Teatras man visuomet atrodė kaip gaivinantis skersvėjis mano akademinėje kūryboje. Tarsi salelė, kurioje leistina realizuoti radikaliausias, banaliausias ir šmaikščiausias mintis.

Aktorės vaidmenys teatre ir kine susilaukė ne tik žiūrovų pripažinimo, bet ir apdovanojimų: Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, „Auksinis scenos kryžius“, „Sidabrinė gervė“, „Padėkos kaukė“.

Visur, kur gyvena žmonės, visais laikais ir visokiausiomis sąlygomis klestėjo mitai, ir jie buvo gyvas įkvėpimo šaltinis viskam, ką tik žmogus kurdavo kūno ir dvasios pastangomis.

Jo režisierių Günterį Krämerį inspiravo roko žvaigždės Davido Bowie atsisveikinimo daina „Blackstar“. Tačiau ar tai paliks pėdsaką „Don Karlo“ scenovaizdyje, sužinosime tik išvydę premjerą.

Kviečiame dalyvauti kūrėjus, kurie nori kalbėti apie aktualiausias šio laikmečio temas, kuriems svarbūs mūsų kultūros, istorijos, tradicijų klausimai.

Tarsi dievai, kuriame ir griauname kūnų konsteliacijas. Žaidžiame su fikcijomis, ženklais ir simboliais, praeities pasaulio svajonėmis, nes nenorime kad mums kurtų mitus, norime patys juos susikurti.

Du aktoriai kuria visą personažų karnavalą: ir pasipūtusį filmo režisierių, ir jo padėjėjus, ir ekscentriškąją kino žvaigždę, ir statistus, ir žioplinėtojus.

Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė: norėjosi tą fiksuoti, bet ne dramatizuojant, o išlaikant humorą ir šviesą, ko chemoterapijos palatose daugiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Autorės gilinasi į moters asmenybės sluoksnius, kurie, sugulę mamų, močiučių, tetų, televizijos laidų vedėjų, gražuolių konkursų laureačių, kino aktorių, dainininkių ir kt. įvaizdžiuose, formuoja šiuolaikinės moters (ne)sąmoningus pasirinkimus ir elgesį.