Spalio 10 dieną, ketvirtadienį, 18 val., Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (LTMKM) kviečia į parodos „Išvykstu! Mstislavo Dobužinskio kelionių vadovas“ atidarymą. Birželį atskleidę menininko klajonių po Italiją įspūdžius, parodos organizatoriai kviečia pažinti kitas Dobužinskio kelių kryptis. Tai – Vokietija, Prancūzija, žinoma, Lietuva bei fantazijų pasaulis.
Paroda sudaryta iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomo Dobužinskio darbų rinkinio. Šiame – daugiau nei tūkstantis vienetų. Tai – didžiausia šio dailininko teatro dailės kūrinių kolekcija Lietuvoje. 2009 m. ši kūrinių kolekcija įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Joje sukaupti reikšmingiausi ir brandžiausi Lietuvos teatrui sukurti dailininko darbai.
Ekspoziciją sudaro net septynios dalys, bet kelionė neprailgs. Paroda parengta pagal Dobužinskio kelionių dienoraščius. Įsijausti į kelionių temą ir skirtingas šalis leis ne tik scenografijos eskizai, bet ir įvairiomis priemonėmis kuriama atmosfera. Visose salėse, užsidėję ausines, išgirsite autentiškus įgarsintus Dobužinskio atsiminimus. Įkomponuoti suoleliai leis pasijusti lyg traukinių stotyje ir prisėsti poilsio akimirkai, nestigs ir charakteringų traukinių stoties garsų.
Parodoje gausu veiklų vaikams. Šeimų lauks lagaminai, kurie padės su Dobužinskio asmenybe ir kūryba susipažinti dar artimiau. Lagaminuose atrasite įdomias, įtraukiančias užduotis: skaičiuosite pilis kūriniuose, statysite savas pilis, dėliosite kūrėjo spektaklių kostiumus ir kursite savus, ieškosite personažų vardų, kursite giminės medžius ir išrasite fantastinius padarus.
Muziejaus edukatorės taip pat parengė parodos įkvėptas kūrybines dirbtuves „Ieškom teatro dailininko! Scenografijos dirbtuvės“. Edukacijoje susipažinsite su pagrindiniais scenografijos kūrimo principais, o įgytas žinias pritaikysite išbandant scenografo profesiją – komandose kursite erdvinį scenos eskizą. Ekspoziciją taip pat lydės spalio 22 d., 17.30 val. įvyksiantis pašnekesys „Teatro klajūnas. Mstislavo Dobužinskio kūryba ne Lietuvoje“ su menotyrininku, šokio istoriku ir kritiku prof. dr. Helmutu Šabasevičiumi.
Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) – senos lietuvių bajorų Januškevičių-Dobužinskių giminės palikuonis. Jis buvo tapytojas, grafikas, teatro ir kino dailininkas, knygų iliustruotojas, urbanistinio peizažo puoselėtojas, portretistas, porceliano dirbinių dekoruotojas, memuarų autorius. Taip pat draugijos „Meno pasaulis“ (Mir iskusstva) narys, pedagogas, dailės kritikas, juokaudamas save vadinęs klajojančiu entuziastu.
Lietuvoje jis geriausiai žinomas kaip vienas ryškiausių ir aktyviausių XX a. pradžioje profesionaliame Lietuvos teatre dirbusių dailininkų. Dobužinskis sukūrė scenografiją 38-iems Kauno Valstybės teatro spektakliams. Yra apipavidalinęs Peterburgo, Maskvos, Paryžiaus, Londono, Romos, Neapolio, Briuselio, o vėliau ir Niujorko teatrų pastatymus.
Vaikystėje Dobužinskio kelionės kryptį dažniausiai nulemdavo tėvo tarnyba, dėl kurios nuolat teko keisti gyvenamąją vietą, vėliau – mokslai, darbas, kūryba. Ir visais atvejais – nuolatinis noras pažinti, stebėti, fiksuoti, kurti, kaupti žinias ir patirtis. Nuo XX a. 3-iojo dešimtm. rašytuose prisiminimuose dailininkas daug dėmesio skyrė kelionėms – nuo išvykų pas senelius į Naugardą iki pirmųjų savarankiškų kelionių į Vokietiją, Prancūziją, Italiją ir Lietuvą.
Jau anksčiau lankytojai galėjo susipažinti su Dobužinskio kelionėmis į Italiją. Šioje ekspozicijos dalyje išvysite dailininko iliustracijas knygai „Prisiminimai apie Italiją“, laišką tėvui iš Romos, atvirlaiškį iš Pizos. Čia eksponuojami teatro scenovaizdžių bei kostiumų eskizai Riccardo Drigo baletui „Arlekinada“ bei kadrai iš šio pastatymo.
Tuomet pakviesime su Dobužinskiu vykti į Vokietiją. Valstybės teatre Mstislavas Dobužinskis su vokiška tematika pirmą kartą susidūrė 1930 m., kurdamas scenografiją Richardo Wagnerio operai „Tanhoizeris“. Ekspozicijoje – spektaklio vaizdai, scenovaizdžio ir kostiumų eskizai. Kaip ir tarp dvasinių ir kūniškų pradų besiblaškantis pagrindinis operos herojus – lygiai taip prieštaringi ir spektaklio scenografijos sprendimai.
