Tik ką pasirodė teatro kritikės Rūtos Oginskaitės knyga „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu" (leido „Tyto alba"). Tai savotiškas 2010 metų dienoraštis, praleistas susitinkant su aktoriumi, laukiant jo parvykstant iš dar vienų gastrolių, kaupiant medžiagą, tikrinant. Pagal įprastinę tvarką turėtų būti pašnekesiai prieš ir po kelionių su nukrypimais į svarbiausius gyvenimo ir kūrybinius epizodus.
Tačiau metus žvilgsnį į solidžios (294 psl.) ir labai gražios (dailininkas Tomas Mrazauskas) knygos turinį, gali sutrikti, nes matai išguldytą kone Viduramžių riterių romaną: skyriai yra pavadinti „apie tai, kaip ... ir.. o...". Nuotykiai - pusiau dvasiniai, pusiau fiziniai, bet neišvengiamai susiję su judėjimu erdvėje: „7 skirsnis, kuriame Bagdonas teatre palieka pirmojo vaidmens grandines ir vos neišvyksta ieškoti teisybės prie Sueco kanalo". Tas „vos" kiek prislopina kryžiaus žygio užmojus, bet kovos su vėjo malūnais esama: „9 skirsnis, kuriame Bagdonas kaip ryški ir perspektyvi kūrybinė individualybė su visu Jaunimo teatro žiedu vežė meno ugnį į provinciją, o toje ugnyje aiškiausiai švietė alkoholio aura". Čia jau ir Graliu, ir salamandromis su siera užkvimpa, ir pats herojaus vardas - tiesiog „Bagdonas" - skamba ne blogiau nei Don Kichoto minėtas Galijos Amadis. Tačiau - ar tai tikrai apie aktorių Vladą Bagdoną? Tą, kuris daugeliui (man taip pat) buvo lietuviškumo simbolis, užguitų herojų įsikūnijimas („Virto ąžuolai"), tą, kuriam Justinas Marcinkevičius parašė „Daukantą", ta visaip nepripažinto menininko kvintesencija (Pirosmanis), tyriausio draugo auka (Merkucijus), estradiniu balsu palydinti „Pageidavimų koncertų" žiūroves ir jų anūkus („Eik, vaike, eik...")?! Tiesa, pastaraisiais metais ši aura kiek sutriko, įsiveržus net svetimiems lietuvių tautai in corpore motyvams apie meiles jaunoms merginoms/mergaitėms („Juodasis strazdas" trimis versijomis bei „Faustas", o ir „Otelas" netoli), tačiau ta Bagdono lietuvių kalba, pavyzdinė tartis... Kuri, skaitai knygą - buvo po ilgų pastangų išmokta, nes jis net lietuviškai puspadoriai nemokėjo? Čia tikrai apie tą Bagdoną?
Šis aktorius mums buvo aiškus, kaip aiški yra žvaigždė ne per teleskopą. Rūta Oginskaitė panaudojo dar ir mikroskopą, ir greta aktoriaus pasakojimų išsiskleidė jo aplinkos kriaušių žiedai ir meilės tarp garažų. Ir ne autentiško „tikrojo" Lietuvos kaimo, o kur kas spalvingesnės (tautų kraustymosi prasme) Vilniaus „krasnūchos" su jos personažais ir traukinio bėgiais per Vingio parką. Skamba kaip pasaka, kurią gali nebent atsekti tais pačiais bėgiais - kiek jų dar matosi per asfaltą, ir čia kiek atsiskleidžia pats sumanymas pasirinkti tokį „skirsnių" stilių: tai jau mums labai netolimų „Viduramžių" legendos, ir jas pasakoja vienas mugės teatro aktorius, todėl net nebandykite prieštarauti ir lįsti su savom „buvo ne taip" tiesom: čia yra vieno žmogaus pasakojimai, tikrinti kito žmogaus, bet - ir šis nešventas, nes 24 skirsnyje Bagdonas „bėga iki pat Venecijos, o autorė nebegali į šitą tragediją žiūrėti iš šalies, todėl pasigirsta skundai ir pagalbos šauksmai". Gyvas siužetas, pasirodo, gali tapti autoriams pavojingu.
