„Blogiausi“ – tai pirmasis menininkės Urtės Jasenkos performansas, kviečiantis permąstyti, kas šiandien laikoma kokybišku kūriniu ir sėkmingu kūrėju. Performanse nagrinėjama negailestinga visuomenės vertinimo sistema, patyčios ir lūkesčiai, kurie dažnai slopina kūrybinę laisvę. Menininkė gilinasi į kūrėjų patiriamus iššūkius – imposterio sindromą, perfekcionizmą, išorinę bei vidinę kritiką. Ypatingas dėmesys skiriamas vidiniam kritikui – balsui, kuris nuolat abejoja kūrybos verte, skatina savicenzūrą ir baimę kurti netobulai. Performanso metu menininkė ne tik reflektuoja šias temas, bet ir praktiškai tyrinėja, kaip kūryba gali būti susijusi su netobulumu, klaidomis ir nesėkmėmis.
„Blogiausi“ taip pat analizuoja šiuolaikinį, perdėtą tobulumo kultą ir desperatišką siekį būti sėkmingu, kūrybingu, svarbiu bei reikalingu. Šis troškimas nėra atsitiktinis – Vakarų visuomenėje aktyviai propaguojamas maksimaliai produktyvus, viską galintis, laimėjimais matuojamas žmogus. Toks požiūris formuoja ne tik mūsų gyvenimo būdą, bet ir paties žmogaus vertės suvokimą. Ne paslaptis, kad tai dažnai veda į persidirbimą, išsekimą ir nesugebėjimą džiaugtis kūrybos procesu ar jo rezultatais. Šią visuomenės būseną atspindi vis dažniau diagnozuojami psichikos sveikatos sutrikimai – depresija, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas (ADHD), ribinis asmenybės sutrikimas (BPD) ar perdegimo sindromas (BS).
Urtės Jasenkos performanso idėja gimė domintis pasaulyje viešai pripažintais, o kai kuriais atvejais – net oficialiai „blogiausio kūrėjo“ titulą pelniusiais menininkais. Menininkė tyrinėjo jų darbus, asmenines savybes ir visuomenes, kuriose jie gyveno ar gyvena. Juk žmonės geba žaibo greičiu pasmerkti, išsityčioti ar išaukštinti kūrėją. Kartais – tiesiog akimirksniu jį pamiršti kartu su jo darbais. Šio performanso atspirties tašku tapo kino režisierius Edwardas D. Woodas (jaun.), operos solistė Florence Foster Jenkins, 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių breiko varžybose dalyvavusi Australijos atstovė Rachael Gunn („Raygun“), komikas ir performansų kūrėjas Andyʼis Kaufmanas. Gilinantis į šių ir kitų kūrėjų gyvenimus, darbus ir idėjas, iškilo klausimas – ar jie iš tiesų buvo „nevykėliai“? Meninis vertinimas dažnai yra subjektyvus ir laikinas, priklauso nuo konteksto, epochos dvasios. Vis giliau tyrinėjant išryškėja, kokia plona yra riba tarp „gero“ ir „blogo“ meno.
Kas lemia, ar menas laikomas vertingu? Ar kūrėjo vertę iš tikrųjų nusprendžia kiti, ar tai priklauso nuo menininko santykio su savo kūryba? Kas iš tikrųjų yra sėkmė, ir kodėl ji mums tokia svarbi? Kodėl bijome nesėkmės ir klaidų? Ar nesėkmė – tai kūrybos pabaiga, ar jos dalis? Ar tikrai blogas menas – tai prastas kūrinys, ar tai nepakantumas, su kuriuo jis sutinkamas? Pasaulyje pilna talentingų, bet nepastebėtų menininkų, kurie neturi galimybės tęsti savo kelio. Ką reiškia būti „nereikalingu“ kūrėju? Kada verta atsisakyti senos svajonės ir ieškoti naujos? O gal svarbiausia – nepamesti tikrojo kūrybos tikslo? Šiuos klausimus dailininkė Urtė Jasenka tyrinėja savo performanse „Blogiausi“.
Performanso metu dailininkė Urtė Jasenka konstruos parodą-instaliaciją, kurioje sąmoningai kurs netobulus, „blogus“ kūrinius, pasiduodama nesėkmės baimei ir priimdama savo „blogiausią“ kūrybą. Ji atvers erdvę eksperimentui, leisdama sau būti netobula ir žaismingai priimdama nesėkmę kaip neišvengiamą kūrybinės kelionės, autentiškumo dalį. Kiekvienas sukurtas darbas bus klijuojamas ant sienos, o jų visuma galiausiai suformuos simbolinį vaizdinį, atspindintį kūrybos laisvę, klaidų grožį ir netikėtų rezultatų vertę. Urtė Jasenka nenutols nuo jai būdingo minimalizmo, simbolikos ir pasakos naratyvo. Piešiniuose ji tyrinės lietuvių liaudies pasakose dažnai sutinkamą kvailio archetipą – personažą, kuris laužo taisykles, veikia spontaniškai, yra kitoks nei visi ir dėl to tampa pašaipų objektu. Tačiau, nepaisant pašaipos, šis personažas tampa laimėtoju, nes jo netikėti pasirinkimai atneša vertingus rezultatus. Panašiai šiandienos kūrėjai dažnai susiduria su ironija ar atmetimu, ypač socialinių tinklų erdvėje, kur meno vertė dažnai matuojama populiarumu. Tačiau gebėjimas menininkui leisti sau būti nesuprastam tampa kūrybos laisvės pagrindu. Kvailio archetipas primena, kad tikroji kūryba slypi autentiškume, o ne bandyme įtikti.
Performansas vyks teatralizuotoje aplinkoje – dailininko studijos imitacijoje, kur menininkė dirbs prie savo darbo stalo, tačiau ant raudono kilimo. Tradiciškai siejamas su triumfu, šiuo atveju kilimas įgauna naują reikšmę – tai pretekstas švęsti netobulumą, klaidas ir kūrybinį procesą. Raudonas kilimas tampa simboline erdve, kurioje nesėkmė yra matoma, priimama ir iškelta ant pjedestalo. Performanso metu kompozitorius Antanas Jasenka gyvai kurs muziką, reaguodamas į menininkės veiksmus ir piešimo procesą. Kūrinį lydės balsas – vidinis kritikas, įkvėptas menininkų patirčių, atskleistų apklausoje apie kūrybą, kritiką, meno suvokimą. Šis balsas atspindės tiek asmenines kūrėjų abejones, tiek visuomenės vertinantį žvilgsnį ir išsilaisvinimą iš jo. Jis kreipsis ne tik į dailininkę, bet ir į žiūrovus – subtiliai įtraukdamas juos į kūrybinį dialogą, kviesdamas reflektuoti apie kūrybos procesą, nesėkmes ir grožį, slypintį netobulume.
Kada / kur: Liepos 5 d., HOFAS, Klaipėda.
Laikas: 16–22 val.
Idėja / atlikimas: Urtė Jasenka
Muzika: Antanas Jasenka
Organizatorių informacija
