Lapkričio 6, 7 ir 11 dienomis Vilniaus teatras „Lėlė“ į spektaklio „Lizdas“ premjerą kvies ne vaikus, o jaunimą ir suaugusiuosius. Talentingo jaunosios kartos režisieriaus Motiejaus Ivanausko sukurtas objektų teatro spektaklis žiūrovams siūlys patirti kasdienybei nebūdingą elektros srautą, pripildytą paprastumu ir tiesmukumu žavinčiomis Ivano Krylovo pasakėčiomis.
Spektaklis „Lizdas“ sukurtas 2021 m. „Lėlės“ teatre vykusio šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro laboratorijos „SurReality Check“ kūrybinio proceso metu.
Apie lėlių teatrą, naujų raiškos priemonių paieškas bei artėjančią premjerą kalbamės su spektaklio režisieriumi Motiejumi Ivanausku, aktoriais Mariumi Karoliu Gotbergu ir Saule Sakalauskaite.
Kokias asociacijas jums sukelia lėlių teatras?
Motiejus: Daugiausiai asocijuojasi su teatru vaikams. Vaikystėje eidavau būtent į „Lėlės“ teatrą mamos draugų vaikų gimtadienių švęsti.
Atsimeni matytų spektaklių pavadinimus?
Motiejus: „Princesė ir kiauliaganys“, „Trys paršiukai“, „Mergaitė su degtukais“.
Saulė: Asocijuojasi su mokykla. Mokykloje, jeigu vesdavo į teatrą, tai dažniausiai į lėlių. Vaikystėje nė vienas matytas spektaklis man neįstrigo. Bet vėliau, studijų metais, buvau Kaune, lėlių teatro festivalyje, kur atvyko lėlių teatro spektaklių ir iš užsienio. Tuomet labai nustebino ta įvairovė, nes aš visą laiką lėlių vaidinimus įsivaizdavau labai paprastai, kad yra dvi lėlytės ir aktoriai jas valdo. Studijų metais prasiplėtė lėlių teatro suvokimas.
Marius: Man tai asocijuojasi su „pirštinėtomis“ lėlėmis ir su mapetais. Į galvą šauna tie amerikietiški varliai, kur ir filmas yra sukurtas. Atrodo, kad nemačiau pačio filmo, bet veikėjai vis prašmėžuoja kažkur.
O bendrai sutinkat su tokiu teiginiu, kad vaikams kuriamas lėlių teatras Lietuvoje yra infantilus?
Marius: Jeigu norėčiau pažiūrėti lėlių spektaklį vaikams, tai atrodo, kad nueičiau daug kur. O lėlių spektakliai suaugusiems, nežinau... „Lėlės“ teatre girdėjau apie spektaklį „Smėlio žmogus“, bet bendrai atrodo, kad nėra jokių rekomendacijų ir atgarsių, kad va, yra lėlių teatro spektaklis, žiauriai geras ir skirtas suaugusiems.
Kaip nusprendėte dalyvauti šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro laboratorijoje „SurReality Check“, kurią organizavo Vilniaus teatras „Lėlė“?
Motiejus: Buvo paskelbta, kad galima pildyti paraiškas, ir atrodė, kad reikia pasinaudoti proga. Prieš porą metų dalyvavome Žilvino Vingelio organizuotose „Kosmos Theatre LAB´19“ dirbtuvėse su Duda Paiva, ten ir susipažinome su lėlių teatru. Dirbtuvėse pavyko sukurti tai, kas buvo įdomu mums patiems, o ir iš žiūrovų teko išgirsti teigiamų atsiliepimų. Pildant paraišką atrodė, kad šioje laboratorijoje galima panaudoti dirbtuvėse su Duda Paiva įgautą lėlių valdymo patirtį ir eskizo repeticijų metu bandytus kūrimo principus.
