„PinoKeys“ judėjimo kūrybinė komanda susitelkusi rengiasi rugpjūčio 18-19 d. premjerai-performansui. Darbas vyksta paslaptingai, neatskleidžiant kūrinių detalių, tačiau programos dalyse svariais pavadinimų raktažodžiais nužymint aktualias temas: „Išsilukštenimas“, „Augime“, „Ribos“, „Streikas“, „Pakanka´mi“ ir kt. Premjerą sudarys dvi dalys: 18 d. žiūrovai bus pakviesti į kūrinio „PAKANKAmi“ tiesioginę transliaciją internete, o 19 d. kartu su vykstančiais pasirodymais žiūrovams bus siūloma keliauti per skirtingas miesto erdves nuo Kauno miesto kamerinio teatro kiemelio iki Vienybės aikštės. „PinoKeys“ komanda sudaryta iš profesionalių scenos menininkų ir negalią turinčių kūrėjų. Pasitelkę žymiojo Pinokio personažą jie kalba mums apie mūsų visuomenei būdingą kitokių, neatitinkančių „normų“ įrėminimą, atribojimą ar net atstūmimą ir siūlo kitą poziciją - savęs permąstymą, empatijos ir supratingumo siekį bei atvirumą vieni kitiems, rodomą savo pačių pavyzdžiu. Naudodami skirtingas išraiškos formas - vaizdą, judesį, šokį, žodį, muziką menininkai kartu su projekto dalyviais primins mums, kad visi turime teisę būti, veikti, kurti.
Premjeros išvakarėse kalbamės su projekto kūrėjais, dalyviais.
Kreipiuosi į projekto idėjos autorę, režisierę, choreografę, šokėją Indrę Puišytę-Šidlauskienę. Suprantu, kad prieš pasirodymą reikia išlaikyti intrigą, tačiau visgi paklausiu: gal suteiksite galimybę šiek tiek žvilgtelti pro tą rakto skylutę - koks patyrimas laukia mūsų žiūrovų?
Netikėtumas. Teatras padeda mums vienas kitą geriau pažinti, suprasti. Ne tokius, kokie dedamės esą, ar norime atrodyti, o tokius, kokie esame iš tikrųjų. Tai tarsi mūsų veidrodis, parodantis ir visus mūsų netobulumus, ir išmintį.
Kaip kilo šio projekto idėja? Kaip susibūrė kūrybinė komanda?
Pamačiau vaizdinį - krūvą pinokių pasklidusių mieste ir manifestuojančių už žmogaus laisvę ir individualumo toleranciją visuomenėje, tai tarsi skatinimas stabtelėti, atsigręžti ir apmąstyti savo elgesį su savimi ir aplinka, kitu žmogumi. Kad ir kur eitum, vis tiek ateis akimirka, kai turėsi susitikti su savo pinokiu-sąžine, kuris gali tavęs tykoti už bet kurio kampo ir parodyti tau tavo atvaizdą, kur regi ir atpažįsti save. Pinokis iškilo kaip tas sąžinės simbolis, berniukas, kuris tiesiog norėjo būti neatstumtas, skatinantis pokalbį paties su savimi. Tuomet savo idėją papasakojau Kauno miesto kamerinio teatro direktorei Jurgai Knyvienei, kuri kaip tik tuo metu dėliojosi planus atverti „Įtraukiąją scenos menų platformą“, kurios tikslas - žmonių su negalia ir menininkų patirties sutelkimas kuriant meninius pasirodymus profesionalioje scenoje su skirtingais scenos menų profesionalais. Taip nuo idėjos perėjome iki bendro projekto koncepto. Kviečiant menininkus svarbiausi kriterijai buvo sceninė patirtis, suvokimas šio projekto nešamų minčių svarbos ir noras dirbti su negalią turinčiais žmonėmis, nes šiame projekte menininkai ne tik kuria, bet yra ir mūsų dalyvių mentoriai. Visus komandos narius pažinojau asmeniškai, su šokėju ir choreografu Petru Lisausku bei kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku susipažinau dar šokio studijų laikais, šokdama pas Agniją Šeiko. Su aktore ir režisiere Andra Kavaliauskaite esame drauge dirbusios ne viename Alytaus miesto teatro pastatyme. Su solistu Jurgiu Jarašiumi ir aktoriumi Vytautu Gasiliūnu taip pat esame drauge kūrybiškai dirbę scenoje. Dramaturgė Laura Švedaitė ir kostiumų dailininkė Radvilė Kisieliūtė-Kaikarienė - tai netikėtos naujausios pažintys, kurias be galo vertinu. Aktorius Dominykas Vaitiekūnas - buvęs mano studentas, skulptorius Martynas Gaubas - buvęs komandos draugas „Kūrybinių partnerysčių“ projekte, tad drąsiai jiems pasiūlėme jungtis prie mūsų judėjimo. Ieva Kupstė - nuostabi projekto vadovė, su kuria gera dirbti. Jaučiuosi apdovanota kurdama drauge su visa mūsų puikia komanda ir nuostabiais dalyviais.
