Patikėkit, taip norisi peršokti ir tiesiog kalbėti apie Alexanderį Ekmaną, jo puikų humoro jausmą kūryboje ir nagrinėti, kodėl per daugiau nei dešimtmetį ji nepaseno. Vis dėlto, kovo 17 d. stebėta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera „Sapnai ir kaktusai“ buvo ne tik apie šią šiuolaikinio baleto žvaigždę, bet ir scenoje jo choreografiją atlikusią trupę, taip pat ir platesnį Lietuvos šokio lauką. Nepamirštant ir to, jog pirmoji spektaklio Klaipėdoje dalis priklauso šalies žiūrovui jau pažįstamam lenkų choreografui Robertui Bondarai.
Gal dėl to, kad „Sapnų ir kaktusų“ premjeros turinys yra gana lengvai nusakomas, o gal dėl to, jog visos jo dalys nėra nauji kūriniai, pagrindinis dėmesys čia sutelkiamas į pačius atlikėjus, šokėjų trupę bei dėsningumus Lietuvos baleto progrese. Neįmanoma nepagalvoti ir apie Martyno Rimeikio vadovaujamą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupę bei praėjusiais metais jų įgyvendintą Wayneʼo McGregoro „Infros“ iššūkį. Stebint paskutinių kelerių metų baleto kelią Lietuvoje, matyti, jog čia pagaliau atsirado vietos moderniam bei šiuolaikiniam baletui kaip tęstinei praktikai, svariai repertuaro daliai, o ne svetimkūniui klasikinio baleto gausoje.
Tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos trupes palietę, su jomis kūrę Bondara ir Rimeikis buvo pastebėti buvusio ilgamečio LNOBT baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro, po ilgo sąstingio atvėrusio modernesnes formas baletui Vilniuje. 2009 m., Lenkijos nacionalinėje operoje, būdamas šio teatro baleto trupės meno vadovu, jis iniciavo choreografines dirbtuves „Kreacje“, kurios 2012 m. buvo sėkmingai perkeltos į Vilnių iki šiol vykstančio „Kūrybinio impulso“ formatu. Būtent šiose dirbtuvėse Varšuvoje ir Vilniuje išryškėjo tada dar tik būsimų choreografų Bondaros ir Rimeikio talentai.
Bėgant metams Bondara buvo paskirtas Poznanės Didžiojo teatro baleto trupės meno vadovu (šiame teatre dar karjeros pradžioje kelerius metus jis ir šoko), o Rimeikis LNOBT pakeitė Pastorą. Tuo metu į Klaipėdą vadovauti atvykus Laimai Vilimienei, stebėjusiai visą lenkų choreografo įkvėptą pokyčių baleto trupėje procesą, Klaipėdos muzikiniame teatre atsirado projektas „Dėmesio! Baletas“, kviečiantis šokėjus savo jėgas išbandyti kuriant choreografiją. Vienas iš šių dirbtuvių rezultatų - muzikinio teatro palaikomi Darios Verovkos ir Yano Malakio choreografiniai bandymai. Su jais susipažinti buvo galima ir šokio triptike „Dona Kichotė“. Tiesa, čia kol kas užtikrintinai dominuoja paskutinioji Gajaus Žmavco choreografinė dalis, vienintelė profesionaliai atskleidžianti savąją užduotį, nors kiek ir nuvilianti moters reprezentavimu. Bet ne apie šį spektaklį dabar kalbame.
Būtent Yanas Malakis ir jo kolega Mykhailo Mordasovas pradeda pirmąją „Sapnų“ dalį - „Žagsulys“ („Hiccup“). 2015 m. Bondaros sukurtas duetas į sceną įneša daug praėjusio laiko atgarsių. Šiandien, stebint Malakio ir Mordasovo atliekamą choreografiją, akylesnis ar daugiau tokio šokio pavyzdžių matęs žiūrovas gali po vieną rankioti jau atpažįstamus įvaizdžius, judesio raišką ar net patį duetinio šokio, kaip „vedančiojo ir antrininko“, konceptą. Abu šokėjai čia save įtvirtina (tai lengvai pastebima ir kituose spektakliuose) bene kaip geriausia šokio technika pasižyminčius nuolatinės trupės atlikėjus, kas kartą tvirtai įvykdančius jiems skirtas užduotis.
