Kovą, po kelerių metų pertraukos, į sceną sugrįžo žiūrovų pasiilgtas baletas „Don Kichotas“, kurio pirmuosius du vakarus – kovo 19 ir 20 dienomis – stebėjau gyvai ir įspūdžiais dalinuosi šiame tekste.
„Don Kichotas“– itin publikos pamėgtas klasikinis baletas, kuriame šoka kone visa Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupė. Tad nenuostabu, kad visi keturi spektakliai, vykę visiškai išparduotų bilietų salėje, pasižymėjo debiutų gausa. Toks žiūrovų aktyvumas rodo, kad susidomėjimas klasikiniais (net ir nepremjeriniais) pastatymais išlieka didžiulis.
Apie spektaklio populiarumą liudija ir tai, kad užsiminus apie apsilankymą „Don Kichote“, retai tenka sutikti nustebusių žvilgsnių – šis pavadinimas visiems su kažkuo asocijuojasi. Vieniems – su tuo pačiu kultiniu baletu, kurį įtraukti į savo klasikinio šokio repertuarą siekia kiekvienas teatras, kitiems – su ispanų rašytojo Miquelio de Cervanteso romanu. Tiesa, svarbu paminėti, kad baletasir romanas, be tapataus pavadinimo, turi nedaug bendro. Nors įkvėpimas šiam baletui neabejotinai kilo iš romano (kurio originalus pavadinimas – „Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“), siužetinės linijos buvo taip smarkiai pakeistos, kad abu kūriniai gali būti laikomi atskiromis istorijomis. Tokia kūrybinė interpretacija sukūrė unikalų baletą, alsuojantį choreografo Mariuso Petipa meile Ispanijai, jos žmonėms ir temperamentingiems šokiams.
Trijų veiksmų baleto siužetas – tai romantinė komedija apie jaunos poros, Kitri ir Bazilio, meilę. Nors merginos tėvas nori ištekinti ją už turtingo, ekstravagantiško didiko Gamašo, Kitri renkasi jai mielesnį, nors ir visiškai neturtingą, kirpėją Bazilį. Skirtingas šio siužeto dalis jungia Don Kichotas, kuris kartu su savo tarnu Sanču Pansa leidžiasi į riterišką kelionę dėl savo širdies damos Dulsinėjos. Tad nei didelės išminties, nei apmąstymų iš šio spektaklio išsinešti, ko gero, nepavyks. Tačiau tai anaiptol ne trūkumas. Priešingai – žiūrovui suteikiama reta proga atsipalaiduoti, pasijuokti ir mėgautis margaspalviu reginiu.
Saulėtas spektaklis, klasikinio šokio malonumo šventė, grynas džiaugsmas ir linksmybės scenoje – vos keli iš dažniausiai pasikartojančių „Don Kichoto“apibūdinimų. Ir iš tiesų, šis dar XIX a. viduryje pastatytas baletas sėkmingai išlaikė laiko išbandymą ir sąžiningai užsitarnavo visas jam skiriamas liaupses. Ryškus, gyvas ir energingas – jis išsiskiria iš visų kitų net praėjus pusantro šimto metų nuo tada, kai jį sukūrė choreografas Marius Petipa ir kompozitorius Ludwigas Aloisas Minkus.
LNOBT scenoje rodomas „Don Kichotas“yra choreografo Vasilijaus Medvedevo pastatymas, kurio premjera įvyko lygiai prieš devynerius metus, 2016-ųjų balandį. Statant šį spektaklį buvo siekta išlaikyti kuo tikslesnę Mariuso Petipa ir Aleksandro Gorskio choreografijos versiją. Pažymėtina, kad Medvedevas vadovauja Petipa palikimo fondui, kurio tikslas – išsaugoti, atkurti ir toliau plėtoti tikslias Petipa kūrinių versijas. Todėl statydamas šį spektaklį choreografas rėmėsi archyvine medžiaga. Toks dėmesys autentiškai choreografijai – tikra dovana žiūrovui, galinčiam pajusti XIX a. baleto dvasią, atsiskleidžiančią per preciziškai atkurtus judesius ir originalias variacijas.