Ar kaip projekto idėjos autorė ir režisierė patyrėte daugiau iššūkių ar išgyvenote teigiamų patirčių?
Be iššūkių nebūna jokios kūrybos, iššūkiai mus moko, veda pirmyn, sustiprina, duoda begales patirčių ir suvokimų. Šiame projekte jų taip pat netrūksta, buvo ir sunkesniu momentų, bet man jie savotiškai patinka, tai tarsi kuras, papildantis energijos baką. Tad vienareikšmiškai pasisėmėme (tikiu, ne tik aš) tik teigiamų patirčių. Kuo ilgiau gyvenu šiuo projektu, tuo daugiau atrandu savyje, kituose, tuo daugiau noriu dar duoti kitiems. Gera matyti švytinčias dalyvių akis, jų užsidegimą, menininkus, taip atsidavusiai kuriančius kartu su jais. Čia iš tiesų išnyksta visos ribos, nebelieka atoskyrų, kurias labai uoliai brėžia mūsų visuomenė, todėl labai norisi, kad ir kiti tai suprastu, patirtų ir atrastų naują santykį vieni su kitais, su mus supančia aplinka, su savimi. Tai iš tiesų atneša lengvumo jausmą. Jaučiuosi laiminga. Ir esu visiems labai dėkinga, kurie eina šiuo keliu kartu su manimi, pasitiki ir tiki.
Jeigu galima, norėčiau, kad pasvarstytumėte šiek tiek plačiau. „PinoKeys“ mums žada reflektuoti „visuomenės požiūrį į kiekvieną iš mūsų, kuris neatitinka „normų“? Ar visuomenėje yra (gali būti) žmogus, kuris atitinka „normas“? Jei taip, koks būtų šio žmogaus portretas?
Sudėtinga...Pirmiausia kviečiu pastebėti, kad tas, kuris neva neatitinka „normų“ mūsuose yra išskiriamas kaip žmogus, kuris turi didesnių ar mažesnių iššūkių (tam tikrą negalią) arba savitą gyvenimo būdą, orientaciją ar tiesiog kitokią pasaulėžiūrą ir t. t Tai, matyt, apima begalę dalykų, kurie „kažką“ išsiskiria iš didžiosios masės sampratos, o tada jį „nuskriaudžia“. Noriu pasakyti, kad mes linkę atstumti šalia esantįjį dėl to, kad jis mąsto kitaip negu mes. Ne visi, ne visada, bet tendencija jaučiama stipriai. Šiuo atveju daug kalbame (bet ne tik) apie turinčius negalias žmones. Neretai šie žmonės yra atstumti, jie neturi tokių pačių sąlygų gyventi, tobulėti, mylėti ir kurti. Dažnai žmonės jų gaili, vengia (nes patys nežino, kaip bendrauti), riboja juos. Bet jie yra tokie patys žmonės, tik turintys didesnių iššūkių savo kasdienybėje. Tačiau jeigu labiau pasigilintume patys į save ir savo artimą, pamatytume, kad kiekvienas mes turime savų iššūkių, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną. Ir visi mes esame tie, kurie turime savo „normas“. Kažkam iššūkis - kantrybės trūkumas, kitam agresija ar per didelis nuolankumas ir t. t. Mes gyvename su krūva iššūkių, tad kodėl išskiriame žmones, kurie turi labiau matomus iššūkius? Jie tarsi neatitinka „normos“, nes yra „kitokie“? Ne, jie yra tokie pat kaip mes. „PinoKeys“ judėjimu skatiname eliminuoti šiuos apibūdinimus „geras- blogas“, „kitoks“, neatitinkantis „normų“, nes iš esmės mes visi kito akimis galime tapti šių žodžių įkaitais, nes kiekvienas galime kažkuo neįtikti, nepatikti, neatitikti. Visi mes savyje turime medžio, kurį kitas gali norėti pašlifuoti, nors tau pačiam to glotnumo visai nesinori. Kartais mes patys save linkę pakapoti už tai, kad esu „kitoks“, nes mąstau kaip kiti, bet ar to reikia? Mes siūlome kitaip vertinti mus supančią aplinką, priimant kitą tokį, koks jis yra, priimti save su savais iššūkiais, netobulumais, trūkumais ar pernelyg išreikštomis stiprybėmis, kurios neretai irgi kitą gali erzinti. Kviečiame susidraugauti ir kurti darnią pozityvią aplinką, kurioje visiems būtų gera gyventi. Norisi, kad žinotume, jog kiekvienas mes galime būti tas, kuris dalele prisidės prie šio judėjimo, tereikia atverti širdį sau ir kitam. Menas turi padėti mums tapti supratingesniems ir atviresniems vieni kitiems.
