Gruodžio 11 dieną, ketvirtadienį, 18 val., Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus (LTMKM) Muzeotekoje vyks diskusija „Scenos vaizdo projekcijų pradžia Lietuvoje: Žibiko ir Mikutėno darbai“. Prieš penkis dešimtmečius sukurti kinetinės šviesos opusai-projekcijos tapo pirmuoju bandymu Lietuvos teatruose ir estrados aikštelėse demonstruoti specialiai konkrečiam kūriniui sukurtus dinamiškus šviesos efektus. Šie bandymai tapo vaizdo projekcijų Lietuvoje pradžia.
Diskusijoje „Scenos vaizdo projekcijų pradžia Lietuvoje: Žibiko ir Mikutėno darbai“ savo patirtimi pasidalins šviesų dailininkas Andrius Žibikas ir kino operatorius Algimantas Mikutėnas.
Diskusiją Muzeotekoje moderuos menotyrininkas Saulius Pilinkus. Diskusijoje taip pat dalyvaus menotyrininkas prof. dr. Helmutas Šabasevičius, režisierius Algimantas Puipa, režisierius, televizijos laidų vedėjas Vytenis Pauliukaitis, režisierius Dalius Abaris ir režisierius, kultūros žurnalistas Julijus Lozoraitis. Galbūt prisijungs dainų autorius, aranžuotojas, klavišininkas Mikas Suraučius, o kompozitorių ir akademiką Giedrių Kuprevičių išvysite gyvai arba vaizdo įraše.
Pirmieji draugų eksperimentai
Tyla prieš audrą. Iki pasaulinio technologijų bumo pradžios – programinės kompiuterinės įrangos panaudojimo, mobiliųjų telefonų – dar geras dešimtmetis. 8-ojo dešimtmečio pradžios Lietuvos teatrai ir koncertinės aikštelės dar neturi geros techninio apšvietimo įrangos.
Tuometiniam Dailės instituto antrakursiui Andriui Žibikui ir būsimam operatoriui Algimantui Mikutėnui, dviese dirbantiems Valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ šviesų dailininkais, vaizdas scenoje atrodo per statiškas ir nuobodokas. Jiems norėtųsi daugiau judesio ir spalvų.
Eksperimentai su statiškomis šviesomis pamažu persikelia į Andriaus studiją, kur draugai bando išgauti norimą kinetinį šviesos žaismą. Algimanto kamera nufilmuotas dviejų draugų sukurtas šviesos ir formų žaismas netikėtai patenka į Valstybinio operos ir baleto teatro Meno tarybos peržiūrą. Teatro direktorius Virgilijus Noreika pasiūlo sukurti specialias šviesos projekcijas naujai statomam Juozo Gruodžio baletui „Jūratė ir Kastytis“.
Lemtingas susidomėjimas
Domėjimasis šviesos efektais turėjo lemtingos reikšmės abiem draugams tolesnėje jų kūrybinėje veikloje. Scenografu tapusio Andriaus Žibiko diplominis darbas susumavo jo gilinimosi į kinetinę šviesotamsą rezultatus. Baigęs studijas, jis pradėjo dirbti Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – Nacionaliniame) operos ir baleto teatre. Per gyvenimą pastatęs ne vieną dešimtį spektaklių scenografijų Lietuvos teatruose, jis daugiau ar mažiau (priklausė ir nuo režisūrinio sumanymo) naudojo specialias šviesos projekcijas kaip scenografijos elementą.
Algimantas Mikutėnas „nepametė“ šviesos projekcijų idėjos studijuodamas Maskvos kinematografijos institute – naudojo įgytą šviesų dailininko patirtį tolesniuose filmų pastatymuose dirbdamas operatoriumi.
Žibikas: dvasia tapo kūnu ne iš karto
Andrius Žibikas – ko gero pirmasis diplomuotas šviesų dizaineris Lietuvoje, baigęs Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija) ir diplominiam darbui pasirinkęs meninį apšvietimą muzikinių teatrų pastatymams. A. Žibikas pasakoja, kad iki jų su Algimantu šviesos eksperimentų pradžios, projekcijos jau buvusios, bet jos buvo mechaninės, lyg judančios skaidrės: „Norėjome, kad judesys būtų prasmingas: atlieptų turinį, būtų naudojamas kaip dekoracijos“. Tuomet reikiamos videoaparatūros nebuvę: „Galėjai sukurti judesį rankomis, vandeniu, o vienintelis kelias užfiksuoti tą dinamiką laike buvo tai nufilmuoti“. „Tai, ką sugalvojome, įgyvendinti galėjome tik po kelerių metų: dvasia tapo kūnu ne iš karto“, – teigia A. Žibikas.
