Kūrėjai, įžengę į lenkų teatrą praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, daug kartų išpažino, kad buvo užburti savo pirmtakų spektaklių.

Nekrošius kone vienintelis teatro režisierius, iš tiesų jaučiantis pasaulio tragiškumą.

Išimtos krėslų eilės teatro salėse siunčia žinią: karantiną išgyvenąs teatras bus priverstas kurti naują, ypatingą ir visiškai unikalią patirtį.

Ar įmanoma pristatyti šokį šalies, turinčios ryškius šokio istorijos pėdsakus ir įvairiaspalves šiandienos stilių kryptis? Ir taip, ir ne.

Krzysztofo Garbaczewskio „Puota“ – tai šventė, kurioje visko pertekę, elitu besijaučiantys visuomenės atstovai suvartoja Sokratą – jo išmintį ir kūną.

Choreografė Anne Teresa de Keersmaeker nusprendė patyrinėti Kūrinio neliečiamumo situaciją ir „patikrinti, ar tikrai kai kurių kūrinių tiesiog negalima liesti“.

Europos šalys imasi iniciatyvų, kaip pandemijos nulemto karantino laikotarpiu telkti scenos menų bendruomenes ir mažinti šio lauko atstovų patiriamus materialinius nuostolius.

„(La)Horde“ atlieka nuostabų darbą, sugebėdami pasirinktus žmones paversti vieno spektaklio profesionalais ir drauge atvirai bei prasmingai ištransliuoti jų neprofesionalumą.

„Pavyzdys, kaip reikia statyti Čechovą mūsų laikais“, - taip rusų kritikai pasitiko režisieriaus O. Koršunovo „Žuvėdros“ premjerą, pristatytą Maskvos dailės teatre.

Kvietimas statyti spektaklį A. Čechovo jubiliejaus metais istoriškai vienoje svarbiausių Maskvos scenų rodo didelę rusų teatro bendruomenės pagarbą O. Koršunovo talentui.

„Man labai keistas klasikinės dramaturgijos statymas pažodžiui – tą galima padaryti tik vieną kartą“, - teigia Y.Ross.