Atitinkantis „normas“ esame kiekvienas, nes kiekvienas turime teisę būti savimi iki vienintelės ribos, kol tai nekenkiama kitam, aplinkai.
Kauno „Arkos“ bendruomenės narė Elika pastebėjo, kad sprendimus už negalią turinčius asmenis priima kiti, o jie patys paliekami nuošalyje. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad aktyviai prisidedate prie šios problemos sprendimo, to įrodymas - „Pinokeys“ premjeroje žiūrovai matys šokantį Marijų. Bet man atrodo, kad ši problema liečia ne tik negalią turinčiuosius, bet beveik kiekvieną iš mūsų. Juk neretai žmogus pasiduoda kitų primetamiems sprendimams (nuo tėvų iki mokytojų, darbdavių ir apskritai visuomenės) ir elgiasi ne pagal savo norus. Tad noriu paklausti, gal galite patarti, kaip atsilaikyti.
Nelengvas klausimas. Į nelengvus klausimus atsakymų dažniausiai ieškau žiūrėdama į bičiulius (taip mes vadiname asmenis, turinčius intelekto ir / ar psichosocialinę negalią), sekdama jų pavyzdžiu. Bičiuliai turi dovaną būti labai atviri ir sakyti, ką jaučia ir galvoja. Norint sužinoti bičiulio tikrąjį troškimą, kurį jis išsakytų niekieno nespaudžiamas, tereikia skirti jam laiko, susidraugauti. To galėčiau palinkėti kiekvienam iš mūsų - būti atviriems pirmiausia sau, skirti laiko savo tikrųjų norų išaiškinimui ir sprendimams, o tada būti atviriems kitiems žmonėms.
Marijau, būdamas scenoje, įgyvendinate savo svajonę kurti, šokti. Sakėte, kad scenoje jaučiatės gera. Kaip manote, kokie žiūrovai ateis į premjerą, kokias emocijas, jausmus norite jiems perduoti?
Ateis geri žmonės, kurie mėgsta teatrą, kurie nebijo žmonių su negalia. Ateis dar draugai, mama. Norėsiu žiūrovams perduoti savo dvasią, kad atgaivintų žiūrovus.
Ką naujo atradote kurdamas šokį su choreografe, kūrybine komanda?
Atradau, kad jaučiu savo kūną, kad galiu jį valdyti, kad gali šokti mano rankos ir kojos, ir pilvas. Man patinka šokti su Indre, ji gera ir švelni. Su Indre būna linksma.
Noriu paklausti „PinoKeys“ komandoje kuriančios dramaturgės Lauros Švedaitės, kuo skiriasi dramaturgės darbas scenos menų projektui nuo individualaus rašymo skaitytojui ir kaip vyksta šis kūrybinis procesas.
