Gegužės 31 d., 19 val., Vilniaus „Menų spaustuvėje“, nepriklausoma šokio organizacija „Be kompanijos“ pristatys naujausią premjerą – Ievos Navickaitės autobiografinį šiuolaikinio šokio solo spektaklį „Stripper“. Kūrinys pakvies žiūrovus į asmenišką, politiškai sąmoningą ir kartu humoru persmelktą kelionę, kurioje kūnas tampa darbo vieta, politiniu lauku ir kūrybiniu instrumentu.
Spektaklio idėjos autorė, choreografė ir atlikėja Ieva Navickaitė šį darbą kuria remdamasi daugiau nei dešimtmetį trunkančia patirtimi sex work srityje bei lygiagrečiai plėtojama šiuolaikinio šokio kūrėjos karjera. Egzistuodama tarp teatro scenos ir erotinio naktinio klubo, menininkė šiame autobiografiniame solo pasirodyme tyrinėja perkamo intymumo, kūno autonomijos ir galios santykius, atsisakydama tiek moralizavimo, tiek romantizavimo.
„Stripper“ kūrybinį procesą kartu formuoja plati menininkų ir prodiuserių komanda: kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, dramaturgas Bushas Hartshornas, kostiumų dailininkė Rūta Kyguolytė, šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis, vaizdo projekcijų autorė Sofija Laurusonytė, mentorė Liza Baliasnaja bei prodiuserių komanda – Agnietė Lisičkinaitė ir Edita Martinavičiūtė. Skirtingos jų meninės prieigos kūrybinio proceso metu tapo ne tik techniniu indėliu į spektaklį, bet ir savotišku tyrimu apie kūną, intymumą, galios santykius bei visuomenėje egzistuojančias normas.
Nors „Stripper“ remiasi asmenine patirtimi, kūrinio kūrybinis procesas išsiplėtė į bendrą skirtingų meninių prieigų tyrimą. Dramaturgas Bushas Hartshornas pasakoja, kad darbas prasidėjo nuo ilgo ir iki šiol besitęsiančio pokalbio apie tai, ką Ieva įvardijo kaip „intymumo industrializaciją“.
„Mano darbas nėra kurti savo kūrinį – mano darbas yra padėti menininkui sukurti jo geriausią kūrinį“, – pasakoja dramaturgas. Pasak jo, asmeninė patirtis scenoje tampa universaliu pasakojimu tuomet, kai leidžiama tikėti, jog vieno žmogaus istorija gali netikėtai paliesti kitą. Kūrinio tema Lietuvos scenos menuose vis dar išlieka reta. Hartshornas pripažįsta, kad nors sex work tema jam nebuvo visiškai nauja, dirbdamas su Ieva jis pirmą kartą taip nuosekliai susidūrė su konkrečia industrija – striptizu. Kūrybinio proceso metu dramaturgą labiausiai domino darbo sąlygos, teisiniai aspektai, profesinės struktūros bei žmonių istorijos. „Jeigu kažko išmokau, tai turbūt to, kad žmonės yra labai sudėtingos būtybės, ypač kalbant apie seksą ir intymumą“, – teigia jis.
Spektaklio garsinį pasaulį kuria kompozitorė Agnė Matulevičiūtė. Jos teigimu, muzikinis audinys gimsta iš skirtingų sluoksnių – nuo striptizo klubo garsovaizdžių ir scenografijos objektų iki labai asmeniško santykio su pačia Ieva. „Šiame kūrinyje susitinka muzika, garsų kompozicijos, akustinis garsas ir tyla. Mane domina ne klubinės kultūros perkėlimas į teatrą kaip iliustracija, o jos dekonstrukcija“, – pasakoja kompozitorė.
Tuo metu kostiumų dailininkė Rūta Kyguolytė kūrinyje tyrinėja seksualizuoto moters kūno reprezentaciją, tačiau ne siekdama kartoti egzistuojančius stereotipus, o juos įtempti iki ribos. Kuriant kostiumus susitinka dvi iš pirmo žvilgsnio skirtingos temos – striptizas ir boksas. „Abi šios erdvės remiasi tais pačiais principais – scena, šviesa, kūnu ir nuolatine kova. Šioje įtampoje kostiumas tampa ne dekoracija, o dramaturginiu įrankiu – jis gali slėpti, atidengti, suvaržyti ar išlaisvinti“, – teigia menininkė.
Spektaklio prodiuserė Agnietė Lisičkinaitė sako, kad nors kūrinio tema nėra pati lengviausia ar patogiausia kalbant apie auditorijas ir pristatymą, būtent tokie kūriniai ir atspindi „Be kompanijos“ veiklos kryptį. „Nuo pat organizacijos įkūrimo pradžios siekėme kurti erdvę drąsiems menininkų pasirinkimams ir temoms, kurios dažnai lieka paraštėse. Ieva ir šis kūrinys būtent tai ir reprezentuoja“, – sako ji.
„Stripper“ sąmoningai flirtuoja su akademine kalba, tačiau ją transformuoja pasitelkdamas humorą, ironiją ir asmeninę patirtį. Tai kūrinys, kviečiantis ne teisti, o permąstyti – kas žiūri, kas vertina ir kas turi teisę apibrėžti kūną bei jo pasirinkimus. Bilietus į premjerą platina Bilietai.lt. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
„Be kompanijos“ informacija