Nagrinėjant santykį tarp pačių šokėjų, matyti, kad duete taip pat dėsningai išnaudojamas Malakio polinkis dominuoti scenoje savo išraiška, kaip ir Mordasovo gebėjimas, neaukojant techninio atlikimo, prisitaikyti ir atliepti šokio partnerį. Tokiu būdu „Žagsulyje“ kaip dvi vieno žmogaus dalys, taikliai (tai apibrėžta ir paties choreografo) perteikiamas vaizdinys, lyg kiekviename jų glūdintis superego žaistų su ką tik pabudusiu id, taip priešais mus kurdami savąjį ego. Kodėl ką tik pabudusiu? Bondaros sprendimu, čia šokėjai apsirengę pižamomis, o juos apšviečia šaltą buitį primenantys „darbiniai“ šviestuvai. Tiesa, turiu pridurti, jog jų judėjimas priminė Marijaus Jacovskio scenografinę koncepciją Rimeikio pristatytame „Šventajame pavasaryje“ (2021), kuris pasirodė kaip viena iš LNOBT diptiko dalių kartu su Pastoro „Pragiedrėjusia naktimi“.
Laiko aspektas šiuolaikiniame mene yra ypač svarbus bandant kontekstualizuoti pamatytą kūrinį. Vis turėjau sau tai priminti stebėdama antrąjį Bondaros kūrinį - „8m86“. 2012 m. sukurta šokio kompozicija remiasi kūnų priešpriešos ir kontaktinio judesio principais, atsiduriančiais tarp modernaus šokio ir šiuolaikinio baleto bei vedamais elektroninės Amono Tobino muzikos. Ir sniego, papildančio arba sugeriančio scenoje auginamas emocijas: paklojančio grindinį, o gal kaip tik byrančio iš dangaus, paliekančio lyg sapnų debesies, minkštumo įspūdį. Sapniškumas (kad jau su tuo pavadinime siejama pirmoji dalis) iš tiesų gali apjungti Bondaros kūrinius, kaip fizines emocijų ir vidinio žmogaus pasaulio, pasąmonės išraiškos kompozicijas.
Ką tai suteikia žiūrovui? Pirmosios dalies kūriniai tarsi švelniai įveda į kontekstą, atitolina nuo klasikinio šokio kanonų, tai pat leidžia išeksponuoti pajėgiausius trupės šokėjus. Šalia pirmojo dueto, skirtingomis sudėtimis spektakliuose pasirodo ir Oleksandra Borodina, Romanas Budko, Anna Chekmarova, Romanas Semenenko, Iryna Suslo, Daria Verovka ir Kirstin Ann Zahradnick. Vis dėlto stebint „8m86“ šiandien, kyla nevalingas cringe jausmas, sekant jungiamą elektroninę muziką ir gyvą, nors ir šiuolaikiškesnį, bet vis dar baletą, lyg mėginantį pasivyti dabarties virsmus. Kitas svarbus dalykas - išryškėjantys trupės trūkumai, ypač kalbant apie atlikimo lengvumą ir plastikos netolygumus, pastebimus ir ankstesniuose repertuaro kūriniuose.
