Rugpjūčio 31 d. į unikalią „Kablio“ riedlenčių parko erdvę įsiverš trys kiškiai, deklamuojantys Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Liūnės Sutemos, Kazio Bradūno ir Vytauto Mačernio eiles. Tai naujai įkurto „nOrmalaus teatro“ premjera - poezijos performansas „Nerkis iš kailio“.
Per pertrauką tarp repeticijų kalbėjomės su aktoriais, slypinčiais už kiškių kaukių - Egle Ancevičiūte, Povilu Adomaičiu ir Šarūnu Januškevičiumi, - bei kiškių pulko vade režisiere Monika Klimaite.
Tai, ką jūs darote scenoje, vadinate poezijos performansu „Nerkis iš kailio“. Man įdomu, kuo tai skiriasi nuo kitų teatrinių formų?
Monika. Šį pasirodymą pavadinome poezijos performansu, nes, tiesą sakant, mums buvo labai sunku įvardyti tai, ką atliekame. Tai nėra spektaklis, tai nėra koncertas, tai nėra poezijos skaitymai, o viso to mišinys, nes yra ir muzikos, ir šokio, ir dainavimo, ir poezijos, ir vaidybos, ir judesio, žodžiu, labai daug žanrų viename pasirodyme. Nors „Nerkis iš kalio“ tiesiogine prasme nėra performansas, ši sąvoka suteikia itin daug laisvės, neapibrėžtumo. Be to, performanso žanras man pačiai yra artimas - Didžiojoje Britanijoje magistro studijų metu gilinausi į performatyvumo teoriją ir praktiką, t. y. performanso meną. Šiame žanre ypač akcentuojamas aktoriaus, kaip žmogaus, veikimas esamuoju laiku scenoje, nereprezentuojant tam tikros situacijos, nekuriant konkretaus personažo. Šį elementą naudojame ir mes savo pasirodyme, tad atsižvelgiant ir į tai - ši sąvoka mums pasirodė tinkamiausia.
Egle ir Povilai, kaip kilo mintis imtis poezijos?
Eglė. Kai su dėstytojais Vytautu ir Velta Anužiais magistro baigiamajam darbui statėme poezijos spektaklį, pajaučiau, kad man tai įdomu, be to, studijų metu buvo mažai progų prisiliesti prie poezijos - daugiausia dirbome su proza ir dramaturgija. Baigę magistro studijas su Povilu pagalvojome, kad reikia tęsti pažintį su poezija.
Povilas. Magistrinis spektaklis man buvo ne pirmas, bet gilesnis prisilietimas prie poezijos. Kai Vytautas Anužis pasakė, kad statysim poeziją, pradėjome ryte ryti lietuvių autorių eilėraščius, juos skaityti ištisas paras, domėtis kontekstais, autorių biografijomis, analizuoti.
Neprisimenu, kas yra pasakęs, gal ir pats dėstytojas, kad ištartas žodis keičia realybę. Poezijoje tai labai jaučiasi - ištari žodį - galingą, platų, didelį - ir viskas keičiasi. Tie keli įgarsinti posmai keičia mane, žiūrovą, atmosferą, spalvą, nuotaiką, mintį, širdį. Poezijoje žodis išties labai galingas.
O kaip į procesą buvo įtraukti Monika ir Šarūnas?
Eglė. Dėstytojai pasiūlė, kad vaidintų daugiau aktorių, tad pasiūlėm kurso draugams ir Šarūnas sutiko prisijungti. Bet buvom tik mes trys ir noras kurti. Kadangi aktoriams sudėtinga susitarti be žmogaus, kuris sujungtų visą viziją, pakvietėme prisijungti Moniką, su kuria buvome dirbę anksčiau ir ja pasitikėjome.
Ar aktoriui sunku kalbėti eilėmis?
Eglė. Tai labai ilgas kelias iki to, ką galima pavadinti kalbėjimu. Po eilėraščių pasirinkimo dar yra analizė, domėjimasis kontekstu ir autoriumi, paskui po truputį „užmauni ant savęs“ tuos eilėraščius. Nepavyksta iš karto organiškai perskaityti eilėraščio - reikia save „pritempti“ iki jo.
Povilas. Mes skaitome įvairių autorių poeziją ir tie eilėraščiai labai skiriasi pagrindine mintimi, raiška, ritmu, rimu, spalvomis, nuotaika ir t. t. Paėmus vieną eilėraštį kartu reikia „nešti“ ir autorių, o persijungti į kitą eilėraštį ir kitą autorių reikia greito smegenų darbo, greitos reakcijos. Tai labai įdomu ir man, kaip aktoriui, kelia iššūkį.
Atrodo, yra tik trys posmeliai, nedaug teksto, bet tiek daug vietos tobulėti ir augti. Poezijoje visko labai daug- kaip upės tėkmėje su vingiais.
Šarūnas. Man gerokai sudėtingiau skaityti poeziją nei buitinę kalbą, nes poezija yra aukštesnė kalba, tarsi truputį pakelta arčiau dangaus, todėl scenoje su ja lengvai nepasislėpsi ir nepanaudosi jokių pigių triukų.