Charlesʼio Gounod „Fausto“ premjerai Dobužinskis ilgai ir kruopščiai ruošėsi. Parodoje išvysite scenovaizdžių, kostiumų eskizus bei spektaklio kadrus. Kaip rašė J. Vienožinskis, „be estetinių vertybių, „Fausto“ pastatymas atskleidžia mums ir vaizduojamos epochos žmonijos buities, jų pasaulėžvalgos istorijos lapus“. Taip pat išsamiai pristatomas Julesʼio Massenet operos „Verteris“ įgyvendinimas. Dobužinskis atkartojo romano, parašyto laiškų forma, idėją: sceną pavertė nedidelio formato jaukiu, realistiniu paveikslu, kuris žiūrovų akims atsiverdavo lyg intymus atvirlaiškis.
Prancūzijos salėje žiūrovai bus supažindinti su Dobužinskio kūriniais, skirtais operai „Andrė Šenjė“. Stilingi ir teatrališki Mstislavo Dobužinskio scenovaizdžiai dvelkia revoliucijos dvasia. Operai „Luiza“ sukurtuose scenovaizdžiuose galima pajusti impresionistams būdingą šviesos ir atmosferos virpesį, neidealizuotos kasdienybės grožį. Nesvarbu, ar vaizduojamas dėmesio centre esantis solistas, ar užnugaryje stovintis statistas, – bendrą spektaklio vaizdinį kuriančiam dailininkui jie buvo vienodai svarbūs.
Opera „Manon“, sukurta XIX a. pagal skandalingą abato Antoineʼo François Prévost romaną apie nuodėmingą jaunos mergaitės ir dvasininko meilę, tapo paskutine Valstybės teatre pastatyta opera, kuriai scenografiją kūrė Mstislavas Dobužinskis. Taip pat išvysite dienoraščio puslapius, eskizų knygeles bei kelionių po užsienį nuotraukas.
Tuomet grįžtame į Lietuvą, pirmiausia, į Vilnių. Jurgio Karnavičiaus operos „Radvila Perkūnas“ veiksmas paremtas XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios istoriniais įvykiais. Operos „Radvila Perkūnas“ scenovaizdžiai ir kostiumai – vienas geriausių Dobužinskio istorijos išmanymo ir sugebėjimo interpretuoti istorinius šaltinius pavyzdžių. Meniškumu ir emociniu įtaigumu jo kūriniai pralenkė spektaklio muziką, dramaturgiją ir patį pastatymą.
Šioje dalyje – ir eskizų albumas, Dobužinskio darytos urbanistinio Vilniaus peizažo nuotraukos, sesę Olgą, kuri gyveno Vilniuje ir čia įkūrė marionečių teatrą, fiksavę kadrai. Kitoje salėje – daugiau pristatomas Kaunas, kitos per keliones po Lietuvą aplankytos vietovės ir bendras kūrėjo domėjimasis šalimi. Dobužinskis domėjosi Lietuvos heraldika, parengė studijas apie Lietuvos herbą ir Lietuvos vėliavą, kūrė eskizus lietuviškiems pinigams ir vandenženkliams, pašto ženklams, medaliams, ordinams.
Dobužinskis „Aukso gromatai“ sukūrė realistinį, lietuviško kraštovaizdžio motyvais paremtą dramos veiksmo foną. Antano Vienuolio dramoje „1831 metai“ atkuriama vykusio sukilimo scena. Vienas pagrindinių M. Dobužinskio uždavinių buvo sukurti teisingus istorinius vaizdus, kurie taptų tinkamu fonu į sceną įžengusioms istorinėms asmenybėms. Kitas tikslas – atskleisti romantizmo dvasią, kuri, pasak jo, yra šios dramos esmė. Dobužinskis sukūrė visą kariškų kostiumų galeriją, eskizuose nurodydamas net sagų skaičių.
Fantazijų dalyje keliausime po baletų „Kopelija“, „Nykštukas Grenadierius“, „Anderseno pasakos“, operų „Jonukas ir Grytutė“, „Undinė“ scenovaizdžių, kostiumų eskizus.
Paroda veiks iki kovo 31 dienos.
Šiai parodai dailininko scenografijos eskizus skolino Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Dailininko dienoraščius, piešinius, nuotraukas ir kitą dokumentinę medžiagą – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kurios Retų spaudinių ir rankraščių skyriuje saugomas išties įspūdingas Dobužinskio rankraščių, dokumentų, nuotraukų ir dailininko kūrinių rinkinys. Eksponatus parodai taip pat skolino Lietuvos geležinkelių muziejus, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT).
Parodos kūrybinė komanda: kuratorė – Živilė Ambrasaitė-Gailiešienė, architektė – Ieva Šimkonytė, dizainerė – Ona Vėliūtė, techniniai sprendimai – Audrius Janulevičius, projekto vadovė – Aušra Endriukaitienė.
LTMKM informacija