Nuo pirmojo uždangos pakėlimo iki pat finalinio šviesų įžiebimo žiūrovai patenka į kitą pasaulį, pilną romantikos, subtilaus humoro, vaidybos ir įspūdingų klasikinio šokio numerių. Prologas iškart leidžia suprasti, kad šiame spektaklyje vaidybos bus itin daug. Dinamiškas veiksmas scenoje priklauso nuo sintezės – artistų įtaigumo ir publikos nusiteikimo, – abi pusės čia tampa neatsiejamos viena nuo kitos. Prologo scenos tarsi užduoda toną visam spektakliui: jeigu žiūrovai ims šypsotis stebėdami išdidaus, padebesiais klajojančio riterio Don Kichoto (Gediminas Švendravičius) ir Sančo Pansos (Karolis Valčiukas) komišką dialogą, vėliau išlaikyti žiūrovų dėmesį ir gerą nuotaiką bus kur kas paprasčiau. Švendravičiaus Don Kichotas – elegantiškas ir orus, aristokratiškai manieringas, todėl akivaizdžiai išsiskiria iš visų kitų, žemiškesnių, veikėjų. Valčiuko Sančas Pansa buvo įtikinamai komiškas, lengvabūdiškas ir ištikimas (net jei panosėje ir paburbantis) tarnas, ne kartą sėkmingai prajuokinęs publiką lyg netyčiomis įsiveldamas į smagius nesusipratimus su tarnaitėmis, indų plovėjais ir kt.
„Don Kichoto“ komiškumą kūrė ir kitų vaidmenų atlikėjai, ypač pasižymėjo Voicecho Žuromsko Didikas Gamašas. Atrodytų, šis vaidmuo kai tik jam ir skirtas! Natūraliai juokingas, išdidus ir ekspresyvus Gamašas yra vaizduojamas kaip komiškas veikėjas, tačiau Žuromsko interpretacijoje jis nevirto karikatūra, o veikiau išskirtinai ryškiu, net jei ir šiek tiek absurdišku, personažu, nuo kurio nebuvo galima atitraukti žvilgsnio. Panašų komišką atspalvį, nors ir kiek mažiau ekspresyvų, turėjo debiutuojančių atlikėjų – Laimio Rosleko (Kitri tėvas) ir Adriano Klimaševskio (Smuklininkas) – sukurti vaidmenys. Rosleko Tėvas – rūpestingas, globėjiškai santūrus, tačiau nesunkiai apgaunamas ir perdėm praktiškas, vertinantis pinigus daug labiau nei bet kokius Kitri jausmus. Nors vaidmuo nėra didelis, Roslekas sukūrė nuoseklų, charakteringą personažą.
Visą trupę sujungiančios scenos – viena ryškiausių šio spektaklio stiprybių. Būtent jose atsiskleidžia „Don Kichotui“ būdingas veržlumas, energija, gaivališkumas, linksmumas, kuris įmanomas tik tuomet, kai scenoje pilna artistų. Kordebaleto šokio scenos – energingos ir ryškios. Net tada, kai scenoje pasirodo solistai, bendrą spektaklio atmosferą palaiko kordebaleto artistai, kurie šnekučiuojasi, vaišinasi, stebi ir palaiko veiksmą, tad scena niekada nelieka tuščia. Tokį gyvybingo Ispanijos miestelio vaizdinį kuria ir kostiumai (kostiumų dailininkė – Jelena Zaiceva). Gelsvų, rudų tonų suknelės, įvairiaspalvės vėduoklės, raudonos gėlės merginų plaukuose kuria šiltą, rudenišką koloritą. Tiesa, spalvų ir šviesos gausa tokia stipri, jog vos atsivėrus uždangai net norisi prisimerkti. Vis dėlto, būtent iš intensyvumo gimsta margas, judrus, teatrališkas „Don Kichoto“ pasaulis.
Tokioje gyvybingoje aplinkoje išryškėja pagrindinių solistų pasirodymai, kurių šokis tampa sceninio šurmulio ašimi. „Don Kichoto“ žvaigždės – Kitri (Marija Kastorina, Nora Straukaitė) ir Bazilis (Genadijus Žukovskis, Razmikas Marukyanas). Šie vaidmenys ne tik yra techniškai sudėtingi (spektaklyje gausu ryškių sceninių triukų: aukštų šuolių, sukinių, pakėlimų), bet ir reikalauja preciziškos tarpusavio pajautos.