Tai linksma knyga apie netikėtą-nenuspėtą aktoriaus aplinką, kurioje - ir įtempto siužeto dienoraščiai aplink ir apie „Faustą", apie alinančias repeticijas ir keistokus režisierius. Tai knyga apie laiką, kurį įrėmina Gorkio gatvės „Cukrainė", kurioje herojus gėrė vyną, o būsimas poetas nugvelbė jo taurę, ir autorė apgailestauja nenugvelbusi nei kavos, nei arbatos puodelio. Užtat padalijo atminimo cukraus.
Vaidas Jauniškis
Pateikiame ištrauką iš knygos 27 skirsnio, kuriame Bagdonas pradeda nebesuprasti, iš kur ir į kur jis keliauja, o grįžęs namo gauna stulbinamą gimtadienio dovaną
2010 m. gruodžio 26 d., sekmadienis
Tik vakar grįžo iš filmavimų Jeruzalėje. Rašo: „Padarėm daug ir neblogai." Turi dvylika dienų poilsio.
2010 m. gruodžio 29 d., trečiadienis
Susitikti nepavyks. Baisiai peršalęs. Tai organizmo kerštas už nuolatinę įtampą. Gal nebešoks žemyn galva į ledinį vandenį, kaip šituos metus pasitikdamas.
2011 m. sausio 8 d., šeštadienis
Jau išskrido į Čilę vaidinti Otelo. Po to filmuosis Maskvoje. Sausio gale - „Žuvėdros" premjera Peterburge. Bagdonas - Trigorinas turės dublerį, o gal pats bus dubleris. Bet kokiu atveju, vaidins pagal kito artisto sukurtą schemą, nes pats neturi kada nuosekliai repetuoti. To dar nebuvo.
Prisiminiau „Žanos D´Ark" repeticiją Kongresų rūmuose, greta sėdinčius Ingeborgą ir Bagdoną. 1992 metų išvakarėse, kai Ingeborga gavo pirmą vaidmenį užsienyje ir apsisprendė išvažiuoti, ji beveik neabejojo, kad kito Nekrošiaus, net nieko panašaus į jį gali ir nebesutikti, todėl išvažiuoja tikėdamasi ne tiek kurti meną, kiek tiesiog dirbti. Lietuvos teatre tuo metu kūrė Nekrošius, bet nelabai turėjom už ką valgyti, teatruose neliko žiūrovų, pats Nekrošius jautėsi nebereikalingas. Praėjus dešimčiai metų, kai Ingeborga, jau tarptautinio masto kino žvaigždė, parvažiavo į Vilnių, į rusiško filmo „Karas" premjerą, vėl kalbėjomės. Priminiau aną jos nuosprendį sau išvažiuojančiai: galbūt nebus aukštojo meno, bet bus darbo. Klausiau, ar taip ir atsitiko. „Aš taip sakiau? - nusijuokė. - Šventas naivume... Menas - tik Lietuvoje? Mano darbas nėra vien menas. Aš dirbu tai, kas vadinama endertainment industry - pramogų industrija. Jeigu tame atsiranda meno - puiku! (...) Labai retai supuola trys malonūs dalykai: spektaklio sėkmė, džiaugsmas dėl komandos, su kuria vaidini, ir jausmas, kad tu gerai dirbi."
Į kokią patirtį eina Bagdonas? Ar jis pajus, kad dirba pramogų industrijoje? Ar dažnai galės džiaugtis komanda? O savo darbu?
2011 m. sausio 15 d., šeštadienis
Grįžo iš Čilės. Sako, skrydis iš Madrido į Santjagą truko keturiolika valandų, bet šiluma - gerai. Vaidino „Otelą" tris kartus „kažkokioj daržinėj prie miesto stoties" ir žiūrovų buvo nedaug, bet po antro spektaklio Santjago laikraštis išspausdino recenziją. „Spektaklis įvertintas taip, tarsi būtume žaidę svarbų krepšinį su neįveikiamu varžovu ir laimėję."
Išskrenda į Maskvą filmuotis. Mokosi Trigorino tekstą. Klausosi Prokofjevo oratorijos „Ivanas Rūstusis", nes balandžio mėnesį pakviestas dalyvauti koncerte Maskvos Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje su Vladimiro Minino kameriniu choru, orkestru ir solistais - kaip skaitovas. „Baltijskij dom" jau priplanavo jam spektaklių kovą ir balandį.
„Palauk, - sakau, - Nacionalinis teatras žada, kad balandžio gale rodys visą Nekrošiaus Šekspyro trilogiją, vadinasi - ir „Otelą". Šventė - „Otelas" čia, o ne kažkur už vandenynų."