Kaip viso to stebuklingai nelieka „Kaktusuose“? Ekmano darbas ir jo reikalavimai atveria stipresniąją Klaipėdos muzikinio teatro šokėjų pusę - ritmiškumą ir sinchroniškumą, akylai išgrynintą statytojos Anos Marios Lucaciu. 2010 m. sukurtas spektaklis sėkmingai atgyja uostamiestyje, leisdamas jauniesiems šokėjams pasirodyti visa jėga. Griežta ritminė struktūra, kampuotos, lyg kaktusai dygios šokio pozos, galbūt mažiau artimos „Žizel“ plastiką tobulinantiems baleto artistams, sėkmingai „limpa“ dabartinei Klaipėdos trupei, kurios repertuaras, mano manymu, dėsningai formuojamas šiuolaikinio baleto kryptimi. Žinoma, labai padeda ir tai, jog šio spektaklio metu neaplanko mintys apie kūrinio aktualumą ir kodėl būtent tokia šokio išraiška matoma scenoje.
Ekmano stiprybė - raiški koncepcija. Kaip yra sakęs pats, kūryboje jam svarbiausia žinoti ir aiškiai suformuluoti pagrindinę temą, tada joje jis gali ieškoti įvairiausių, kad ir mažiausių detalių. „Kaktusai“ gimė susidūrus su kritika, recenzijomis po pirmųjų Ekmano debiutų. Choreografas bandė susigyventi su šiuo reiškiniu, bet, kaip pasakoja, iki šiol nemano, jog tokia sistema, kai „per vieną vakarą“ nusprendžiama kūrinio vertė ir likimas, yra teisinga. Iki šiandien „Kaktusai“ jau pristatyti 20-tyje valstybių visame pasaulyje, išliaupsinti žiūrovų ir kritikos. (2017 m. jie buvo pristatyti ir Vilniuje, „Naujojo Baltijos šokio“ programoje, atliekant trupei NDT2 iš Nyderlandų.) Matyt, galime sakyti, jog iš esmės šią „sistemą“ visi vertiname ironiškai.
Sunku būtų pasakyti kitaip, kai spektaklyje pasigirstančius ultraintelektualius samprotavimus atpažinti galime kiekvienas. „Kaktusai“ gali būti apie viską, apie nieką ir apie ką nori kiekvienam iš mūsų, nes jų tikslas yra scenoje parodyti kūrybos ir samprotavimų apie ją susidūrimą, taip išryškinant absurdiškumą, - juk visi be išimties meną patiriame skirtingai. Man visuomet patikdavo istorijos detalė apie tai, kaip Ekmanas-choreografas užaugo iš šokėjo „stebėdamas Karališkąjį baletą iš scenos užkulisių“. Tą galima pajusti kiekviename jo darbe. Ir tai tampa ypatingai svarbu „Kaktusuose“, kurie apima ne tik meno ir kritikos, bet ir vidinius kūrybinio proceso susidūrimus.
Tikriausiai vienintelė detalė, galinti šį spektaklį grąžinti ar pririšti prie konkretaus laiko, yra pati jo tema. Šokio, scenos meno savirefleksija ir dekonstrukcija šiandien atrodo jau išnaudotas „įnagis“. Kita vertus, tas pats savireflektyvumas bus gyvas visada, vis grįš „į madą“ besikeičiant laikmečiui. Tokie pokyčiai tada vyko ir Ekmano požiūryje į šokį. Kiekviename švedų kūrėjo spektaklyje visi aptaria ir išskiria ritmą, energiją, mastelį ir masyvumą. Šiame darbe yra pakylos ir kaktusai bei specifinis šviesų dizainas (autorius Tomas Visseras), vėliau jo darbuose vizualūs sumanymai išaugo iki dirbtinių ežerų Oslo operoje, kviečių šiaudų pripildytos Švedijos karališkojo operos teatro scenos ir žalių kamuoliukų jūros Paryžiaus operoje. Ką jau kalbėti apie neprilygstamus Henriko Vibskovo kostiumus.
Kitaip nei kiti choreografai, Ekmanas verčia baletą šiuolaikiniu ne tik interpretuodamas ar pratęsdamas jau matytas šokio formas, bet ir apima visą sceną kaip naujos vaizduotės erdvę. Gerai suprantantis mastelį, kurį gali įgyti baleto trupė, choreografas dažnai išnaudoja tai kartu su sinchroniškumo poveikiu ir šviesos efektais, taip pasiekdamas ne tik estetinį, bet ir jutiminį žiūrovo pasigerėjimą.