Saulė: Mes vis tiek mąstėme apie vizualumą, nes tai buvo vizualaus teatro dirbtuvės, taip ir atsirado mus siejanti nauja kryptis. „Kosmos Theatre LAB´19“ dirbtuvėse kuriant eskizą veikėm daugiau kaip dramos aktoriai, bet tuo pačiu ir orientavomės į tai, kas atrodytų vizualiai gražu, stipru ir įdomu. Kai pradėjom „Lizdo“ repeticijas, atsispyrėm ne nuo dramaturgijos, o nuo vizualiai veikiančios scenografijos: daug rozečių, daug laidų.
Ką jums diktavo šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro laboratorijos pavadinimas „SurReality Check“?
Motiejus: Turbūt labiausiai tai, kad bus visai daug kūrybinės laisvės.
Kodėl pasirinkote objektus, o ne lėles? Ar įdomu būtų išbandyti kitas lėlių teatro rūšis?
Marius: Kol kas lėlių valdyme patirties turime nedaug, todėl nusprendėme naudoti ne tik lėles, bet ir daiktus bei veikti patys.
Motiejus: „Lizdo“ repeticijų pradžioje turėjom tokią „lėlę lėlę“, bet vėliau ta lėlė pasirodė per daug išbaigta ir iškrentanti iš bendro konteksto.
Saulė: Tiesą sakant, repetavom su ja ir mokėmės. Tai buvo lėlė iš laidų, jos kūnas, galva ir kojos buvo atskiros dalys. Repeticijų metu prieidavom vietą, kur turi pasirodyti ta lėlė ir mes nieko nebegalim sugalvoti. Taip ir strigdavom kiekvieną repeticiją: ji į bendrą kontekstą neįsipaišo ir netinka, mes užstringam, tada vėl iš naujo, kol galiausiai atradom, kad nebūtinai jos reikia pilnos, tad galvą ir kūną išskaidėme į atskirus, spektaklyje veikiančius objektus.
O kaip dėl kitų lėlių teatro rūšių?
Motiejus: Jeigu būtų sumanymas sukurti spektaklį tik su lėlėm, įsivesti taisyklę, kad veikia tik lėlės, ne aktoriai, tai išbandytume ir tokią rūšį. Šį kartą gavosi kitaip.
Kodėl spektaklyje „Lizdas“ pasirinkote neverbalinę kalbą?
Motiejus: Kalba, konkreti istorija, dialogai labai įformina, o kai jos nėra, tiesiog daugiau neapsiribojimo, laisvės kūrybai.
Saulė: Įdomu pabandyti kalbėti ne žodžiais. Tada daugiau laisvės tiek aktoriui, tiek žiūrovo suvokimui, interpretacijoms.
Ar kurdami galvojote apie tikslinę auditoriją? Ar varžėte save kūrybiniame procese galvodami apie žiūrovą? Ar reikia apskritai mąstyti apie tai, kam kuri?
Motiejus: Atrodė, kad turbūt bus labiau suaugusiems, bet nebuvome prie to prisirišę. Koncentravomės į laboratorijos tikslą - siekėme kuo daugiau eksperimentuoti, atrasti skirtingus teatro raiškos būdus, formas.
Marius: Tobuliausias variantas, kai galima apie tai negalvoti: kuri ir žiūri, kas gaunasi, tada įvertini, kam patinka, ir rodai tiems, kam patinka.
Taigi manote, kad auditorija pati turi „surasti“ spektaklį? Arba spektaklis savo žiūrovą?
Saulė: Galvojant apie pradinukus arba dar jaunesnius vaikus, reikalinga atsižvelgt į tam tikrus dalykus, tarkime, į dėmesio laikymą, bet kai vaikai šiek tiek vyresni, tuomet stebi, ar spektaklis veikia, kaip veikia, o jeigu neveikia, tai neberenki tokios publikos, tai turi natūraliai susidėlioti.
Marius: Nebent išsikeli užduotį pritraukti daugiau paauglių į teatrą.
Motiejus: Man tai keista. Atrodo, kad teatre kartais tikslinės auditorijos akcentuojamos net per daug. Geras spektaklis turėtų patikti ir paaugliams, ir suaugusiesiems. Man įdomu daugiasluoksniai spektakliai, kur vieni gali įžvelgti vienus dalykus, kiti - kitus. Tada ir infantilumo paprasčiau išvengti.