„Ne, - sako Bagdonas, - nebevaidinsiu Otelo. Niekada nebevaidinsiu. Suvaidinta. Be to, paskutinis „Otelas" Vilniuje rodytas 2005 metais ir po tiek laiko vėl jį sugrąžinti... Kas tai? Vėluojanti premjera? Irimo restauracija? Ne, užteks. Kas norėjo - pamatė."
Man prieš akis kūkčiojančio Otelo nugara. Ir jo sunkus alsavimas, kai tramdo skausmą, kurio žodžiais nepasakys. Šalin! Žino, kad neatsikratys. Nei meilės, nei pavydo, nei bejėgiškumo, nei įniršio. Tie jausmai nenusviedžiami. Numesta ir atstumta Dezdemona atsikels, pribėgs, apsikabins, ir Otelas vėl puls, iš naujo ir iš naujo.
Priminiau, ką po premjeros kalbėjo apie Otelą - kad vaidindamas jį negali jausti vien malonumo, nes ta vaidinama kančia lieka ir ardo. Vis tebeardo?
Pokalbis su Vladu Bagdonu
- Aš siekiu to. Jeigu nesieksi... Tiksliau... Kaip čia pasakius? Dabar galvoju, ar čia meluoti, ar ne.
- Meluok, meluok.
- Į sceną einu ne akmenų ridenti kaip koks Sizifas ir be tikslo prakaituoti. Mano uždavinys - nugalėti save. Laimėti prieš save patį - taip patiriu malonumą vaidindamas. Nes kartais būna, kad pralaimi. Ir tada galvoji: šūds, koks šiandien spektaklis... Neįveikei savęs. Kai įveiki save, tada įveiki ir žiūrovą.
- Ką reiškia „įveikti save"? Kas nepasiduoda?
- Tragediniuose vaidmenyse - kaltės jausmo suvokimas ir noras išpirkti tą kaltę. Toks mano emocinis pagrindas.
- Tu sau liepi pajusti kaltę?
- Taip.
- Kaltės kančią?
- Aš nesakau, kad kančią...
- Nesaugai savęs nuo personažo emocijų?
- Stengiuos ypač jų nedemonstruoti. Noriu, kad man pavyktų susidoroti su kaltės jausmu. Esu kaltas, bet man reikia tą kaltę kažkaip išpirkti. Kita vertus, tai yra ir tam tikras savęs pažinimo klausimas. Kiek gali tą pačią situaciją pateikti sau pačiam vis naujai. Nes vaidinti šimtąjį spektaklį - tragediją - nėra taip paprasta. Kaip ir pirmąjį. Todėl ieškai savyje tokių lobių, kurie galėtų padėti atsiverti.
Buvimas nuolatinėje kaltės būsenoje nėra malonus. Čia truputį kitaip nei katarsis. Tai gal net siejasi su savigrauža.
- Ar Nekrošius yra tas režisierius, kuris iš tavęs ištraukia viską, ką tu gali?
- Nekrošius niekada iš manęs netraukia. Jis nėra tas, kuris traukia. Jis duoda sąlygas vaidinti patogiai ar nepatogiai. Jeigu tau nepatogu, turi analizuoti, kodėl nepatogu. Bet jeigu artistui reikia pagalbos, Eimis visada tą pagalbą mėgina rasti. Jis mėgina sudaryti tą piešinį, jausmo grafinį vaizdą, kad artistas juo patikėtų, kad taptų jam savas - kaip Dezdemonos šermenų scena.
Jeigu artistas neturi emocinės patirties, jis ir neateina pas Nekrošių. Nepakliūna į jo terpę.
- Žinai, kas įdomu: kai pasakoji apie repeticijas su Nekrošium, tu vis pabrėži - kažką jis pasiūlė, kažką tu pasiūlei.
- Aš nepabrėžiu. Dažniausiai siūlo Eimis. Aš nesu siūlytojas. Aš mėginu prisitaikyti. Mėginu suprasti, kokiu taku eiti... Esu vienas iš menkiausių siūlytojų. Atvirai pasakius, esu tinginys.
- Ko niekada nepasakyčiau, žiūrėdama, ką tu darai ir kaip skrupulingai darai.
- Toj pačioj scenoj vieną dieną lakstyti, kitą dieną vaikščioti, trečią dieną ropoti, ir nežinia kuriam tikslui - tai jau ne. Aš laukiu, iš kokio anturažo vis dėlto reikės išeiti.
