Ukrainoje gyvenanti choreografė Mariia Bakalo lapkričio 22 ir 23 dienomis Kauno miesto kameriniame teatre pristatys premjerą – judesio spektaklį „Prisirišimas“. Tai yra bendras jos ir kauniečio choreografo, šokėjo Tado Almanto darbas, kurį kartu kūrė profesionalių šokėjų ir atlikėjų su skirtingomis negaliomis komanda. Kūrinys remiasi antikiniu Platono mitu apie žmonių meilės ir ryšio paieškų prigimtį, tiria universaliai aktualias artumo ir bendrystės temas.
Pokalbis su menininke.
-----
„Prisirišimas“ yra jau ne pirmas šio teatro judesio spektaklis, kuriam kūrėte choreografiją. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie bendradarbiavimą?
2022 m. vasarą, Kauno miesto kameriniame teatre kartu su choreografe Inna Falkova sukūrėme jautrų judesiu paremtą kūrinį „Ar tau lengva?“. Nuoširdžiai apsidžiaugiau sulaukusi kvietimo grįžti į „Serpantino laboratorijos“ projektą kurti naują mišrių gebėjimų spektaklį su kai kuriais ankstesnio kūrinio atlikėjais. Šis projektas užima ypatingą vietą mano širdyje, jame paaugau kaip menininkė ir kartu sužinojau nuostabių dalykų apie tai, ką reiškia būti žmogumi.
Šį kartą spektaklio temos ieškojote kartu su visa komanda – kaip atrodė šis procesas?
Ieškojau bendro pagrindo – temos, kuri galėtų visiems rezonuoti. Kai paklausiau kūrybinės komandos, kokios temos juos domintų kuriant judesio spektaklį, dalis pasiūlė remtis literatūros kūriniu ar pasakojimu, o kiti norėjo atsiremti į asmenines patirtis ir linko į dokumentinį žanrą. Vis dėlto nė viena konkreti tema neišsiskyrė ar nebuvo išreikšta kaip itin svarbi.
Galiausiai pasiūliau pasikalbėti apie įvairias meilės formas. Man atrodė labai vertinga išgirsti, kaip apie meilę ir ryšį kalba žmonės su skirtingomis negaliomis. Tikiu, kad žiūrovams gali būti įdomu pamatyti, kaip santykyje su kitu žmogumi įmanoma patirti pilnatvę, neturint visų įprastų gebėjimų, pojūčių ar „normalizuotų“ dinamikos formų.
Nors meilės tema atrodo asmeniška, ji neišvengiamai yra ir politinė – juk asmeniškumas visada susijęs su socialiniu bei kultūriniu kontekstu. Be to, kalbėti apie meilę ir ryšį pasaulyje, kupiname krizių ir neteisybės, man atrodo tarsi būdas atsverti tai, kas dažnai kelia įtampą ir skatina susipriešinimą.
Šiame darbe taip pat tyrinėju romantinę meilę ir žmogaus prigimtinį poreikį būti ryšyje su kitu. Kalbant apie meilę, niekas nelieka nuošalyje – žmonės dėl jos gyvena ir miršta, aukoja save, kovoja. Dauguma didžiųjų meno kūrinių vienaip ar kitaip pasakoja apie meilę. Man buvo įdomu išgirsti, ką apie tai gali papasakoti žmonės, turintys negalią.
Kūrinys remiasi antikiniu Platono mitu apie pirmuosius žmones ir jų antrų pusių paieškas. Kuo jus patraukė šis mitas?
Daug esminių žmogaus gyvenimo idėjų mūsų kultūroje yra giliai įsišaknijusios ir retai sąmoningai kvestionuojamos. Vakarų visuomenėje itin gyvybingas sielos draugo įvaizdis. Jis romantiškas ir teikiantis viltį, tačiau kartu gali tapti spąstais – kelti nerealistinius lūkesčius santykiams arba skatinti nuolatinę paiešką, kai užuot augęs su kitu žmogumi, bandai surasti „tobulą“ antrąją pusę. Kai kurie žmonės taip ir neranda vidinės ramybės, nes tiki, kad egzistuoja vienintelis ir idealus partneris. Norėjosi šią idėją pagvildenti, ja suabejoti.
Apskritai mane domina tai, kaip mitai, prietarai ir metaforos formuoja mūsų kasdienius pasirinkimus. Net jei jų aiškiai neprisimename, jie vis tiek lieka mūsų pasąmonėje ir tyliai veikia mūsų gyvenimus.
