Balandžio 25 d., 18 val., Vilniaus senajame teatre, M8 salėje (Mindaugo g. 8a) įvyks diskusija „Agresijos antropologija ir visuomenės trauminės patirtys“. Pokalbyje dalyvaus: ukrainiečių teatro režisierius Viktoras Marvinas bei psichologė, traumų psichologijos tyrinėtoja, Vilniaus universiteto profesorė Danutė Gailienė. Pokalbį moderuos Gytis Norvilas. Tai antroji diskusija iš pokalbių ciklo „Mažoji scena“. Šio ciklo pokalbiuose siekiama diskutuoti visuomenei aktualiomis, kontroversiškomis temomis.
Kokia yra agresijos, noro vienas kitą žudyti, engti prigimtis? Kas lemia tokį elgesį? Kodėl valstybė, kaip socialinė struktūra, pasiduoda agresijos adoravimo kursui, o visuomenė tai toleruoja? Kas tie žmonės, kokioje aplinkoje jie tarpsta, jog šitaip nužmogėjo? Ir apskritai, kas įvyksta, kai šie žmonės grįžta namo? Tokie klausimai natūraliai kyla Ukrainos karo kontekste ir aktualūs kaip niekada iki šiol. Politikos filosofė Hannah Arendt yra sakiusi, jog gebėjimas spręsti, kas yra blogis, o kas gėris, ateina iš asmens gebėjimo mąstyti. Net jei valstybė imasi teroro - asmenys, kaip valstybės pamatas, visada turi pasirinkimą permąstyti tokių veiksmų teisingumą.
Trauminės patirtys ir įveika. Yra ir kita pusė: ar visuomenė, žmogus apskritai gali ir turi būti be agresijos, ar įmanoma ir reikia ją eliminuoti, ištrinti? Ar agresijos segmentas nėra natūrali žmogaus, kaip socialinio gyvūno, dalis ir yra tik išgyvenimo instinkto įrankis. O gal agresija gimsta tik iš tolerancijos stokos, iš noro kitam primesti savo iliuzijas, menamą tvarką, ji išprovokuojama? Kokiais istoriniais momentais kolektyvinė agresija pasireiškia dažniausiai, ar esama dėsningumų? Ar gali ne tik agresorius, bet ir auka tapti priklausomi nuo adrenalino, kurį pagamina pati prievarta, karas? Žodžiai „trauma“, „agresija“, bent jau lietuvių kalboje - moteriškos giminės... Ar agresija, trauma turi lytį? Ir dar - kaip „įvalstybinta“ agresija veikia santykius šeimoje, artimoje aplinkoje, gal ji taip pat tampa „legali“? Regis, tai yra nepatogūs klausimai, gal net pernelyg sudėtingi, bet bandyti į juos atsakyti reikia ir verta.
Temą pokalbiui inspiravo ukrainiečių režisieriaus Viktoro Marvino spektaklis „Šeimyninės scenos“ (premjera - Vilniaus senajame teatre, balandžio 29 ir 30 d.) pagal teroro akto metu žuvusios ukrainiečių dramaturgės Annos Jablonskajos pjesę, kuri sukurta dar prieš karą, dar prieš Krymo ir Donbaso įvykius, bet visiškai atliepia šiandieną. Vien ko verta pjesės replika: „Specialioji operacija! Kova su teroristais! Tai yra, su moterimis ir vaikais!“. Šiandien, kai vyksta karas, pjesės veiksmas rutuliojasi Rusijoje, statistiniame miestelyje, iš kurio žmonės vyksta kariauti į Ukrainą. Ten jie žudo, kankina, prievartauja, plėšia, siunčia į tėviškę skalbimo mašinas ir vėliau grįžta namo. Tiesą sakant, pagrindinis pjesės įvykis - vienas toks rusų karininkas grįžta iš karo, arba kaip tai vadina Rusijoje - SKO, į gimtąjį miestelį.
Daugiau apie spektaklį „Šeimyninės scenos“ skaitykite ČIA.
Diskusija bus transliuojama Vilniaus senojo teatro „YouTube“ kanale.
Vilniaus senojo teatro informacija
