Menų spaustuvės programoje „Atvira erdvė“ šiais metais vienas iš nugalėjusių projektų subūrė trijų skirtingų meno šakų atstovus ir beveik pasiekė finišo tiesiąją - rugpjūčio 6 dieną pristatomas žmogaus galimybių ribas nagrinėjantis projektas „Endurance“.
Prieš pat projekto pristatymą - pokalbis su dviem jo kūrėjais (trečiasis - išskirtinių apšvietimo projektų autorius Arvydas Buinauskas) - šiuolaikinio cirko artistu Konstantinu Kosovecu ir elektroninės muzikos kūrėju Maksimilianu Opriška-Fume.
Kaip kilo idėja susiburti į trijų kūrėjų komandą?
Konstantinas: Su Maksimilianu turėjome kartu dirbti prie vieno projekto, tačiau jis buvo atidėtas dėl karantino, tuomet vienas kitam pasakėme, kad jei tik turėsime naujų idėjų, būtinai susisiekime. Pati projekto idėja jau kurį laiką sukosi mano galvoje, įsivaizdavau, kad galiu ją įgyvendinti vienas, bet labai norėjosi sukurti tokį projektą, kuriame skirtingos disciplinos susijungtų ir atliktų lygiaverčius vaidmenis, kad muzika ar šviesos nebūtų tik priedas, o taptų tarsi atskirais, vienas kitą papildančiais personažais. Taigi paskelbus, kad šiais metais „Atvira erdvė“ laukia šiuolaikinio cirko paraiškų, net nesuabejojęs paskambinau Maksimilianui.
Maksimilianas: Aš savo ruožtu paskambinau Arvydui (juokiasi), su kuriuo anksčiau jau yra tekę dirbti, tai taip ir susibūrėme. „Endurance“ projektas man įdomus tuo, jog mūsų disciplinų persipynimas priverčia išeiti iš savo komforto zonos, daryti tai, ko dar galbūt nė vienas iš mūsų nesame darę. Labai įdomu stebėti, kaip skirtingai interpretuojame dalykus, iš Konstantino, Arvydo ir mano paties idėjų randasi tokia nesibaigianti spiralė, kuri užsisuka ir kiekvienas prisirankiojame įvairių inspiracijų.
Kaip manote, kur jūsų pačių galimybių ribos? Kaip jas apibrėžtumėte?
Konstantinas: Manau, kad jos - tiek fizinės, tiek mentalinės - labai skirtingos. Pastaraisiais metais apskritai labai norėjosi suprasti tas ribas, visas suvokimas apie jas labai stipriai keitėsi. Iš fizinės pusės ne kartą esu pajutęs, kad kabi 30 minučių ant virvės ar lyno, 1000 kartų mintyse savęs klausi, ar jau užteks, bet darai tai toliau. Labai įdomu, kai galvoji, kad jau nebegali, o vis dar darai ir gali. Labai patinka „pagauti“ šias mintis ir jomis žaisti.
Maksimilianas: Man matyt riba yra 75 valandos be miego. Tai ta zona, kur prasideda labai įdomūs dalykai. O šiaip manau, tai ganėtinai reliatyvu, kur yra jo / jos riba, atsakyti gali tik kiekvienas už save. Man įdomu testuoti, kur yra mano ribos, ir išeiti iš savo „burbulo“, pamatyti kažką naujo.
Papasakokite, kaip vyko ir vyksta visas kūrybinis procesas?
Konstantinas: Projektas pradėtas kurti dar karantino laikotarpiu, taigi kurį laiką dirbome atskirai ir virtualiai, dabar dvi savaitės prieš jo pristatymą turėsime rezidenciją Menų spaustuvėje. O pačio projekto kūrybinis procesas tikrai įdomus, buvo daugybė pokalbių, susitikimų, filmų peržiūrų, bandymų įprasminti, įsivardinti dalykus. Visi ieškojome ir radome projekto raktažodžių, kuriuos vėliau naudojome kaip inspiracinius žodžius tiek judesiui, tiek šokiui, scenografijai ar šviesų dizainui.
Iš principo buvo labai įdomu tyrinėti, kodėl žmonės renkasi ieškoti, kur jų ribos, jas nuolat sąmoningai ir nesąmonigai peržengti.
Žmogaus galimybių temą lengvą suvokti per kūną ir judesį, o kaip šią temą išgvildenti per muziką ar šviesas?
Maksimilianas: Prie šios temos aš „prieinu“ tarsi iš dviejų pusių, viena vertus, manau, kad garsas yra labai universalus mediumas - garsą galime objektyviai išmatuoti, įvardyti jo garsumą, dažnį ir t. t., tačiau, kita vertus, garsas yra labai individualus, ir tai, kaip jis mus veikia, priimame skirtingai: kas vieniems gali sukelti baimę, kitiems tai gali būti džiaugsmas. Taigi, labai įdomu žaisti šiuose dvejuose kontekstuose, fiziniame kontekste - norisi klausytoją šiek tiek spustelėti, tačiau emociniame kontekste teko nemažai „palaužyti“ galvą, kaip rasti tą jungiančią, tinkamą nuotaikos giją, kuri lydėtų klausytoją per visą pasirodymą.
Taigi taip dvipusiškai aš ir žiūriu į patį projektą, žinau, jog Arvydui labiausiai patiko nepatogumo momentas, jis jį nuosekliai ir tyrinėjo, tad, trumpai tariant, tai, ką čia bendrai „gaminame“ turėtų būti tikrai įdomu.
Kokių atradimų šis projektas jums atnešė asmeniškai?
Maksimilianas: Man didžiausias atradimas buvo testuoti ir ieškoti, kas yra monotonija, o kas jau nebe, kur yra ši plonytė riba, kada ir kokie garsai tampa monotoniški ir nebeįdomus, o kurie tampa įdomūs?
„Endurance“ bus parodytas vieną kartą Menų spaustuvėje, bet ar jį įsivaizduojate ir kitose erdvėse?
Konstantinas: Man asmeniškai visada įdomu įvairios erdvės, nes kiekviena erdvė turi savo prieskonį ir pats projektas skirtingose erdvėse suskambėtų labai skirtingai. Tačiau šiuo metu esame susikoncentravę į vienetinį rodymą, norim sudėti viską, kas geriausia, šiam vieninteliam pasirodymui.
Maksimilianas: Dabar tikrai labai sunku galvoti apie kitas erdves, norisi, kad viskas labai gražiai susivestų į vieną tašką, tą vieną pasirodymą. Man apskritai atrodo, kad dabar viskas labai pernaudojama, pakartojama, remiksuojama, perdaroma, tad, manau, šis unikalumo scenarijus, man kaip tik labai patinka. O kaip bus toliau, pamatysime, tegul pirma visa tai, ką kūrėme susijungia į vieną tašką.
Kokia auditorija norėtumėte, kad ateitų į šį vienintelį „Endurance“ pasirodymą?
Maksimilianas: Manau, jog pati idėja - sujungti tris skirtingas disciplinas (šiuolaikinis cirkas, elektroninė muzika, šviesos instaliacija) į vieną baigtinį projektą yra labai įdomi, tad žiūrovas kiekvieną mūsų gali atrasti naujame amplua, mes visi gerokai išėjome iš savo komforto zonų, tad labiausiai ir norisi, kad auditorija neužsisėdėtų savosiose.
Parengė Rasa Morkūnaitė
Nemokamas „Endurance“ pasirodymas - rugpjūčio 6 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Būtina išankstinė registracija. Daugiau informacijos: menuspaustuve.lt
Programą „Atvira erdvė“ remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė
„Menų spaustuvės“ informacija
