Kovo 14 dieną, spektakliu „Paukščiai“, į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą (LNDT) grįžta lenkų-prancūzų teatro kūrėja Anna Smolar. Režisierę šįkart inspiravo Holivudo žvaigždės, su kino meistru Alfredu Hitchcocku dirbusios aktorės Tippi Hedren atsiminimai ir drauge su Iga Gańczarczyk parašė naują pjesę apie manipuliacijų mechanizmus, įsišaknijusius mūsų visuomenėje, taip pat apie stiprybę ištarti „ne“. Spektaklis „Paukščiai“ kuriamas bendradarbiaujant su Adomo Mickevičiaus Institutu Lenkijoje ir ESPOO teatru Suomijoje.
„Manipuliacija yra dažnas dalykas. Menas yra tarytum manipuliacija, nes norime ką nors išprovokuoti. Ar galime kurti meną nemanipuliuodami? Ar galime kurti meną, kuris sąmoningai manipuliuoja žiūrovais abipusio sutikimo pagrindu, bet yra švarus nuo dirbančių prie jo žmonių manipuliacijų užkulisiuose? Ir ar mes, XXI a. žmonės, suvokiame, kaip kvėpuojame manipuliuodami, kaip manipuliacija yra įsišaknijusi mūsų kalboje, reakcijose, bendravime?“, – svarsto Anna Smolar.
Praėjus penkeriems metams po spektaklio „Sulėtintai“, atrodo, kad labai nenutolote nuo tame spektaklyje nagrinėtų temų – vėl meno genijus ir piktnaudžiavimas galia. Ar tai sąmoningas sprendimas?
Taip, yra panašumų, ir sakyčiau, o kodėl gi ne? Kodėl tema negalėtų būti toks raudonas siūlas, besidriekiantis per metus. Įdomu ją plėtoti įvairiais būdais. Vis dėlto didžiulis skirtumas tas, kad spektaklio „Paukščiai“ scenoje nebus genijaus, ne jis traukia mūsų dėmesį. Tai bus istorija apie žmones, kurie subręsta sprendimui pasitraukti iš situacijos, nutraukti sutartį.
Šįkart tai bus kino aikštelė. Vis dėlto, kurdami koncepciją ir scenarijų, siekėme apčiuopti universalius mechanizmus. Šis spektaklis parodys pasipriešinimo istoriją. Tai daug platesnis dalykas nei meno ir genijų klausimas. Gilinamės į dominavimo temą, kuri yra labai aktuali mūsų visuomenėje: ir darbo vietose, šeimose, romantiniuose ryšiuose, draugystėse.
Man įdomu pakviesti žiūrovus į bendrą erdvę, kuri yra gerai žinoma, – tai labai gražus ir nuostabus Alfredo Hitchcocko menas, talentas kurti įtampą, ikoniškus vaizdus ir įvairias emocijas, susijusias ir su baime bei grėsme, ir su grožiu. Mes norime pakreipti jas, pažvelgti į tai paukščių akimis. Bet paukščių ne kaip būtybių, keliančių grėsmę Tippi, o pažiūrėti, kaip ji pati gali virsti paukščiu, laukiniu gyvūnu, kupinu galios ir jėgos.
Todėl kalbėdama su komanda kartais pasitelkiu aikido idėją, teigiančią, kad priešo jėgą galite paversti savo jėga. Paėmus galią iš paukščių, panaikinus jų grėsmę, tai tampa mūsų jėga. Kurdami šį spektaklį ieškome tokio posūkio.
Paminėjote, kad veiksmas vyksta kino aikštelėje. Ar meno aplinką pasirinkote todėl, kad čia lengviau parodyti piktnaudžiavimo galia scenarijus nei, tarkime, bibliotekoje, ligoninėje, ar ši aplinka pasirinkta siekiant atskleisti Hitchcocko meną?
Pasitelkti meno lauką man atrodo sąžiningas pasirinkimas. Aš kalbu apie visatą, kurią gerai pažįstu, todėl esu įgalinta ją kritikuoti arba labai tiksliai įžvelgti jos ribas, nuodėmes. Tačiau tai darau ne tam, kad kaltinčiau. Manau, kad tai būtų nuobodu ir nuspėjama. Paskutinis dalykas, kurio norime, tai nuversti Alfredą Hitchcocką nuo pjedestalo. Priešingai, tam tikra prasme, manau, šis darbas bus Hitchcocko pagerbimas.