Nesvarbu, ar kalbame apie kūrinio pradžią, kurioje šokėjai kartu su styginių kvartetu savo fizine raiška kuria ritmą ir muziką, ar apie kitas jo dalis, „Kaktusai“ pagrįsti susiklausymu ir komandiniu, disciplinos reikalaujančiu darbu. „Kaktusų“ tobulumas yra tiesiogiai konstruojamas tam, kad galėtų tapti ironiškas. Vienas geriausių to pavyzdžių - Chekmarovos ir Malakio duetas, kurio choreografija atliekama ne tik pagal kvarteto gyvai atliekamą muziką, bet ir garso įrašą, kuriame girdime personažų balsus, - tai gerai pažįstama šokėjams, - įgarsinančius jų judesius, o vėliau ir pradedančius diskutuoti apie asmeninius reikalus.
Nors būtent šiuo momentu susimąsčiau apie kitus, kaip jau minėjau, savireflektyvius šokio spektaklius, mizanscenos įtaigumas nuo to nė kiek nesumenko. Tikslumas, reikalingas atlikti choreografijai, tinkamai parinkti išraiškingi šokėjai ir laiku nuo lubų krintanti katė, - viskas suveikia Ekmano logikoje taip, kad nespėtume pajusti jokios buities. Taip, kad viskas, kas vyksta scenoje, ir turėtų, ir tuo pat metu prarastų prasmę; būtų puota mūsų akims, kuria niekada nepersisotintume; primintų, kiek skirtingų dėmenų sudaro spektaklį, o kartu ir patį gyvenimą. Ir tai galioja visiems Ekmano darbams, tikriausiai dėl to „Kaktusai“ iki šiandien išlieka tokie populiarūs: bylodami plačiai, patys išlieka kompaktiški ir geba apkeliauti visą pasaulį, nereikalaudami nei didelės scenos, nei didžiulės trupės.
Ir pabaigoje trumpam grįžkime į LNOBT, kuriame pernai parodytas triptikas RPM ir jo paskutinioji, McGregoro kurta dalis tapo tikru atradimu daugeliui: pagaliau leidžianti pamatyti baleto trupę nepriekaištingai atliekančią pasaulinio lygio šiuolaikinę choreografiją. Tąkart, kaip ir Klaipėdos „Sapnuose ir kaktusuose“, visos pristatytos kompozicijos nebuvo naujos, tad įdomu buvo tai, kaip natūraliai Rimeikio 2019 m. kurtos „Dienos, minutės“ susisiejo su 2011 ir 2008 m. pirmą kartą pristatytais kitų LNOBT triptiko choreografų darbais. Grįžtu prie jau išsakytos minties, kad smagu stebėti Lietuvoje nuoseklų atsinaujinančio baleto veidą (nepamirškime ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos indėlio), bet ir norisi laukti dar įdomesnių susidūrimų, kaip antai Klaipėdoje žadamas parodyti triptikas BER (sukurtas 2021 m.). Čia į vieną vakarą tilps Bondaros, Ekmano ir Rimeikio kūriniai, pastatyti Poznanės Didžiajame teatre. Taip, dabar suprantate, kodėl jau šiame tekste brėžiau juos siejančias linijas, - greitai galėsime juos išvysti vienoje kombinacijoje: Bondaros „Take me with you“, Ekmano „Episode 31“ ir Rimeikio „Blind Words“.
---
P. S. Jei jūs, kaip ir aš, mėgstate iki galo „susukti“ visus galus: „Take me with you“ sukurtas pagal garsios grupės „Radiohead“ muziką. O kas kūrė legendinio „Lotus Flower“ klipo choreografiją? Wayneʼas McGregoras.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
