MMLAB premjeroje „Sayonakidori“ – mitų aidai ir garsų erdvės

2025-03-10 menufaktura.lt
Asociatyvi iliustracija. Muzikinis performansas „Sayonakidori“. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka
Asociatyvi iliustracija. Muzikinis performansas „Sayonakidori“. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka

aA

Kovo 29 ir 30 dienomis, Trakų Vokės dvaro sodyboje įvyks „Meno ir mokslo laboratorijos“ (MMLAB) premjera – muzikinis performansas „Sayonakidori“ (iš japonų kalbos – „Lakštingala“). Jo idėjos autorė, kompozitorė ir režisierė Agnė Matulevičiūtė kviečia pasinerti į japoniškos kultūros interpretaciją, kurioje garsas virsta pasakojimu, o europietiškas žvilgsnis susiduria su nepažintomis tradicijomis, nejaukos fenomenais ir mitinėmis istorijomis.

Performansas inspiruotas Japonijoje esančių Nijō pilies „lakštingalų grindų“, kurios skleidžia paukščių giesmes primenančius garsus. Istoriniai šaltiniai teigia, kad jos galėjo veikti kaip apsaugos sistema, padedanti aptikti besiartinančius įsibrovėlius, tačiau taip pat neatmetama, jog šis efektas buvo atsitiktinis architektūrinis sprendimas, ilgainiui virtęs mitu.

„Mane domina tai, kad šis mitas vis dar yra pasakojamas ir užrašomas. Lakštingalų grindys gali būti tiek sąmoningai sukurta apsaugos sistema, tiek tiesiog laiko ir aplinkos nulemtas atsitiktinumas, tačiau galiausiai jos tampa istorija, kuri įgauna savarankišką gyvenimą. Japonų kultūroje daug kas remiasi tokiais pasakojimais – jie padeda susieti realybę su tuo, kas neapčiuopiama, ir sukuria erdvę interpretacijai. Būtent ši idėja mane labiausiai domina – ne tik atkurti garsą, bet ir leisti jam sukelti naujus klausimus bei jausmus“, – sako A. Matulevičiūtė.

Muzikiniame performanse „Sayonakidori“ nagrinėjamos temos kilo stebint japonų kultūrą per atstumą ir ją interpretuojant europiečio akimis. Tai nėra japoniškas ar Japoniją tyrinėjantis kūrinys – tai refleksija, inspiruota Japonijos kontekstų, literatūros, mitų, kino, teatro, muzikos ir asmeninių patirčių. Analizuojama baimė, saugumo jausmas, taip pat – šmėklų ir vaiduoklių kultūra, susijusi su nejaukos fenomenu.

„Japoniška mitologija ir siaubo kultūra labai skiriasi nuo europietiškosios. Ten vaiduoklis nebūtinai yra grėsmė, o greičiau – egzistencinė būsena. Mane domina, kaip europiečiai interpretuoja šiuos kontekstus ir kaip jie veikia mūsų baimės ir apsaugos suvokimą“, – teigia kūrinio autorė.

Asociatyvi iliustracija. Muzikinis performansas „Sayonakidori“. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka

Istorinė Trakų Vokės dvaro sodybos architektūra performanse tampa ne tik fonu, bet ir aktyvia kūrinio dalimi. Pats dvaras čia tampa instrumentu – jo erdvės, sienos ir paviršiai skamba gyvu grojimu, kūno judesiais ir akustiniais eksperimentais. Specialiai sukurti bei autentiški japonų muzikos instrumentai susilieja į vieną garsinį audinį, formuojantį unikalią atmosferą. Be tradicinių Japonijos instrumentų, bus naudojami ir įvairūs praėjusio amžiaus 7-9 dešimtm. japoniški sintezatoriai ir tereminas – pirmasis elektroninis instrumentas, kuriuo imituoti vaiduoklių garsai klasikiniuose siaubo filmuose.

Grindų girgždesys tampa jungiančiu elementu – kaip ir Nijō pilies „lakštingalų grindys“, kurios reaguodavo į kiekvieną žingsnį. Šioje erdvėje girgždantys paviršiai tampa gyva muzikine medžiaga, persipinančia su atlikėjų kuriama garso dramaturgija – garsinė struktūra gimsta iš aktorių balsų, judesių ir pačios erdvės akustikos, kviesdama žiūrovą ne tik stebėti, bet ir patirti garsus fiziškai, tarsi klaidžiojant tarp realybės ir mito.

„Siekiame įgarsinti pastatą įvairiais būdais ir sukurti unikalią garsinę erdvę. Tai siejasi su kino filmais, ypač siaubo žanru, kuriame baimė dažnai kyla ne iš to, ką matome, o iš to, ką girdime. Šiame performanse žaidžiame su šia riba – kas matoma gali būti negirdima, o kas girdima gali likti nematoma. Tai vienas pagrindinių raktinių elementų“, – pasakoja A. Matulevičiūtė.

Performanse „Sayonakidori“ ypatingas dėmesys skiriamas japoniškoms onomatopėjoms – garsinėms imitacijoms, kurios japonų kultūroje turi stiprų vizualinį ir emocinį aspektą. Pasak performanso autorės, onomatopėjos leidžia perteikti garsus žodžiais, sukurti ne tik girdimą, bet ir jaučiamą pasaulį.

Performanso choreografiją kuria Pawelas Sakowiczius (Lenkija), scenografiją ir šviesų dailę – Julius Kuršis, kostiumus – Elena Marija Veleckaitė. Performanso prodiuserė – Rusnė Kregždaitė, garso režisierius – Ignas Juzokas. Atlikėjai: Tomoo Nagai (Japonija), Clara Giambino (Prancūzija), Greta Grinevičiūtė, Ugnė Kavaliauskaitė, Justina Mykolaitytė, Alvydė Pikturnaitė, Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika, Agnė Matulevičiūtė.

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, EU Japan fest. Partneriai: Trakų Vokės dvaro sodyba, Lenkijos institutas Vilniuje, LR ambasada Japonijoje, MiSHO rezidencija (Fujino, Japonija), Všį „Krantas“, Lietuvos kompozitorių sąjunga, ES atstovybė Japonijoje, Japonijos ambasada Lietuvoje,  knygynų tinklas „VAGA“.

MMLAB informacija

Anonsai