Kastorinos Kitri – lengvabūdiška, koketiška ir žaisminga, o tėvo užgaidos jai – vieni juokai. Vaidmuo atliktas tiksliai, užtikrintai, nepametant judesių laisvumo ir šypsenos. Straukaitės sukurta Kitri buvo švelnesnė, ramesnė, ir nors, spektakliui įsibėgėjus, jos judesiai tapo laisvi ir plastiški, ji į sceną atnešė jautresnę, tyro žavesio kupiną heroję. Tik 2022 m. Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigusios balerinos meistriškumą patvirtino ir gautas svarbus įvertinimas: po jos debiutinio pasirodymo kovo 20 d., publikai buvo pranešta, kad Straukaitė tampa vedančiąja LNOBT baleto trupės soliste.
Merginoms asistavo įsimylėjusio kirpėjo vaidmenis sukūrę Žukovskis ir Marukyanas. Žukovskio Bazilis atrodė ramus, užtikrintas partneris Kastorinos Kitri, jo sceninė branda leido Kastorinai atsipalaiduoti. Iš Vokietijos atvykusio Marukyano interpretacija buvo valiūkiškesnė, žaismingesnė, jis itin jautriai ir dėmesingai palaikė debiutuojančią partnerę Straukaitę, padrąsindamas priimti visas jai skirtas ovacijas. Abu Baziliai scenoje atrodė užtikrintai, tiksliai žaidė su publika, o šokis jiems teikė akivaizdų malonumą, kurį nesunkiai pajuto ir žiūrovai.
Nepakaktų erdvės apibūdinti visus „Don Kichoto“ veikėjus: scenoje pasirodo toreadorai, čigonai, gatvės šokėjos, kepėjai, prekybininkai, Kitri ir Bazilio draugai, taip pat įvairius masuotės vaidmenis atliekanti gausybė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių, sulaukusi itin gausių ovacijų. Tarp ryškesnių epizodinių pasirodymų išsiskyrė aistringa scenine jėga alsuojančios Mersedes (Olga Konošenko, Vilija Montrimaitė) ir Espados (Jonas Laucius, Ernest Barčaitis) poros.
Sapno scenoje žavėjo lengvumu ir žaismingumu spinduliavęs Amūras (Marine Pontarlier, Saulė Jauniškytė). Ypač įsiminė Jauniškytės interpretacija, šokėja buvo itin grakšti, nuotaikinga, lengva it paukštelis – būtent tokia, kokios ir reikia šiam personažui. Driadžių valdovės vaidmuo antrąjį spektaklio vakarą buvo patikėtas dar Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje besimokančiai Ievai Repšytei. Tai ne tik reikšminga dovana jaunai balerinai, bet ir svarbus išbandymas didžiojoje scenoje, kurį ji įveikė užtikrintai – jos pasirodymas pasižymėjo klasikinio šokio grakštumu ir elegancija.
Pamačius „Don Kichotą“ du vakarus iš eilės, natūraliai išryškėjo dažnai pastebima tendencija: kai spektaklis ilgesnį laiką nebūna rodomas, prarandama sukaupta inercija, o sugrįžus į sceną reikia įsivažiuoti. Tad pirmasis vakaras atrodė tarsi nedrąsus sugrįžimas, kuriam dar trūko laisvumo, komiškumo, o ir publikos reakcijos buvo vangesnės. Vis dėlto jau antrąjį vakarą „Don Kichotas“ atsiskleidė visu ryškumu: spektaklis tapo džiaugsmingas ir kupinas atsipalaidavusių, šokiu besimėgaujančių atlikėjų. Tokį jį prisimenu dar nuo premjeros.
„Don Kichotas“ – baletas, jau seniai tapęs žiūrovų favoritu,nė nesiruošiantis apleisti populiariausiųjų spektaklių gretų. Neturėdamas ambicijos sužavėti savo konceptualia ar filosofiškai sudėtinga verte, spektaklis žavi paprastumu: neįpareigojančiu siužetu, šmaikščiu humoru, nuotaikinga muzika ir techniškai sudėtingais numeriais, – viskas, ko reikia spalvingam, pavasarišką nuotaiką kuriančiam baletui.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
