Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus (LTMKM) skyrius „Meno fortas“ kovo 20 d., 18 val., pristato parodą „Bloknotas: Eimuntas Nekrošius Solomono Teitelbaumo kūryboje“. Joje eksponuojama per keturiasdešimt dailininko, dažnai vadinamo dramatinio ekspresionizmo tradicijų tęsėju, kūrinių – pastelės, eskizai ir aliejinės tapybos darbai.
Kviečiame susipažinti, kaip per tylų, kasdienį būties stebėjimą susidūrė tapytojo ir režisieriaus kūrybinės trajektorijos. Šis ryšys užsimezgė dar 1999-aisiais, kai teatras „Meno fortas“ Kauno dramos teatro publikai pristatė spektaklį „Makbetas“. Solomono mama Riva Teitelbaumienė, tuo metu dirbusi teatre, tapo pirmąja šio dialogo tarpininke.
Pakerėta režisieriaus vizualiai paveikios interpretacijos ir meistriškumo scenoje apnuoginti archetipinę žmogaus prigimtį bei vidinį dramatizmą, būdingą ir jos sūnaus tapybinei ekspresijai, ji ryžosi E. Nekrošiui parodyti sūnaus darbus – Vilniaus dailės akademijos studijų laikais bei Užpalių praktikose sukurtas pasteles. Režisierius, atidžiai įsižiūrėjęs į kompozicijas, akimirksniu atpažino autorių. Pasirodo, jis jau ne kartą buvo pastebėjęs jauną menininką, įnirtingai eskizuojantį erdvėse aplink „Meno fortą“.
Tuo metu S. Teitelbaumo kasdienybė pulsavo savitu ritmu: baigęs tapybos studijas jis dirbo akademijos sargu, o jo budėjimo būdelė stovėjo tiesiai priešais tarnybinį įėjimą į „Meno fortą“. Iš šio stebėjimo punkto dailininkas kasdien matė į teatrą ateinančius kūrėjus. Pats E. Nekrošius, anot tapytojo, iš aplinkinių išsiskyrė monumentaliu santūrumu – jo pasirodymas kieme visada reiškė artėjantį kūrybinį vyksmą.
2000-ųjų žiemą, kai „Meno forte“ vyko spektaklio „Otelas“ repeticijos, režisierius užsuko į dailininko darbo vietą. Matydamas šąlantį menininką, E. Nekrošius davė praktišką patarimą – pasistatyti reflektorių ant plytų – ir pakvietė užeiti į teatrą sušilti. Solomonas prisimena, kaip nedrąsiai pravėrė repeticijų salės duris. Pamatęs scenoje iškabintus drobinius maišus, įkūnijančius metafizinę „Otelo“ jūros stichiją, dailininkas buvo priblokštas asketiškos sceninės tiesos.
Stiprus vizualinis įspūdis paskatino tapytoją iš naujo perskaityti Shakespeare’o tragedijas, ieškant jose ne literatūrinio siužeto, o tos „tapybiškos mąstysenos“, kurią E. Nekrošius konstruodavo tarsi Pieterio Bruegelio Vyresniojo peizažus – talpius, archajiškus ir kartu šiuolaikiškus. Pasak S. Teitelbaumo, režisierius „turėjo neįtikėtiną talentą minimaliomis priemonėmis išplėsti klasikinio teksto ribas“, paversdamas sceninį vaizdą vientisa, polifoniška drobe.
2009-aisiais, statant Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“, dailininkas tapo nuolatiniu repeticijų stebėtoju. Režisierius jam leido fiksuoti aktorių plastiką, eskizuoti patį kūrybinį procesą. Menininkas prisimena epizodą, kai E. Nekrošius, pastebėjęs pastele išteptas tapytojo rankas, panaudojo šį atsitiktinumą kaip sceninę metaforą – paprašė kreidos ir nurodė vienam iš aktorių ant baltais marškiniais vilkinčio kunigaikščio Myškino nupiešti kryžių. Aktoriui suklydus ir vietoje kanoninio stačiatikių simbolio išvedžiojus kitokią formą, režisierius liepė klaidą palikti. Anot S. Teitelbaumo, tai buvo esminė įžvalga: tiesa šiame pasaulyje dažnai atrodo nepatogi, bjauri, o Kristaus pasirodymas suardo patogią buitį, „trukdo mums gyventi“.
Didžiąją dalį parodoje „Bloknotas: Eimuntas Nekrošius Solomono Teitelbaumo kūryboje“ eksponuojamų kūrinių sudaro pasteliniai eskizai, sukurti 2012-aisiais vykusių „Dieviškosios komedijos“ repeticijų metu. Šie „Meno forte“ užgimę darbai, menininko sprendimu, vėliau tapo dovana E. Nekrošiaus teatrui. Dirbdamas S. Teitelbaumas sąmoningai pasirinko stebėtojo „nematomumą“ užtikrinančią poziciją, todėl visi eskizai sukurti beveik iš vieno taško. Nors rakursas nekinta, kūriniuose juntama plati emocijų paletė, įprasminusi autentiškas režisieriaus bei aktorių būsenas.
Nepaisant kuriamų spektaklių rimties, E. Nekrošius pasižymėjo savitu, lakonišku humoru. S. Teitelbaumas prisimena susitikimus Palangoje, kur režisierius, žvelgdamas į niūrų gruodžio peizažą, ironizuodavo aplinkinių susireikšminimą, siūlydamas nupirkti palangiškiams „chlapuškių“, kad šie pralinksmėtų. Paskutiniaisiais metais (E. Nekrošius mirė 2018 m.), lankydamasis repeticijose Klaipėdoje, Solomonas stebėjo, kaip maestro viduje rezonavo Mažosios Lietuvos dvasia – protestantiškoji rimtis ir Donelaičio būrų archajiškumas.
Pasak tapytojo, E. Nekrošius į žmogų žvelgė „kiaurai“, tiesiai į sielos gelmę, tarsi eliminuodamas bet kokią galimybę apsimetinėti. S. Teitelbaumo atmintyje režisierius išliko kaip demiurgas, kurio spektaklių metaforos išmokė įžvelgti esmę ten, kur kiti mato tik kasdienybės būtį.
Paroda „Bloknotas: Eimuntas Nekrošius Solomono Teitelbaumo kūryboje“ LTMKM skyriuje „Meno fortas“ veiks iki 2026 metų pabaigos.
LTMKM informacija
