<...>
Jau ne pirmą kartą atsidarau kompiuterį galvodama parašyti apie neseniai OKT saliukėje matytą spektaklį „Šventoji“, bet pajutusi, kad kažkas mane kausto, tarsi neleidžia laisvai kalbėti, tą ketinimą vis atidedu. Tai kas gi man trukdo? O trukdo, pasirodo, daug kas. Beveik iš karto pajutau, kad mane nuo spektaklio stumia pats pasirinktas pasakojimo būdas, bandymas mus šiurpinti ir graudenti rodant degradavusios alkoholikės fizinę negalią, paskui – viską nuo pradžių pasakojant, kaip tas nuopuolis prasidėjo.
Nors scenarijų rašė keturi asmenys, įskaitant pačią aktorę Eglę Jackaitę ir net Oskarą Koršunovą, vidinio sielos judėjimo, lūžio nepajaučiame. Galvoju – kodėl? Juk stengtasi. Galvoju, kad monodramą suvaidinti gali tik retas aktorius. Brandi asmenybė. Kiek aktoriai bando patys save režisuoti, jiems dažniausiai nepavyksta. Kad pavyktų, reikia būt savyje išsiugdžius režisierių – mąstantį, pajėgiantį konstruoti spektaklio kompoziciją, improvizuoti, jaučiantį formą ir gebantį perteikti pagrindinę mintį. Ir ypač svarbu monodramoje – laikyti artimą ryšį su žiūrovais.
Visiška nesąmonė ir profesionali klaida buvo universalios temos kūrinį – smurtas, nusivylimas, prievarta, nuopuolis, atgaila, bandymas išsivaduoti – sukišti į konkretų 6–7 dešimtmečių vargano modernizmo su visais tipiškais staleliais, sekcijomis, nutrintu krėslu, kliošiniais toršerais ir net pramočiutės triumo interjerą mažos erdvės scenoje. Kai pristinga vaizduotės, skonio ir tvirto žinojimo, ką darai, savaime patraukia paprastasis bemintis realizmas? O jeigu visus tuos rakandus išmestumėt, paliktumėt nuogą švarią sceną, ramią erdvę ir šviesas, kurios gali padaryti stebuklus, muziką ir aktorę? Aktorę, kuri pabandytų užpildyti sąlygišką erdvę ne iliustruodama jausmus (kam visi tie persirenginėjimai, suknelės, buitiniai apsinuoginimai?), o mus, sėdinčius salėje, sujaudindama savo pasakojimu.
Labiausiai mane nustebino ir net sujaudino spaudoje, radijo laidose pasipylusios besaikės pagyros spektaklio kūrėjams ir aktorei Eglei Jackaitei (ant meškerės pakibo net Jolanta Kryževičienė, Ramunė Balevičiūtė); beje, neaišku, kas čia kūrėjai, nejaučiu režisieriaus Koršunovo rankos, nesuprantu, iš ko padaryta pjesė. Žadėta viduramžiškai rūsti Marijos Egiptietės istorija, aktorės interpretuojama spektaklyje, praskysta, subuitėja. Anksčiau režisieriaus minėta, kad bus panaudoti Vidmantės Jasukaitytės romano „Marija Egiptietė“ fragmentai, bet spektaklio programėlėje rašytojos vardo niekur neaptikau. Stebina ir visas prieštaringas, sudurstytas spektaklio programėlės tekstas. Bet didžiumai žiūrovų patinka pasiklausyti paslapčių, atviravimų, ir jie mielai klausysis negalvodami apie spektaklio kokybę. Nenorėčiau užgauti aktorės, ne ji čia kalta, tiesiog laivas plaukia be vairo ir be burių.
<...>
Štai ir atėjo pirmos pavasario dienos. Kovo 2-oji. Mažasis teatras švenčia savo 35-metį ir šia proga išleidžia labai ilgą ir nesutvarkytą spektaklį „Kanto laikas“ pagal Marių Ivaškevičių, žadėdamas „tikrąją“ premjerą parodyti balandžio pabaigoje. Mano požiūriu, nebaigto darbo rodyti nederėjo, buvo galima apsiriboti ištrauka, įdomesniu eskizu. Šią pjesę autorius parašė anksčiau, ir ji jau 2013 m. buvo labai sėkmingai pastatyta režisieriaus Mindaugo Karbauskio su Giedriaus Puskunigio muzika bei vieno žymiausių mūsų laikų scenografų Sergejaus Barchino scenovaizdžiu Maskvos V. Majakovskio teatre. Ir pelnė Rusijos režisierių skiriamą tų metų sezono aukščiausią apdovanojimą.
