Kaip išgirsti save pasaulyje, kuriame viskas matuojama produktyvumu, greičiu ir rezultatais? „Menų spaustuvės“ rezidencijų programos „Atvira erdvė“ kuruojamas šiuolaikinio cirko spektaklis „psychē / pneuma“ spalio 20-ąją kviečia atsigręžti į sunkiai apčiuopiamą, bet esminę žmogaus dalį – sielą. Aktorės ir akrobatės Viktorijos Žukauskaitės-Kankalės kuriamame spektaklyje filosofinės idėjos susitinka su kūniškumu, akrobatika ir gyvai atliekama muzika.
Šiemet „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė“ pirmą kartą surengė rezidencijas, kurių metu atrinkti menininkai plėtojo savo idėjas ir pristatė kūrinių eskizus. Po rezidencijų atrinktas vienas projektas – Viktorijos Žukauskaitės-Kankalės šiuolaikinio cirko ir muzikos spektaklis „psychē / pneuma“.
„O jei tavo siela – vaikas, paleistas pabėgioti po šį pasaulį? Ar ir tuomet ją taip apleistum?“, – klausia spektaklio kūrėja. Žmogaus siela – gyva, smalsi, trokštanti žaisti, pažinti ir pamilti. Tačiau kas nutinka, kai kasdienybės tempas, išoriniai reikalavimai ir nuolatinis siekis būti produktyviems nustelbia gebėjimą jausti?
Siela – ne tik tai, ko negalime paaiškinti
„psychē / pneuma“ gimė iš asmeninio poreikio iš naujo atrasti ryšį su savimi ir tuo, kas peržengia racionalaus pasaulio ribas. Pasak spektaklio idėjos autorės Viktorijos Žukauskaitės-Kankalės, šiuolaikiniame pasaulyje net paprasti patyrimai dažnai tampa skaičiavimo objektais: bėgimo vertė matuojama kilometrais, žingsniais ir pulsu, o daugelis veiklų vertinamos pagal apčiuopiamą rezultatą. „Kartais pajaučiu, kad per kažkokį lėkimą, per dalykus, kurie galbūt man pačiai nėra tokie svarbūs, bet turi būti padaryti, tarsi pametu save“, – pasakoja kūrėja.
Sielos buvimą ji atpažįsta per gebėjimą patirti pasaulį visu jautrumu. Pavyzdžiui, miške pamačius gražiai apšviestą samanų kuokštelį, šis mažas gamtos fragmentas gali tapti tikru stebuklu ir sukelti daugybę jausmų. O jeigu žvelgiant į jį nebejaučiama nieko, galbūt tai ženklas, kad ryšys su savimi yra susilpnėjęs.
„psychē / pneuma“ neieško vieno galutinio atsakymo, kas yra siela. Spektaklis veikiau klausia, kaip ją atpažinti, kas nuo jos mus atitolina ir kaip susigrąžinti gebėjimą jausti.
Nuo graikų filosofijos – prie gyvo kūno ir muzikos
Spektaklio pavadinimas nukreipia į senovės graikų sąvokas psychē ir pneuma, o kūrinio filosofiniu atspirties tašku tampa stoikų pasaulėvaizdis ir Lucijaus Anėjaus Senekos mintys.
V. Žukauskaitei-Kankalei ieškant žodžio, kuris leistų pažvelgti į sielą plačiau nei per tradicinį religinį jos aiškinimą, dėmesį patraukė psychē – sielos sąvoka, ir pneuma – oras, alsavimas, gyvybę persmelkianti dvasinė jėga. Stoikų filosofijoje pneuma siejama su pasaulį persmelkiančiu aktyviu pradu, palaikančiu visatos gyvybę ir tvarką.
Šios idėjos tampa ne tik teoriniu spektaklio pagrindu, bet ir jo struktūros dalimi. Kūrėja domisi ciklišku egzistavimo principu: atsiradimu, gyvavimu, irimu ir atgimimu. Kaip visata nuolat kinta, taip ir žmogus ieško ryšio su savimi, jį praranda ir vėl mėgina atrasti.
Vis dėlto filosofija scenoje išreiškiama ne žodžiais, o kūnu ir garsu. Akrobatinis spektaklio veiksmas vyksta ant juostų, kurios kuria įtampos, suvaržymo ir erdvinio nestabilumo pojūtį. Kūnas tai įsitempia ir priešinasi, tai atsipalaiduoja, išsiveržia ir tarsi gimsta iš naujo. „Man pačiai siela yra absoliučiai neatsiejama nuo kūno. Aš matau tai kaip vienį“, – sako V. Žukauskaitė-Kankalė. Smuikininkės ir kompozitorės Rakelės Chijenaitės kuriama ir atliekama muzika čia nėra vien akrobatinio veiksmo fonas. Ji tampa lygiaverte sceninio pasakojimo dalimi, mezgančia nuolatinį dialogą su kūnu.
Pirmasis autorinis darbas – kūrybinio proceso paieškos
V. Žukauskaitei-Kankalei „psychē / pneuma“ yra pirmasis autorinis darbas. „Atviros erdvės“ rezidencija jai suteikė galimybę idėją išbandyti scenoje, tyrinėti jos raiškos būdus ir palaipsniui atrasti aiškesnę kūrinio kryptį.
Pradinis spektaklio eskizas tapo savotiška žaidimų aikštele, kurioje buvo galima išbandyti skirtingas idėjas, ieškoti veikiančių sceninių sprendimų ir atsirinkti svarbiausias temas. Plėtojant kūrinį išryškėjo poreikis giliau pasinerti į filosofinius sielos paieškų klausimus, o pradinis pavadinimas „Vijos, apvijos ir mazgai“ užleido vietą trumpesniam, talpesniam „psychē / pneuma“. Kūrybinį procesą papildė dramaturgės Teklės Kavtaradzės konsultacijos. „Man labai smagu, kad apskritai „Atviros erdvės“ rezidencijos egzistuoja ir jaunus kūrėjus įgalina kurti. Pamačiau, kaip įdomu plėtoti savo darbą, bet kartu ir suvokiau, kaip tai sudėtinga“, – rezidencijos patirtimi dalijasi V. Žukauskaitė-Kankalė.
„Atviros erdvės“ programos koordinatorė Agnė Jokubauskaitė pabrėžia, kad šiemet pakitęs „Atviros erdvės“ formatas suteikė kūrėjams daugiau laiko ir erdvės darbui. Jis leido ne tik išplėtoti savo idėjas, bet ir pristatyti eskizus, o organizatoriams – pamatyti skirtingus projektus scenoje ir geriau įvertinti jų potencialą.
„Dalyvavimas rezidencijose svarbus nepriklausomai nuo galutinės konkurso baigties: galimybė repetuoti profesionalioje erdvėje, išbandyti sceninius sprendimus ir nuo idėjos žengti konkretaus kūrinio link tampa reikšmingu žingsniu kiekvienai jaunų kūrėjų kūrybinei komandai“, – sako A. Jokubauskaitė.
Šiuolaikinio cirko ir muzikos spektaklis „psychē / pneuma“ vyks „Menų spaustuvėje“, spalio 20 dieną.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė
„Menų spaustuvės“ informacija
