Schillingo „Didžio blogio“, privertė susimąstyti apie riziką, kurią teatras prisiimama kalbėdamas itin aktualiomis temomis, bei apie asmeninį žiūrovų požiūrį į aktualias problemas, kuris gali išprovokuoti spektaklio ir žiūrovo konfrontaciją.
Lina Klusaitė
Šie metai išties buvo gausūs teatrinių įvykių. Jau įpratome nesistebėti, kad didžiąją jų dalį sudaro būtent LNDT sukurti spektakliai, pažymėti garsiomis pavardėmis. Šiemet čia galėjome pamatyti Kristiano Lupos „Didvyrių aikštę“, Eimunto Nekrošiaus „Borisą Godunovą“, Árpádo Schillingo „Didį blogį“. O kur dar Oskaro Koršunovo „Jelizaveta Bam“ ir „Kankinys“, taip pat pristatyti šiame teatre. Visi šie spektakliai, be abejo, bus dar ne kartą aptarti ir suras savo vietą Lietuvos teatro istorijoje, tačiau kaip ypatingos atidos ir analizės reikalaujantį įvykį, kuriam atiduodu ir savo balsus, išskirčiau Árpádo Schillingo „Didį blogį“. Ne todėl, kad šis spektaklis susilaukė daug prieštaringų reakcijų ir emocionalių, iš etinių pozicijų išplaukiančių vertinimų. Kai sceninė realybė ima atrodyti pernelyg intensyvi ir tikroviška, prarandame ne tik distanciją - tampa nebeaišku, kas sukrečia, fikcija ar tikrovė. Todėl turės praeiti nemažai laiko, kol sugebėsime atsiriboti nuo impulsyvių pirminių reakcijų ir atsietai pažvelgti į šį reiškinį. Kad ir kaip būtų, tai vienas tų retų atvejų, kai teatras imasi analitinio, o ne empatinio istorijos pasakotojo vaidmens. Pristatydamas blogio studiją ir neleisdamas žiūrovams susitapatinti su jokia išsakyta pozicija, teatras čia ne atkartoja objektyvią tikrovę, o ją kuria vaizdamas ir kartu tirdamas savo paties funkcionavimo mechanizmus. Tai ta savirefeksyvi praktika, kurios vis dar pasigendame Lietuvos scenoje. Prieš dešimt metų dramaturgas Marius Ivaškevičius savo pjesėje „Madagaskaras“ kone tobulai dekonstravo nacionalinės kultūros herojų įvaizdžius. „Didžiajame blogyje“ einama dar toliau - čia dekonstruojami pačių aktorių su(si)kurti įvaizdžiai. Paskolinę spektakliui savąsias tapatybes aktoriai čia sąžiningi kaip niekad. Savirefleksyvi jų laikysena ne tik griauna objektinius scenos ir publikos santykius, bet ir patį šios profesijos mitą, tapusį labiausiai mistifikuojama teatro tema nuo klasicizmo ir romantizmo laikų. Jeigu ko ir trūksta šiandien Lietuvos teatrui, tai gyvą sąveiką tarp scenos, žiūrovų ir aktualaus dabartinio kultūrinio konteksto kuriančio savikritiško požiūrio į save. Árpádo Schillingo „Didis blogis“ yra kaip tik tokio gyvo teatro pavyzdys, ir tai išties džiugina. Gaila, kad LNDT surinktoje ryškių vardų gausybėje šiemet pasimetė kitų teatrų pastatymai ir jaunųjų režisierių balsai, bet galimybių visuomet yra...
Rima Jūraitė
2015-ieji operos teatre nebuvo dosnūs įvykių, ypač tokių, kuriuose norėtųsi sudalyvauti dar kartą. Trys didieji operų pastatymai - negausus pasirinkimas žiūrovui, bet vis dėlto teatrų pasiūlyti kūriniai kur kas labiau nei ankstesnių metų premjeros praplėtė operos repertuaro įvairovę: „Fidelijus“ ir „Manon“ - Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei „Vilnius City Opera“ pristatytas „Pelėjas ir Melisanda“. Netikėta ir kartu džiugina tai, jog misijos pirmą kartą Vilniuje pastatyti vienintelę Claudeʼo Debussy operą ėmėsi režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir VCO - taip šį ambicingą pasirinkimą pavertusi ne tik „metų įvykiu“ operos teatre, bet ir pagaliau įrašiusi Debussy pavardę į 95-erius metus be šio kompozitoriaus skaičiuojančią Lietuvos operos istoriją.