Skaitome žemininkus, ne šiuolaikinę poeziją, kuri yra kitokia, nes žmogus dabar yra kitoks nei prieš šimtą metų. Galiu įsivaizduoti, kad jis buvo kitoks, nes nebuvo tiek daug cinizmo ir tamsos. Bet sudėtinga pakeisti save šiuo klausimu ir perimti idealistinį žmogaus požiūrį.
O kodėl buvo pasirinktos būtent Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Liūnės Sutemos, Kazio Bradūno ir Vytauto Mačernio eilės?
Monika. Poetai yra sąmoningai parinkti iš mokyklinės literatūros programos. Šį performansą norime dedikuoti būtent buvusiems ir esamiems paaugliams, kuriems mokykloje analizuojant šias eiles buvo nuobodu. Aš juos visiškai suprantu, nes šie eilėraščiai rašyti prieš daug metų, jais kalbėta apie tuometines problemas, kurios ne visada rezonuoja su dabartiniu gyvenimu. Tačiau statant šį performansą mus nustebino, kad prieš daug metų rašyta poezija gali būti ir yra tokia aktuali šiandienos kontekste. Tai ir bandome pasakyti šiuo performansu.
Eglė. Bendrumo sąvoka įgauna visai kitokį lygį, kai supranti, kad bendražmogiškas yra savęs ieškojimas ir nežinojimas, kur link eini. Supratęs, kaip jautėsi kiti žmonės, gali atsakyti į dabar tave kankinančius klausimus, todėl bendrumas kartais gali būti tas atsakymas, kai esi kritinės būsenos ir jo nerandi.
V. Mačernis kaime be interneto ir telefono vis tiek jautėsi pasimetęs, nesuprastas ir ieškojo bendrumo per kūrybą, ką mes irgi darom per savo kūrybą pasitelkdami jo kūrybą.
Povilas. Dar norėčiau pridėti, kad norėdami geriau įsigilinti į eilėraščius, kvietėmės į pagalbą poezijos analizės profesionalę - filologijos mokslų doktorantę Ievą Volungę, su kuria daug konsultavomės ir taip praplėtėme suvokimo lauką.
Eglė. Kadangi yra atskiros poezijos skaitymo taisyklės, mums iš aktorinės pusės padėjo ir dėstytoja Velta Anužienė.
O kas dar prisidėjo prie Jūsų performanso?
Monika. Kompozitorė atlikėja Rūta Mur, kuri šiam performansui ir muziką kūrė, ir sako vieną eilėraštį pradžioje bei pabaigoje. Ji visiems mums buvo atradimas, nes parodė dar kitą kampą, kuriuo galima matyti poeziją.
Eglė. Taip pat Indrė Kuršvietytė - kiškių kaukių autorė.
Monika. Džiugu, kad yra norinčių mums padėti, ir už tai jiems esame labai dėkingi: šviesų dailininkui Domui Šiaulyčiui, erdvę kūrybai suteikusiam „Kabliui“ bei įvairiapuse pagalba prie idėjos įgyvendinimo prisidedančiam rankų šešėlių teatrui „Budrugana Lietuva“.
Ar kūrybos procese poezija ko nors Jus išmokė?
Eglė. Jaučiasi, kad ji mus šiek tiek paaugino kaip aktorius. Atrodo, pasirinkom eilėraščius, į kuriuos gali kasdien vis iš naujo pažiūrėti, ir tai tikrai vertinga, nes priverčia nuolatos jaustis gyva.
Povilas. Ir kartu išsivalyti kaip žmogui. Kaip šlapiu skuduru per kaktą. Bet tai išvalo, atveria sielą. Tai kaip išsinuoginimas, nebijojimas, nes poezija kalba apie amžinus dalykus ir priverčia susimąstyti bei praplėsti gyvenimo prasmės paieškas.
Ką šiuo performansu norite pasakyti žiūrovams?
Monika. Šis performansas neturi vientisos dramaturgijos - kiekvienas eilėraštis yra kaip atskiras pasirodymas, bet visi jie gvildena vieną klausimą: kas aš iš tiesų esu, nepaisant visų aplinkybių, visuomenės ir artimųjų įtakos. Bandydami prisikasti iki šerdies, iki nuogumo (nebūtinai fizinio), kuris slepiasi po socialinėmis kaukėmis, madingais sluoksniais, įvairių sričių įtakomis, kitaip tariant - nerdamiesi iš kailio, mes ieškome atsakymo į šį klausimą.
Kalbėjosi Julija Kulevičiūtė
Jeigu norite išsinerti iš savo kailio, rugpjūčio 31 d. 19 valandą kiškiai Jus kviečia į „Kablio“ riedlenčių parko erdvę. Bilieto kaina - 7 eurai. Studentams ir senjorams taikoma 50 proc. nuolaida. Bilietus bus galima įsigyti prie durų.
