Donelaičio pasakėčios šiandien aktualios dėl moralinės pozicijos aiškumo ir bekompromisiškumo, kurių trūksta šių dienų gyvenime.
Nebejauna pora įsivelia į beprasmį ginčą, ar sraigė ir vėžlys yra tas pats gyvūnas.
Spektaklis vyksta Zbigniewo Pronaszkos paminklo Mickevičiui, stovėjusio Vilniuje, šešėlyje.
Veidrodis žmogui suteikia unikalią galimybę matyti save, savo veidą, savo akis, sudaro sąlygas dialogui su pačiu savimi.
Ar tai, kad visą vasarą švietė saulė, padėjo nors vienam iš mūsų atitolti nuo melancholijos?
Teatras gyvena tol, kol į jį ateina vis naujos menininkų, artistų kartos, kol jis reikalingas lygiai taip pat besikeičiantiems žiūrovams.
Tai teatro novatorius, praturtinęs pasaulinę teatro istoriją, – sukūręs naujo tipo judesio spektaklius, plastinės dramos teatrą.
Tai spektaklis apie tą vyrų pusę, kurios nerodome. Ne apie jausmus, bet lūkesčius, kuriuos tėvas iškelia virš sūnaus galimybių juos pasiekti.
Nuo pat XX a. trečiojo dešimtmečio scenografija buvo reikšmingas Lietuvos teatro kultūros dėmuo, kūręs unikalią Lietuvos teatro tapatybę