Spektaklyje daug dėmesio skiriate pažeidžiamumui. Kaip tai atliepia atlikėjų santykiams scenoje ir už jos ribų?
Didelė mūsų darbo proceso dalis buvo klausymasis – tikras, gilus įsiklausymas į kiekvieno žmogaus tempą ir mąstymo būdą. Toks klausymasis atveria jautrumą kitam, o kartu skatina nusimesti įprastus „šarvus“, kuriais pridengiame save kasdieniame gyvenime. Tada ir atsiranda pažeidžiamumas – gebėjimas būti savimi ir priimti kitą tokį, koks jis yra, nebandant jo pakeisti. Mišrioje grupėje mes nestatome dirbtinių fasadų ar „artistizmo“ – atvirkščiai, siekiame atskleisti tai, kas atlikėjuose yra tikra, autentiška, kas slypi po paviršiumi ir gali nušvisti scenoje.
Kaip atrodė kūrinio repeticijos?
Nemažai laiko pasiruošimo metu užėmė fizinio kūno ir proto aktyvinimas, kuris dažnai įtraukdavo į tarpasmeninius santykius. Įtraukėme fizinį kontaktą per prisilietimus, improvizaciją ir vokalizaciją. Kartais pasitelkdavome įprastus meno terapijos metodus, pavyzdžiui, piešimą, klausymąsi, šokį pagal muziką ir kitų mišrių gebėjimų šokių trupių spektaklių vaizdo įrašų žiūrėjimą. Tiesa, taikydavome ir labiau eksperimentinį požiūrį, pristatydami Meg Stuart, Fluxus performatyviąsias praktikas. Būdami moderatoriais, aš ir kitas kūrinio choreografas Tadas Almantas orientuojamės įvairialypėje dinamikoje ir ritmuose, kuriuos įneša kiekvienas komandos narys. Raginau kiekvieną išeiti iš savo burbulo ir susidomėti galutiniu tikslu – puoselėti atvirą bendruomeninę aplinką, skatinančią kūrybiškumą ir priimti vienam kitą.
Kaip įsivaizduojate mišrių gebėjimų šokio ateitį, ypač Rytų Europoje, kur tokios praktikos dar tik įsitvirtina?
Kuo labiau teatrai ir visuomenės tampa įtraukūs, tuo labiau mes tampame žmogiški. Man atrodo, tai yra vienas iš atsakymų į klausimą, ką reiškia būti žmogumi – plėsti ribotą supratimą apie tai, kas yra priimtina, prasminga ir gražu, matyti platesnį galimybių lauką. Nesu meno, kuris tiesiog atkartotų esamą pasaulio tvarką su jos klaidomis, nelygybe ir smurtu, gerbėja. Man svarbu, kad menas keltų klausimus, siūlytų alternatyvas, skatintų permąstyti dabartį.
Mišrių gebėjimų menas – viena iš tokių alternatyvų. Jis atveria naujas perspektyvas ir, tikiu, prisideda prie geresnių žmonijos ateities scenarijų. Labai norėčiau, kad Rytų Europoje daugėtų projektų, kurie profesionaliai kurtų galimybes mokytis ir dirbti žmonėms su negalia.
-----
Šis spektaklis yra įtraukiosios scenos menų platformos „Serpantino laboratorija“ projektas.Tai – nuo 2019 m. Kauno miesto kamerinio teatro vykdoma tęstinė iniciatyva, apimanti kūrybines dirbtuves, specializuotas mokymo programas, profesionalius sceninius pastatymus ir jų sklaidą. „Serpantino laboratorija“ veiklose įgalinama mišri kūrybinė bendruomenė – profesionalūs teatro kūrėjai ir žmonės su negalia, kuriami ir išbandomi nauji darbo metodai, pritaikomi scenos meno ir socialinės integracijos srityse, perimama geroji praktika instituciniu ir asmeniniu lygiu, keičiamas visuomenės požiūris į scenoje esantį žmogų su negalia.
Spektaklio „Prisirišimas“ premjera Kauno miesto kameriniame teatre įvyks lapkričio 22 ir 23 dienomis.
Spektaklį finansuoja Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba, o bilietus platina kamerinisteatras.lt
Kauno miesto kamerinio teatro informacija