Vėliau A. Žibikas videoprojekcijas dažnai naudojęs vaikų spektakliuose: „Skaitai literatūrinę medžiagą ir pagal ją kuri vaizdą. Teatras prasideda nuo dramaturgijos. Videoprojekcijos yra pagalbinė priemonė, atliepianti užduotį“. Dirbdamas estradoje su Vytautu Kernagiu ir Vyteniu Pauliukaičiu, A. Žibikas projekcijas naudojo dažniau, o dabar, teigia, jos naudojamos nuolatos, vaizdai parengiami naudojant kompiuterinę grafiką. Jis pastebi, kad šiuolaikiniai kūrėjai neretai pernelyg susižavi technologinėmis galimybėmis, efektais, ir tai užgožia scenos kūrinį.
Pauliukaitis: tai buvo didžiulė naujiena
Režisierius Vytenis Pauliukaitis prisimena praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečius, kai Vilniaus koncertų ir sporto rūmai buvo pagrindinė Lietuvos sporto ir koncertinė salė: „Parengti įtaigius renginius tokioje milžiniškoje erdvėje režisieriams ir dailininkams buvo didžiulis iššūkis. Tuos iššūkius man, tuo metu nemažai režisuojančiam rūmuose, tekdavo priimti kartu su dailininku-scenografu Andriumi Žibiku ir šviesos meistru Norvydu Biruliu“.
Anot V. Pauliukaičio, visi jie buvę tikri entuziastai ieškodami kelių, kaip sukurti modernesnius renginius, dekoracijomis, šviesos efektais įtaigiau pateikti sumanytą turinį: „Andrius Žibikas dažnai rasdavo netikėtus, kūrybiškus sprendimus, apgyvendindamas didžiulę scenos erdvę. Vienas įdomiausių jo pasiūlymų buvo scenos fone esančiame ekrane panaudoti videoprojekcijas“. Pasak V. Pauliukaičio, tie pirmieji žingsniai, šiandien „atrodantys naiviai ir primityvokai“, anuomet – kai nebuvo sąlygų sukurti nieko panašaus – buvo didelis žingsnis pirmyn. „Tai buvo didžiulė naujiena, puikiai priimta žiūrovų“, – prisimena V. Pauliukaitis.
Mikutėnas: mes kūrėme menus
A. Mikutėnas prisimena darbo su Valstybiniu pučiamųjų orkestru „Trimitas“ metus: „Į salę šviesti buvo tabu. „Patranka“ (prožektorius) būdavo salės gale, duodavo tikslų, gražų skritulį ir apšviesdavo tik dainininką arba muzikantą. Tą „patranką“ valdydavo žmogus, galėdavai išgauti mažesnį ir didesnį skritulį. Tik tokias galimybes turėjome“.
Tiesa, buvę skirtingų spalvų filtrai. A. Mikutėnas sako labai gerai žinojęs tinkamus spalvų derinius: „Benjaminui Gorbulskiui sukako 50 metų. Su Gorbulskiu mes važinėjome po visą Lietuvą, apie 100 koncertų. Aš pagal dainos turinį, interjerą šviesdavau tai raudonai, tai žaliai, tai baltai“. „Kokie laikai… Mes su Žibiku kūrėme menus, dėl to visi labai domėjosi: trombonistai, gitaristai sakė tokių dalykų nematę“, – prisimena A. Mikutėnas.
***
Andrius Žibikas – ryškus Lietuvos teatro, kino ir renginių scenografas bei šviesos dailininkas, daugiau kaip keturis dešimtmečius formuojantis Lietuvos scenos menų vizualinę kultūrą. Jo kūryboje – per 40 scenografijų teatro spektakliams. Jis yra ir penkių kino filmų dailininkas-statytojas, o pramoginių renginių srityje sukūrė apie 100 scenografijų bendradarbiaudamas su žymiais režisieriais ir kultūros veikėjais.
Algimantas Mikutėnas – vienas ryškiausių Lietuvos kino operatorių, daugiau kaip penkis dešimtmečius formuojantis nacionalinį kiną. Jis yra nufilmavęs per 50 vaidybinių, dokumentinių, mokslo-populiarinimo filmų, reklamų bei kino kronikos siužetų, bendradarbiavęs su žymiausiais šalies režisieriais – Algimantu Puipa, Gyčiu Lukšu, Jonu Vaitkumi, Janina Lapinskaite ir kt.
Renginys yra nemokamas, įėjimas laisvas – be registracijos.
Tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
LTMKM informacija
