Lapkričio 12 d. 18.30 val. Vilniaus teatre „Lėlė" numatoma judesio spektaklio „Vardan tos..." pagal Williamo Shakespeare´o tragediją „Romeo ir Džiuljeta" premjera. Vaidinimo, kuriame žodžiais grindžiamą teatrą keičia pantomimos, akrobatikos, šokio, fizinio ir kaukių teatro išraiškos priemonės, režisierius ir scenarijaus autorius - aktorius ir bardas Arnoldas Jalianiauskas, kompozitorius - džiazo muzikantas Vytautas Labutis, kostiumus sukūrė dailininkas Viktoras Binkis. Vaidina aktoriai Dalius Butkus, Karolis Algimantas Butvidas, Šarūnas Datenis, Irmantas Jankaitis, Indrė Liutkevičiūtė, Lijana Muštašvili, Imantas Precas, Asta Stankūnaitė, Simonas Storpirštis, Marta Šakalytė, Jūratė Trimakaitė, Dainius Zeinalovas ir Edita Zėčiūtė. Apie artėjančia premjerą su režisieriumi Arnoldu Jalianiausku kalbėjosi Vilmantas Juškėnas.
Kadangi grįžote prie diplominio darbo „perstatymo", kyla natūralus klausimas: kaip žiūrite, kad „studentiškas" darbas keliauja į profesionalią sceną? Ar tai moralinis įsipareigojimas jauniesiems lėlininkams, „Lėlės" teatrui?
Šį vaidinimą iš pradžių kūrėme kartu su 17 žmonių. Šiandien iš tos grupės teliko 8. Tai itin apsunkino situaciją: iš esmės spektaklį teko statyti nuo pradžių. Aišku, kelios pagrindinės scenos, kurios jungia, „veža" spektaklį, liko. Didžiausi pakitimai - išoriniai, techniniai. Ir visgi, nors šis darbas buvo sunkus, kartu ir labai įdomus. Su aktoriais malonu dirbti. Būtent su lėlininkais: jų kursas imlus judesio žanrui. Ir nors repeticijose visokių niuansų būta, bet tai jau „virtuvės" - mano, kaip dėstytojo, ir jų, kaip studentų, santykio - reikalas. Manau, jog šis kūrinys išvys dienos šviesą todėl, kad aktoriai yra pajėgus. Tai mane motyvuoja.
Judesio spektaklis - neįprasta, netradicinė šio Shakespeare´o kūrinio išraiškos forma. Kas lėmė pasirinkti tokį žanrą?
Sumanymą statyti šį vaidinimą inspiravo Vytauto Labučio muzika. Kai atlikėjas padovanojo man savo išleistą plokštelę „The Layers/Sluoksniai", paklausiau jos ir iškart supratau, kone visu kūnu pajutau, kad ta energetika ir džiazo ritmai, kuriais alsuoja Labučio muzika, sutampa su Shakespeare´o kūriniu „Romeo ir Džiuljeta". Intrigavo „Romeo ir Džiuljetos" tragediją interpretuoti pasirenkant būtent ne verbalines, bet šokio ir judesio priemones, džiazo ritmu kurt plastinius piešinius scenoje.
Tiesa, čia pasąmoningai galėjo turėti įtakos ir kitos priežastys. Aš pats vaidinau Romeo režisieriaus Aido Giniočio sukurtame spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje". Šiame vaidinime daug judesio, plastikos, muzikos. Taigi, galbūt kažkas liko neišsakyta.
Kas Jums asmeniškai yra Romeo ir Džiuljetos tragedija? Kur glūdi jos šaknys?