Rašant skaitytojui tekstas gimsta iš tylos, visos diskusijos ir abejonės dažniausiai verda galvoje. O vėliau tiek pagyros, tiek kritika krenta ant tavo vieno pečių. Dramaturgo darbas - daug triukšmingesnis, dinamiškesnis, čia vyksta tikros diskusijos su kolegomis, kartais nebesupranti, kaip atsirado būtent toks tekstas, pameti giją, galbūt mažiau prie jo prisiriši. Bet svarbiausia, kad išeina geras tekstas, geras scenos kūrinys.
Man labai patinka kolektyvinė kūryba, patinka ieškoti sąsajų tarp skirtingų idėjų, matyti kaip žodis virsta kūnu, stebėti kitus dalyvius, jų asmenybes. O kalbant apie kūrybinę autonomiją, tikiu, kad jeigu idėja yra subrendusi, ji bus išgirsta ir didžiausiame triukšme.
Kas lėmė, kad prisijungėte prie „PinoKeys“ projekto?
Mane jau nuo paauglystės laikų domino visuomenės paribiai - žmonės, kurių mes nesugebame priimti, nes patys sergame. Juokauju, kad turiu motinos Teresės sindromą. O pastaruoju metu išgyvenu itin stiprų pyktį dėl to, kaip esame linkę „nurašyti“ visus, kurie neatitinka labai griežtų ir nesveikai siaurų normų. Tai yra nežmoniška. Nė vienas nenusipelnė patirti to, ką patiria žmogus, dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikalingas mūsų visų pagalbos. Tikiu, kad „PinoKeys“ projektas ir kiti panašaus pobūdžio įvykiai bent šiek tiek išjudins tuos pūvančius vandenis, ir noriu būti šito dalimi.
Kokios naujos patirtys, atradimai ar iššūkiai lydėjo šį kūrybinį procesą?
Sunkiausia buvo užsitarnauti kolegų rašytojų Donato ir Eduardo (projekto dalyvių - aut. past.) pasitikėjimą.
Klausiu „PinoKeys“ solisto Jurgio Jarašiaus: mes dažnai gyvename ateities planais, problemomis ar praeities sentimentais, bet nepagauname dabarties momento. Scenos menai, kūryba bendrąja prasme, man atrodo, suteikia galią fiksuoti dabarties momentą (įvairiomis formomis ir įrankiais), o pasirodymo metu kartais pavyksta ir žiūrovą bent trumpam laikui panardinti į dabarties momentą, akimirkos patyrimą. Kaip siekiate šio tikslo savo kūryboje?
Stengiuosi išnagrinėti atliekamo kūrinio prasmes iš visų pusių, kiek tik galiu sugalvoti, ir tada imuosi jo išpildymo rutinos repeticijoje. Tuomet manyje susidaro lyg atskiras to kūrinio pasaulis, kuris turi savo gyvenimą, o aš jį per save galiu parodyti žiūrovui. Tas pasaulis, man atrodo, gyvena savo laiku, lyg gamtos laiku (neskuba, yra labai organiškas). Ir šis laikas būna lyg kontrastas kasdieniškam gyvenimo ritmui, kuriuo gyvenant sunku viską pastebėti čia ir dabar, nes jis per greitas. Tad kontrasto su „organiškuoju laiku“ veikiamas „bėgantis pasaulis“ pradeda stoti, ir žiūrovas gali įsiklausyti, pastebėti, ką atlikėjas kūriniu nori pasakyti.
Kokį dabarties patyrimo įspūdį planuojate žiūrovams „PinoKeys“ pasirodyme?
Manau, kad mūsų sukurta muzika, tekstas ir atlikimas padės žiūrovui pabūti čia ir dabar.
Galbūt galėtumėte pasidalyti itin įsiminusiu dabarties patyrimo momentu?
Jų būna tiek scenoje, tiek gyvenime. Manau, kad kiekvienas kartas scenoje toks yra. Scenos meno paskirtis susijusi su šiuo momentu. O gyvenime rečiau, tačiau galiu išskirti kelis: kai nutinka kas nors labai gražaus, pavyzdžiui, pamatai nuoširdžiai besišypsantį žmogų ar žmogų, kuris padeda kitam, taip pat kai ir pats padedi kitam; kai žiūri gerą filmą ar spektaklį; kai klausaisi geros muzikos; kai būni atviras su savimi.
„PinoKeys“ premjeros programa: https://www.facebook.com/events/408532853937605/?ref=newsfeed
Parengė Miglė Munderzbakaitė