Vis dėlto šie metai tapo įsimintini ne tuo, ką teatrai pateikė klasikinės operos repertuare, bet kur kas labiau - eksperimentais šiuolaikinės operos baruose. Balandžio mėnesį vykęs 6-asis „Naujosios operos akcijos“ (NOA) festivalis ir dalis jo programos, lapkritį pakartota mažajame NOA festivalyje, intrigavo ne tik naujomis operos teatriškumo (garso kaip teatro) paieškomis, o ir galimybe kiekvienam autentiškai patirti operą „Confessions“ - „stebėti“ ne tradicinį teatrinį-sceninį pastatymą, bet aklinoje tamsoje vykstantį akustinio poveikio inspiruotą „teatrą“, kurio scena tampa pats klausytojas.
O dramos teatre svarbiausi šių metų įvykiai priklauso užsienio režisieriams - tai Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bei šiemet sustingusias ir aptilusias „Sirenas“ pažadinusios Pippo Delbono „Orchidėjos“.
Kristina Steiblytė
Praėję teatro metai, peržiūrint įvykusias premjeras, atrodo kaip eilinis tos pačios estetikos, tų pačių idėjų reprodukavimas su kur nors vis įvykstančiais netikėtumais.
Įdomu buvo stebėti besikeičiančius teatrų vadovus. Smalsu, kaip klostysis be meno vadovo likusio LNDT reikalai, ar keisis Klaipėdos teatrinis gyvenimas po rekonstrukcijos atidarius dramos teatrą, kas bus mažiesiems municipaliniams Kauno teatrams.
Džiugus įvykis yra „Teatro žurnalo“ pasirodymas. Dar anksti teigti, bet galima tikėtis, kad žurnalas pradės pildyti specializuotų teatro leidinių spragą.
Kalbant apie spektaklius, nors matomi buvo keli ambicingesni teatrai, vis dėlto didžiausią įspūdį paliko trys užsienio režisierių darbai. Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“ pradžiugino kaip Lietuvos scenose gana retas intelektualus ir kartu socialiai angažuotas spektaklis. Árpádo Shillingo „Didis blogis“ vertingas ne tiek pats savaime, kiek sukeltomis diskusijomis. O ypač tomis, kurios pastaruoju metu vyksta po parodytų spektaklių. Retai kada kūrėjai ir žiūrovai taip atvirai nori ir gali kalbėtis. Jerome´o Belo „Pichet Klunchun ir aš pats“, rodytas ŠMC, parodė, kaip galima provokuoti mąstymą ramiai kalbantis, be viešųjų ryšių akcijų ir garsaus šaukimo apie savo chuliganizmą.
Įdomu buvo nuvykti į Varšuvą pasižiūrėti Yanos Ross darbo „Sveikinimų koncertas“, rudenį pamatyti naujausius No99 ir „Von Krahl“ teatrų spektaklius.
Nelabai geri ženklai Lietuvos teatre yra tvarkingi, bet nekūrybingi pradedančių režisierių spektakliai, vis retesnės spektaklių vaikams ir jaunimui premjeros, teatrinis gyvenimas be konceptualių strategijų, laukiant kito pinigų skirstymo etapo. Nesmagu ir tai, kad labiausiai įsiminusius spektaklius kūrė ne Lietuvoje dirbantys režisieriai (nors įsiminusius blogąja prasme, su pora išimčių, taip pat).
Bet metams baigiantis paskelbus nacionalinių premijų laureatus vėl atsirado kuo džiaugtis: Dainiui Gavenoniui, vienam daugiausiai stiprių vaidmenų pastaruosius keletą metų sukuriančių Lietuvos aktorių, skirta Nacionalinė premija.
Rasa Vasinauskaitė
Į 2015-uosius „sukrito“ reikšmingiausi dabar jau buvusio LNDT meno vadovo Audronio Liugos sumanymai, iš kurių išskirčiau Krystiano Lupos statytą Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštę“. Režisierius, visi be išimties aktoriai ir kūrybinė grupė sukūrė spektaklį, vertą (sakau tai visai rimtai) Nacionalinės scenos: užburiantį, įtraukiantį, provokuojantį, įžūlų ir kartu klasikinį, amžiną, gilų, su tikslia ir švaria vaidyba, realistinį ir metafizinį. Tokių nestato ne tik jaunieji, bet beveik nebestato ir vyresnieji.
