„Reikėtų nerimauti ne dėl dirbtinio intelekto, o dėl žmonių, kurie mokės juo naudotis“, – sako videomenininkas Rimas Sakalauskas, šią technologiją pasitelkęs kurdamas pirmąjį Baltijos šalyse miuziklą „Mažasis Princas“. Interviu kūrėjas pasidalijo naujo projekto užkulisiais, papasakojo apie dukros meilę scenai bei atskleidė, kaip sekasi dirbti su broliu Jonu.
Lietuvos teatro ir muzikos pasaulyje puikiai pažįstami Jonas ir Rimas Sakalauskai jau šią savaitę, balandžio 27 dieną, Vilniuje pristatys žymiosios Antoineʼo de Saint-Exupéry pasakos įkvėptą miuziklą „Mažasis Princas“.
Ši idėja broliams Sakalauskams gimė dar praėjusiais metais, kai kartu dirbo prie kito projekto, tačiau lemiamą postūmį įkvėpė į pagrindinį pasakos veikėją panašus Jono devynmetis sūnus Dobilas. Rimui, gimus jo dukrai, „Mažojo Princo“ istorija tapo ypač aktuali, nors anksčiau kurto meno kontekste miuziklas yra kiek neiprasta forma.
Spektaklyje operos solistas, dirigentas bei kompozitorius J. Sakalauskas kuria scenarijų ir originalias dainas, o vizualiųjų menų kūrėjas R. Sakalauskas rūpinasi šviesų instaliacijomis ir projekcijomis, kurioms pasitelkė dirbtinį intelektą.
Kūrėjas teigia, kad labai džiaugiasi po daugybės metų galintis dirbti išvien su broliu Jonu ir jo atžalomis Dobilu ir Vakare bei atskleidžia ar scenoje išvysime Rimo dukrą Smiltę.
Pastaruoju metu žodžių junginį „dirbtinis intelektas“ (DI) girdime kone kiekviename žingsnyje, tačiau vienus ši technologija džiugina, o kitiems netgi kelia nerimą. Kaip pats vertinate DI?
Sutinku, dabar dirbtinis intelektas gali būti suprantamas tiek kaip privalumas, tiek kaip pavojus, nes dažnai tvyro nuomonė, kad DI reiškia, jog nebuvo prisiliesta žmogaus. Manau, kad šiuo aspektu viskas priklauso nuo paties žmogaus ir kiek jis pats sugebės tuo pasinaudoti. Galbūt daliai žmonių tai bus blogas dalykas, o kitiems jis leis tapti kuo jie nori. Šią technologiją galiu palyginti su fotografija. Daryti puikias nuotraukas mobiliuoju telefonu mes galime jau 20 metų, bet fotografo profesija neišnyko. Tas pats ir mano kūrybos srityje. Jei anksčiau čia galėjo dirbti tik labai techniški ir daug visokių programų išmanantys žmonės, tai dabar visa tai tampa įmanoma bet kuriam žmogui. Aišku, visose srityse viską galiausiai nulems patirtis, nes vien tai, kad kažką gali sukurti nereiškia, jog gali sukurti kokybišką dalyką.
Naudojantis DI turi išmokti mąstyti naujai ir kaip suformuluoti užduotį žodžiais. Dažnai meno žmonės savo idėjas komunikuoja net ne žodžiais, o veiksmais ar objektais, tad čia slypi šioks toks pokytis. Manau, kad reikėtų nerimauti ne dėl paties dirbtinio intelekto, o dėl žmonių, kurie mokės juo naudotis. Mokantiems naudotis DI, tai taps pranašumu. Dėl to šiek tiek keisis reikalingų įgūdžių poreikis. Jei anksčiau reikėjo techninių žinių, tai dabar žmonės, turintys geresnius socialinius įgūdžius ar daugiau idėjų galės daugiau pasireikšti, o „techniniai“ žmonės galbūt eis į kitą sritį.
O kaip dirbtinį intelektą vertina patys menininkai ir kūrėjai?
Naujos technologijos, bent jau Lietuvos rinkoje, tikrai pradedamos naudoti labai greitai. Ypač komercinėje srityje labai daug kas naudoja ir dirbtinį intelektą. Sakyčiau, yra toks savotiškas susiskaldymas. Pastebėjau, kad tarp meno žmonių vis dar išlieka tabu, kai kalbama dirbtinį intelektą, o tarp tiesiog renginius kuriančiųjų – jie DI panaudoja be jokių skrupulų. Jie nelabai jaudinasi dėl autorinės kūrybos, jie nori panaudoti tas technologijas, kad sukurtų kažką greičiau, efektyviau. O iš meninės pusės, tai yra labiau tabu ir žmonės daugiau galvoja apie autorystę, tai yra jautresnė tema. Dėl to jie nepuola taip greitai naudoti to paties DI.
Dirbtinį intelektą savo darbe naudojate vis dažniau. Kaip sekasi?