Eimis ateina į repeticijas pasirengęs ir turi idėjų. Mums reikia jas tiktai realizuoti. Pagaliau, visada būna siūlymų, kuriuos jis vėliau pats atmeta. Išmėgindavom. Tam ir repeticijos. Čia procesas, juodraščiai. Turiu labai daug kantrybės, ypatingai dirbdamas scenoje. Labai daug. Bet aš turiu žinoti - kodėl ir kam.
Daugiau remiuos nuojauta. Nesu karštakošis, nespirgu. Nemėgstu spirgėti scenoje. Man geriau kepti.
(...)
2011 m. sausio 21 d., penktadienis
Peterburge Jono Vaitkaus „Žuvėdros" premjera. Juozą Budraitį išvakarėse paguldė į ligoninę dėl gresiančio stenokardijos priepuolio (priežastis - jaudulys prieš premjerą). Bagdonas tebesifilmuoja Maskvoje, vietoj jo Trigorino vaidmenį paruošė Leonidas Alimovas (Venička iš „Maskva-Petuškai"), jis ir vaidina abi premjeras. Iš trijų lietuvių scenoje tik Adomaitis.
2011 m. sausio 29 d., šeštadienis
Peterburge - „Maskva-Petuškai", du vakarus iš eilės. Bagdonas pasakojo, kad įvedė naują artistę, repeticija baigėsi likus 10 minučių iki spektaklio pradžios. Vaidino pavargęs, sutrikęs, tik antrame veiksme nurimo. O tą vakarą spektaklį žiūrėjo komisija, renkanti nominantus „Auksinių kaukių" apdovanojimams.
Klausiu, ar nepasinaudojo žvaigždūno padėtimi ir nepakėlė skandalo. Galėjo pareikšti: jeigu nesugebėjote repeticijos surengti anksčiau, tai aš vėluosiu pradėti arba visai nevaidinsiu! Penkių valandų spektaklis iškart po penkių valandų repeticijos? Ne, nieko nesakė, romiai vaidino, neparodė, kad siunta.
Spektaklis jau visa valanda sutrumpėjęs.
Vasario 2 ir 3 dienomis vaidins „Žuvėdrą".
2011 m. vasario 5 d., šeštadienis
Visi trys lietuviai artistai (nesakau „pensininkai") parvažiavo po dviejų „Žuvėdrų". Bagdono įspūdžiai: trūko repeticijų, nelabai tvirtai mokėjo tekstą (nes mokytis dialogus be partnerio nėra malonu). „Todėl mano Trigorinas buvo nusigandęs." Monologą apie rašytojo vargus skaitė iš knygos, pasikėlė ją arčiau akių, nes neįžiūrėjo. Vaitkui toks elgesys nepatiko ir jis to neslėpė. Kitą dieną Bagdonas jautėsi tvirtai ir tekstą mokėjo.
O Budraičiui patinka, kaip Bagdonas vaidina susipažinimo su Nina Zarečnaja sceną: ramiausiai dėsto, kaip mėgsta „žvejoti, žiūrėti į vandenį ir... - staigus žvilgsnis į Niną - ...į plūdę." Alimovas tą Trigorino sceną vaidina be tokių niuansų. Ir tegu Bagdonas neaiškina, kad vaidina pagal svetimą schemą, lyg koks audėjas fabrike. Ne, jis sako kitaip: „Aš norėjau ištirti Niną. Šiek tiek ją paprovokuoti."
Bagdonas! Pauzė ir įdėmus personažo žvilgsnis į partnerį - jo autografas.
„Baltijskij dom" skelbimų lentoje iškabina recenzijas apie Vaitkaus „Žuvėdrą". Naujausia - Dmitrijaus Renanskio straipsnis apie spektaklį su Bagdonu. Kritikas rašo, kad geriausia scena ta, iš kurios režisierius pasitraukia ir palieka aktorius patiems sau - Trigorino monologas Ninai apie tai, kaip sunku būti rašytoju. „Vladas Bagdonas su niekuo nepalyginama sklandžia intonacija skaito - būtent skaito! - savo monologą. Lyg pirmą kartą būtų susidūręs su iki skylių nučiupinėtu tekstu - laikydamas jį per ištiestos rankos atstumą, truputį stebėdamasis, trukteldamas pečiais, gilindamasis į jį su dėmesiu, pagarba - bet ir su įprastu savigarbos jausmu."
Kartais gerai, kai kritikas nepasikalba su režisieriumi.