Apie Ivaškevičiaus pjesę kažkur jau buvo rašyta. Ir teatras išleido įdomią informatyvią programėlę, šiuokart labai reikalingą žiūrovui pagelbėti. Pjesę skaityti lengva, įdomu ir linksma. Komedija apie pasaulinio garso vokiečių filosofą Immanuelį Kantą – tai netikėtas žanrinis posūkis, bet žinantiems „Madagaskarą“ ir „Mistrą“ tikriausiai nekilo klausimo dėl Mariaus Ivaškevičiaus gebėjimo kurti istorinio asmens portretą, kartais absurdiškų, anekdotiškų situacijų fone, ironizuoti, lengvai, lyg juokais paliesti „šventų švenčiausia“. Kalbėti apie svarbius dalykus juokiantis, kartais sukeičiant dėmenis vietomis ir kalbą naudojant kaip savotišką personažo kodą.
Suprantama, kad po neregėtos „Išvarymo“ sėkmės Oskarui Koršunovui parūpo pasigalynėti su „Kantu“. Lyg ant pirštų galiukų režisierius pirmą kartą įeina į teatrą, kuriame dar stengiamasi išlaikyti Tumino dvasią. Su trupe dirbta labai jau ilgai, bet ir šiandien spektaklis nėra susiformavęs. Susidarė įspūdis, kad Koršunovas neperprato ar tiesiog ignoravo pjesės esminius savitumus, kai iš vieno kito žodelyčio (apie prancūzų į orą pakeltą balioną, apie girgždančias profesoriaus Kanto valgomojo kėdes, kirvarpas duryse, apie bręstančią Prancūzijos revoliuciją ar apie tai, kad kitam krašte vištos deda didesnius kiaušinius, o Kionigsberge liko tik penkios biliardinės) prie pietų stalo pajunti nerimo, pavydo gaideles ir net susidarai to meto Prūsijos provincialaus gyvenimo įspūdį. Žaismingų, neva bereikšmių trumpų sakinukų ar net žodžių staccato tekstą žiūrovui išgirsti labai svarbu, nes iš jo išauga visuma, savotiškas ritmas, nuotaika. Tačiau visas komiškasis pjesės kūnas kažkaip susivynioja ir dingsta chaotiško veiksmo, pašalinių garsų gožiamas.
Gyvybės suteikia visais požiūriais ryški ir spektakliui labai svarbi Indrės Patkauskaitės kuriama Fobi Gryn – rimtai komiška škotė, besidominti Kantu ir jo „Grynojo proto kritika“. Kuklus, naivus ir net vaikiškas atrodo žydraakis vienišius Kantas, kurio paveikslui sukurti aktorius Kirilas Glušajevas atrado įdomių spalvų ir niuansų. Ir visi kiti personažai, ne tokie ryškūs pjesėje, bando perteikti skirtingus charakterius. Nė vienam aktoriui neprikiši nieko. Bet kodėl skaitant pjesę autorius mane verčia juoktis iš šen bei ten prasprūstančios absurdiškos situacijos, iš personažų nesusišnekėjimo, keistų užuominų ar įmantrios kalbinės ekvilibristikos, o žiūrovai nesijuokia?!
Stebino seniai nematyta ir niekaip neįprasminta stiliaus eklektika: vis žiūri į kurį nors scenoje panaudotą daiktą ar kostiumus ir galvoji, kodėl padaryta taip, o ne kitaip. Kodėl visi tokie susiglamžę ir nešukuoti? Kodėl ponų ir tarno drabužiai iš tos pačios medžiagos, kodėl pasirinkta tokia šiurpi jų spalvinė gama (kažkokie rausvi, žalsvi, balkšvi lyg išblukę), jokių asociacijų su Kanto laiku nekelianti?
Nejučiom kreipiu akis atgal, į gan detaliai aprašytą ir išfotografuotą Mindaugo Karbauskio „Kantą“, kur pasirinktas „teatro teatre“ variantas, kostiumų stiliaus švara ir taiklumas, kai personažai tampa panašūs į kalbančias istorines lėles, o tada, savaime suprantama, scenovaizdžio nebereikia. Į švarią išgrynintą erdvę krenta žodžiai, kuriantys situacijas, charakterius, sceninę atmosferą, vyniojantys plonytę trūkinėjančią siužeto liniją.