Anksčiau esu sukūręs animacijų su DI savo filmui, bet dabar statome miuziklą „Mažasis Princas“, tai tokio dydžio renginiui panaudojau pirmą kartą. Ypač gerai pavyko sukurti gyvūnus, tokius kaip avytės, gyvatės, lapė. Taip pat kūriau reklamas su DI, pavyzdžiui, lakūno scenai, kad Sakalas Uždavinys (aut. past. – miuzikle atlieka Piloto vaidmenį) skraidytų padangėse. Tradicinė animacija yra labai brangi ir ją sukurti ilgai užtrunka, todėl DI viską labai pagreitina. Bet tikrai ne viskas pavyksta taip gerai, kaip norėčiau. Pavyzdžiui, dirbtiniam intelektui buvo labai sunku kurti baobabo medį (juokiasi). Jis sukuria pagal tuos vaizdus, kokius atpažįsta filme „Madagaskaras“, o jie nėra tokie animaciškai vizualūs ir išraiškingi. Taip atsiranda toks medis, kuris neatrodo miuzikliškai ir neįsipaišo į kontekstą. Dėl to abstraktesnius ar retesnius dalykus geriau kurti įprastine technologija, o visokius personažus, ypač geriau pažįstamus, pavyksta sukurti su DI labai kokybiškai, nes yra daug medžiagos, kuria DI remiasi.
O kokius trūkumus įžvelgiate dirbdamas su DI?
DI tikrai gali pagreitinti kūrybą, bet ne visada. Vis tiek užtrunka daug laiko, kol gauni būtent tai, ko nori. Kitaip tariant, ne tai, ką programa tau duoda, o tai, ko reikia. Nes DI daro tai, ką išmokęs daryti, o tai nebūtinai atitinka mano lūkesčių. Kartais atrodo taip: „ai, čia parašysiu vieną-kitą žodį ir kažką sukurs“. Bet kai tau reikia kelias valandas rašyti dirbtiniam intelektui užduotis, jas taisyti, perrašyti, fantazuoti naujus dalykus, tai jauti, kad net ir formuluojant užduotį n-tąjį kartą jau pačiam net sunku sugalvoti. Galiausiai viskas vis tiek remiasi tavo idėja, pavyzdžiui, ar avelė bus kosmose, ar ne. Todėl kiekvieną kartą turi sugalvoti iš naujo. Bet net ir tada rezultatas nebūtinai tiks konkrečiam spektakliui. Pirminei idėjai DI tikrai gali padėti, bet vėliau, kai giliniesi į detales, gali netgi trukdyti. Dirbdamas supratau, kad tada, kai reikia kažko labai specifiško, to laiko nelabai ir susitaupo, nes technologijos galimybės yra ribotos.
Ar gali DI pakeisti žmogų?
Mūsų spektaklyje DI yra tik papildomas įrankis, skirtas papildomiems elementams, kad sukurtume dar geresnę patirtį žiūrovui. Miuzikle vis dėlto svarbiausia muzika, kurią parašė mano brolis Jonas. Ji nėra dirbtiniu būdu sugeneruota ir išlieka miuziklo esme. Kurdamas vizualiąją dalį būtent iš jos ir semiuosi įkvėpimo. Graži, ne per sudėtinga, bet ir nebanali. Gali namie pridaryti visokių vaizdelių, bet jie neturės prasmės, jei neveiks scenoje. Nesvarbu, kaip sukurta, svarbu, kad jie ne tik tiktų, bet ir papildytų aktorių darbą, veiksmą, muziką. Todėl iš vizualinės pusės labai svarbu taikliai įsipiešti į visą bendro įspūdžio kūrimą, o emociją sukurti yra labai sudėtinga.
Kaip gimė idėja kurti tokį projektą su broliu?
Kartu su Jonu dirbome prie „Mažojo Princo“ spektaklio kitame teatre, Kaune. Jis kūrė muziką, bet dramos spektaklyje nereikia tiek daug muzikos, ji kartais turi būti minimali. Nuo to karto Jonas labai užsidegė mintimi, kad norėtų padaryti kažką daugiau iš muzikinės pusės, iš tos medžiagos. Ir pati „Mažojo Princo“ istorija jį labai užkabino. Šiaip labai smagu, kad galime dirbti kartu. Nors jis buvo Operos teatro vadovas, o aš dirbau sau, bet mūsų keliai nesusikirto. Todėl apie 10 metų mes kartu nieko nedarėme, tad dabar yra labai įdomi patirtis. Vis tiek tas pats genas, tie patys pomėgiai. Ir Jono vaikai Dobilas su Vakare atliks vaidmenis, tad labai smagu, kad pavyko toks šeimyninis pastatymas.
Ar galime tikėtis scenoje išvysti ir jūsų dukrą Smiltę?
Smiltei puspenktų metų, todėl gal dar truputį per anksti. Iš esmės ji galėtų dainuoti, atlikti mažas partijas, bet turbūt miuziklas jai galbūt dar per didelis kūrinys. Šiaip ji mėgsta dainuoti, būna su manimi ir repeticijose, scena ją tikrai traukia. Na, bet niekada negali žinoti. Vienų vaikai labai nori sekti tėvų pėdomis, o kitų kaip tik priešingai. Bet kol kas jai tikrai patinka, žiūrėsim, gal kada ir padainuos.
Rimo ir Jono Sakalauskų sukurtas miuziklas „Mažasis Princas“ vyks šį sekmadienį, balandžio 27 dieną, Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Bilietai į pirmąjį iš dviejų tą pačią dieną vyksiančių pasirodymų jau išparduoti. Bilietus platina portalas Bilietai.lt.
Organizatorių informacija