Tą istoriją išgyvenau paauglystėje. Buvau 16-17 metų, kai perskaičiau „Romeo ir Džiuljetą". „Užkabino" laisvės, ambicijos tema, konfliktas tarp siekimo daryti gera ir aplinkos prievartos. Be to, manau, kad Shakespeare´as kiekvienam menininkui svarbus autorius. Norisi bent truputėlį prisiliesti savo gyvenime prie jo genialios kūrybos. Ar tai būtų sonetai, ar dramos, naudotum teatro, ar muzikos raiškos priemones - nesvarbu. Svarbiausia pajausti laiką, kad jau esi subrendęs Shakespeare´ui, gali išsakyti susikaupusias mintis. Taip ir aš: išgirdau Labučio muziką ir supratau, kad laikas atėjo, intuityviai pajutau, kad šioje muzikoje išrašyta pusė „Romeo ir Džiuljetos" kūrinio, tereikia imtis darbo ir užbaigti likusią pusę.
Shakespeareo kūrinyje slypi daug temų: kartų konfliktas, sociumo taisyklių ir individo laisvės susidūrimas, galiausiai - meilės heroizacija. Kurią iš jų spektaklyje akcentuojate?
Spektaklyje siekiame kalbėti apie tuos pačius dalykus, kurie slypi Shakespeare´o kūrinyje: tie jaunų žmonių išgyvenimai, kurie buvo išrašyti šioje tragedijoje, egzistuoja ir šiuolaikiniame pasaulyje. Žvelgdami į praeitį galime matyti šių dienų problemas. Aišku, mūsų spektaklis nėra tradicinė „Romeo ir Džiuljetos" interpretacija, dėl to ir pakeitėme pavadinimą.
Tikiuosi, kad į spektaklį atėjęs žiūrovas susimąstys apie pavadinimo prasmę. Norėčiau, jog tas kovas ir konfliktus scenoje stebintys pabandytų surasti sau pratęsimą žodžiams „vardan tos...". Tarkim - „... meilės". Juk Romeo ir Džiuljeta vardan meilės ryžtasi padaryti neįprastą dalyką toje visuomenėje, kur tėvai ir valdžia prieštarauja jų meilei.
 |
| Nuotrauka iš Arnoldo Jalianiausko Veidaknygės |
Pažvelkime į kitų veikėjų situacijas ir pamatysim, kad žodžiai „vardan tos..." gali įgyti kitokią reikšmę. Kunigaikštis veikia vardan finansinės gerovės, vardan savo kėdės, kuri leidžia būti karaliumi. Tėvai vardan sutarimo su valdžia stengiasi įpiršti savo dukrą. Merkucijus eina kautis vardan draugystės. Taip visos temos susiveda į vieną klausimą: vardan ko tu gyveni, žmogau? Ko tu sieki, kas tave veda gyvenime? Ko esi įsikabinęs, kad nematai ir nenori girdėti kitų gyvenimo, kodėl leidiesi apgaudinėjamas, tarpsti melo pritvinkusioje aplinkoje? Vardan ko darome tuos dalykus, kurie mums yra reikšmingi?
Daug kas, išgirdę „vardan tos...", sakinį pabaigs žodžiu „..Lietuvos"...
Jei žiūrėsime į esmę, tai net ir šis juokelis įgyja prasmę šiandienos atžvilgiu. Ką mes darom vardan tos Lietuvos? Jei engiam jaunimą, senus žmones atstumiam, tyčiojamės iš religijos... Kas vyksta toj Lietuvoj? Finansiniai apgaudinėjimai niekur neveda, tik į mirtį.Galime kovot vardan tos tiesos. Tačiau Lietuvos vėliavom spektaklyje nemojuosim. Tai būtų per daug tiesmukiška.
Spektaklyje kartu su jaunaisiais „Lėlės" aktoriais vaidina ir vyresni jų kolegos - Irmantas Jankaitis, Dalius Butkus ir Lijana Muštašvili. Kokią patirtį atsinešė jie?
Vyresnieji aktoriai davė savų minčių ir idėjų. Ir atvirkščiai - jaunieji atsinešė tai, ką senieji vilkai jau galbūt primiršę ar tiesiog nenaudoja. Dalyvauti judesio spektaklyje vyresniems aktoriams nėra taip jau įprasta. Juk jie įpratę prie intymesnio santykio su erdve, kur veikėjus gali išreikšti balsu, lėlėmis.