Saulė: Sutinku, paaugliai daug daugiau mato, negu mes galime numanyti. Jie vaikšto ir į „išvarymus“ (Oskaro Koršunovo spektaklis „Išvarymas“, aut. past.), ir į kitus super rimtus spektaklius, tik kažkodėl, kai kuriama būtent paaugliams, spektakliai tampa paviršutiniški, lengvi.
Kaip manote, ar „Lizdas“ galėtų būti rodomas vaikams?
Marius: Svarstėme, kad galbūt yra per ilgai besitęsiančių vietų, kur vaikas neišlaikytų dėmesio.
Saulė: Manau, šiame spektaklyje visai nereikėtų amžiaus cenzo, kad tėvai galėtų ateiti į spektaklį ir su vaikais.
Ar kuriant „Lizdą“ buvo svarbus kūniškumas, kvapas?
Motiejus: Svarbus, tačiau iš anksto apie tai negalvojome.
Marius: Man asmeniškai visą laiką labiau norisi judėt, kūnu veikt, stumdytis, liest. Improvizuojant žymiai smagiau istoriją pasakoti veiksmu, ne verbališkai.
Saulė: O man labai patinka, kai spektakliuose naudojamas kvapas, smagu, daugiau juslių paveikia.
Marius: Taip, kvapas tikrai smagu. Spektaklyje tyčia neakcentavom kvapo, bet galvojom, kad jeigu kvapas pasieks žiūrovus, bus gerai.
Ar kūrybinio proceso metu pavyko pajusti, sukurti santykį su valdomais objektais?
Saulė: Dirbant su šiuo pastatymu pradėjau matyti visur veidelius, gyvus objektus - tiek sienose, tiek visur aplink. Pradėjau atkreipti dėmesį, kad ir čia galėtų būti gyvas padarėlis, ir čia. Vaizduotė išsiplėtė. Valdant objektus, neišvengiamai pamilsti juos. Matai tuos „štepseliukus“ (elektros kištukas, aut. past.) ir nebegali jų „atmatyt“, ir ta višta (lėlė, aut. past.) tarsi įgauna sielą.
Marius: Paimi į rankas objektą ir atgaivini jį, nusimeti atsakomybę nuo savęs kaip aktoriaus ir tiesiog žaidi, darai, žiūri kaip geriau veikia, kaip atsiranda gyvybė.
Motiejus: Man smagiau iš šono žiūrėti... Akys, burnelės...
Esate dramos teatro aktoriai. Kaip jaučiatės, kai pirmam plane lieka objektas, o jums tenka slėptis už sienos su rozetėmis, laidais?
Marius: Man tai patinka, man tai smagu.
Saulė: Sutinku, tokia atgaiva. Visai kitaip, mažiau atsakomybės, kitaip priimi pastabas. Gali techniškai nesuvaldyti daikto ar lėlės, bet ne pats, kaip aktorius, blogai suvaidinai, ne taip asmeniška.
Kaip spektaklyje atsirado Krylovo pasakėčios?
Motiejus: Prieš pildant paraišką galvojau, kad tekstas nebus pagrindas, bet reikia inspiracijos, kuri užduotų temą, nuotaiką, nuo ko būtų galima bent kažkiek atsispirti. Žinojau, kad tai nebus pilna pjesė ar romanas, reikėjo fragmentų, nedidelių istorijų. Pirminiam užmanyme buvo „Sūnaus palaidūno“ istorija, bet jos nepanaudojome ir liko tik pasakėčios, o pasakėčias prisimenu dar iš akademijos stojamųjų egzaminų. Paskaičiau jų daugiau. Kelios buvo gana keistos ir juokingos, atrodė, kad gali visai smagiai suskambėti teatre. Iš dalies dėl to, kad savo paprastumu ir tiesmukais „moralais“ sudaro kontrastą dabartiniam daugybės skirtingų tiesų ir nuomonių pasauliui.
Kalbino Eglė Okaitė
