Tai negali būti tiesiog vieno žmogaus istorija, nes šiandien viskas vieša, viskas paradoksaliai sulaukia dėmesio, viskas, tik ne pats žmogus.

Labiausiai man patinka spektakliai, kuriuose kalbama apie giliuosius žmogaus būties, gyvenimo prasmės dalykus. Sunkiausia, kai tenka vaidinti spektakliuose, po kurių jauti didelę gėdą ir apmaudą.

Atėjęs į teatrą vos 26-erių, režisierius populiarias tuo metu melodramas ėmė keisti komedijomis, kuriose buvo pašiepiama absurdiška sovietinė tikrovė. Šio teatro aukso amžius susijęs būtent su Povilo Gaidžio spektakliais.

Aktorius, mėgstantis kalbėti apie tai, kas skauda, neramina ir jaudina teatre šį kartą tikisi iš žiūrovų ne tylos vakaro metu, o pokalbio.

Susitikime su aktoriais kviečiami dalyvauti ne tik tos dienos „Didžio blogio“ žiūrovai, bet visi, kuriuos domina susitikimo tema.

Monospektaklis sukurtas remiantis dailininkės Sofijos Dembovskytės-Romerienės ir jos šeimos narių dienoraščiais bei prisiminimais.

Apie sugrįžimą, pokyčius ir ateities strategiją dar neatidarytame Klaipėdos dramos teatre – pokalbiai su teatro vadovu Tomu Juočiu, režisieriumi Dariumi Rabašausku ir atstove ryšiams su visuomene Valentina Žigiene.

Kamerinėje Teatro sąjungos erdvėje žiūrovai klausysis aktoriaus atvirumo. Netikėtų istorijų apie jį patį, kūrybinį gyvenimą teatre, apie sutiktus žmones, jų darbus, įkvėpusius kurti.

Spektaklyje pagal iraniečių rašytojo Nassimo Soleimanpūro sukurtą pjesę „Baltas triušis, raudonas triušis“ kiekvienas aktorius gali vaidinti tik vieną kartą.