Rugpjūčio 9 d. festivalis pakvies žiūrovus į Nacionalinio dramos teatro spektaklį „Laukim skambučio“ pagal prancūzų dramaturgės Marie-France Marsot pjesę.
Valentino Masalskio spektaklyje juokiesi, tačiau jauti kažką nemaloniai grėsmingo ir atpažįstamo. Spektaklio centre – šeimos ląstelė. Ji supakuota ir vienkartinė kaip šiandienė mūsų gyvenimo bendravimo kultūra. Už žodį, įžeidimą, pyktį žmogus nebeatsako. Moteris kalba, vyras pritaria, vaikas tyli – tokia šios šeimos „politika“. Jie visi gyvena tarp polietileninių plėvių ir maišų, naudojasi tik vienkartiniais indais ir maitinasi greitu maistu. Visa trijulė vilki chalatais, motina ir tėvas – bjauriai nuskalbtais ir nudėvėtais. Tokie pat nudėvėti ir jų veidai, jausmai ir santykiai. Jie laukia vaikino, kuris turi įvesti antrą telefono liniją namuose. Tai primenama tarpuose tarp trumpų pokalbių, aistringų barnių ir nuolatinių priekaištų.
„Norėjau iš šeimos žmonių santykių išgauti muziką – kakofoniją, kurią kasdien girdžiu mūsų gyvenime, aplinkoje, šeimoje, riksmuose. Tai konflikto muzika. Juk po gražia, sterilia gyvenimo kosmetika, už šypsenų, pinigų ir mandagių žodžių slypi baisus konfliktas. Beveik kaip pas Čechovą, kur žmogaus drama pridengta grakštumu, tolerancija, atlaidumu. Pjesė buitinė, todėl mes ir atsispiriame nuo buities. Ir nuo ironijos – juk žmonės čia nepaprastai sureikšmina daiktą, materiją, bet visiškai nevertina kito sielos“, – sako spektaklio režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis. Su juo scenoje pamatysime ekspresyvią ir žavią Eglę Gabrėnaitę bei santūrią Jolantą Dapkūnaitę, kuri ir atrado šią pjesę. Juokingi, taikliai Marsot parašyti dialogai aktorių lūpose virsta absurdo deimančiukais. Tačiau visą spektaklį juokdamasis sykiu šiurpsti nuo to, kokios piktos ir atpažįstamos tos nesibaigiančios pašaipos, apmaudo, puolimo ir gynimosi batalijos.
Šeštadienio vakarą pratęs akustinis Kosto Smorigino ir Olego Ditkovskio koncertas. „Dainos iš širdies į širdį“ – taip neretai apibūdinamos dviejų talentingų bardų dainos.
DTF inf.