2015-ieji - vengro režisieriaus Árpádo Schillingo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus „Didžio blogio“, arba lietuviško politinio teatro bandymų, metai. Po LNDT „Didžio blogio“ tenka pripažinti, kad politinio ar politiško teatro mes neturime. (Kas yra politika, savo kailiu šįmet pajuto Rimas Tuminas, atsidūręs ant asmeninės ir oficialios valstybinės pozicijos priekalo.) Išlaviruoti tarp meno ir politikos be publicistikos ir propagandos beveik neįmanoma, nes arba publicistika „nužudys“ teatrą, arba teatras iškreips ir sufalsifikuos tikrovę bei faktus. „Didis blogis“ pabandė išlaviruoti sukdamas publicistikos link - spektaklis išėjo paviršutiniškas, plokščias ir deklaratyvus. Išlaviruoti, sukdamas meno ir teatro link, pabandė net Eimuntas Nekrošius, šįmet LNDT pastatęs Aleksandro Puškino „Borisą Godunovą“ - spektaklis prarado aštrumą, apaugo išmoningais, bet abstrakčiais sprendimais. Dar sunkiau įsivaizduoti rimtą (!) politišką spektaklį „marmuriniuose“ ir „granitiniuose“ rekonstruotuose Jaunimo, Nacionalinio Kauno, dabar ir Klaipėdos dramos teatruose. Kad valstybinis mūsų teatras bent artimiausiais metais nevirs politišku, įrodė ir šiais metais vykę teatrų vadovų rinkimai - jokio atsinaujinimo, atsijauninimo, netikėtumo ar rizikos. Gal todėl ir naujai rekonstruoti teatrai darosi panašūs į amžinų jų vadovų mauzoliejus, spindinčius prabanga, stabilumu ir ramybe?.. O juk dar laukia Panevėžio, Šiaulių dramos teatrų rekonstrukcijos, LNDT atnaujinimas!
Nors istorinės temos įgyja tai vienokį, tai kitokį pavidalą, vienintelis įspūdį palikęs spektaklis - Birutės Mar LNDT Mažojoje scenoje kurtas „Ledo vaikai“.
Mūsų teatro pasaulis sukasi labai siauroje orbitoje, nors vis kviečiami ir vis atvyksta užsienio specialistai - apie tokius, jei gyventų Lietuvoje, puikų spektaklį sukurtų Christophas Marthaleris. (Beje, tai iš tikrųjų būtų puikus sumanymas akivaizdžiai senkant pastatymų idėjoms!) Deja, šios orbitos nė kiek nepraplečia vienintelis „solidus“ tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Šiųmetės „Sirenos“ - eilinės, palydėtos eilinių nusivylimų menkute programa, kurią iki didžiosios scenos „ištempė“ tik Pippo Delbono „Orchidėjos“. Spektaklis, atviras bet kokioms interpretacijoms ir asociacijoms, žaismingas, lyriškas ir politiškai korektiškas - gryniausias postdraminis teatras, kuris turi tiek pavidalų, kiek yra į jokius dramaturginius rėmus netelpančių darbų. Tiesa, pastaruoju metu postdramiškumo entuziazmas slūgsta, nes sukurti tokį spektaklį yra gerokai sunkiau nei pastatyti dramą, tad net ir jaunųjų eksperimentai grįžta prie suprantamesnių ir lengviau suvaldomų, „draminėmis ribomis“ apibrėžtų kūrinių.
Nesinori sakyti, kad ir 2015-ieji praėjo taip pat inertiškai kaip 2014-ieji ar dar ankstesnieji. Nematomas darbas vyksta daugybėje erdvių, daugybėje galvų. Net ir dabar, rašant šias eilutes, vaidinami premjeriniai (galbūt jie ir bus tie svarbiausieji, paženklinę metų virsmą?) spektakliai. Akivaizdu viena - teatras keičiasi, darosi kitoks, kalba kitaip ir apie kitus dalykus. Ir net jei vyresniųjų pozicijos vis dar yra stiprios kaip meninių autoritetų, jų darbai nebėra tas gyvo jausmo ir gyvo nervo, taip reikalingo šiandienei mūsų scenai, šaltinis. Tikiuosi, kad šis naujas ir kitoks teatro balsas atsišauks ir naujajame „Teatro žurnale“.
Sveikinimai aktoriui Dainiui Gavenoniui, įvertintam Nacionaline premija!