Duoklė Hitchcockui?
Taip, absoliučiai. Šis spektaklis – tai meilės daina jo kinui, nes mes irgi žaidžiame su jo siūlomomis priemonėmis, įvaizdžiais, fantastišku humoru, kuriuo jis dalijasi su žiūrovais. Tiesiog norime pasinerti į šią visatą ir meninę medžiagą, kad sąmoningai pamatytume ribą tarp temos ir priemonių, kad pamatytume, kas yra daugelio santykių šešėliuose. Ne tik mene, ne tik darbo vietoje. Manau, kad šiandien įmanoma būti sąmoningu feministu, neįsijaučiant į teisėjo vaidmenį, neatsisakant meno, kuris mums atrodo ypatingas, bet kartu ir sakant „ne“ tam, ką mes suvokiame esant neetišką ir smurtinį.
Taigi man įdomus identifikacijos mechanizmas ir kaip jį sukurti, nurodant į kai ką labai konkretaus – į tą Holivudo istoriją, konkretų filmą, bet paskui nuvesti žiūrovą į situaciją, kurioje jis gali atpažinti tai, kas dažnai vyksta ir jo paties gyvenime. Manipuliacija yra dažnas dalykas. Menas yra tarytum manipuliacija, nes norime ką nors išprovokuoti. Ar galime kurti meną nemanipuliuodami? Ar galime kurti meną, kuris sąmoningai manipuliuoja žiūrovais abipusio sutikimo pagrindu, bet yra švarus nuo dirbančių prie jo žmonių manipuliacijų užkulisiuose? Ir ar mes, XXI a. žmonės, suvokiame, kaip kvėpuojame manipuliuodami, kaip manipuliacija yra įsišaknijusi mūsų kalboje, reakcijose, bendravime?
Paminėjote, kad šis spektaklis bus tarsi Hitchcocko pagerbimas, duoklė jam. Kadangi šis režisierius buvo vadinamas įtampos meistru, ar įtampos bus ir Jūsų darbe?
Taip, mane labai domina įtampos apibrėžimas ir kartu su komanda skaitėme gerai žinomą François Truffaut ir Alfredo Hitchcocko interviu. Hitchcockas, padedamas Truffaut, labai įdomiai apibrėžia, kaip neakivaizdžiai žaisti su įtampa. Manau, tuo norėsime šiek tiek pasinaudoti. Žinoma, teatras yra visiškai kitoks menas nei kinas, ir įtampos kūrimas teatre remiasi kitais triukais. Bet vis tiek mes šiek tiek pasilinksminsime ties kino ir teatro riba, sudarydami paktą su žiūrovais: „Taip, žinome, kad dauguma jūsų žino filmą „Paukščiai“ ir kad jis jums patinka“. Būsime atviri.
Situacijų dekonstravimas padeda aiškiai pamatyti, kas esame. Tai galbūt ir yra meno tikslas – atverti akis ir nustebti dėl dalykų, esančių tiesiai po nosimi, nurodant į santykius ir kaip su jais elgiamės.
Bet, grįžtant prie klausimo, tai taip, mes kursime įtampą, įdomu gilintis į įtampos ironiją, kaip siūlo pats Hitchcockas – jo kūryba kupina humoro. O tada pažiūrėti, ar mes galime į tą ironiją įsipainioti, galbūt su trupučiu skausmo.
Šiame darbe už Hitchcocką svarbesnė yra jo aktorė Tippi Hedren. Jos istorija išskirtinė, ne visi žino, kad režisierius ją atrado, atvedė į Holivudą, bet pasiūlė sudaryti labai griežtą sutartį, neleidusią dirbti su niekuo kitu, taip pat įvairiais būdais baudė, kai ši neatsakė į jo simpatiją. Kaip vertinate šią moterį, ar spektaklyje bus jos personažas, ar ji yra tik įkvėpimas, tik atspirties taškas?
Ji yra stiprus įkvėpimas. Spektaklyje remiamės kai kuriais faktais, susijusiais su tuo, kaip ji įsitraukė į Holivudą, ir bendradarbiavimu su Hitchcocku bei kitais žmonėmis. Bet kartu tai labiau atskaitos taškas, kad pamatytume save, žmones, šiandien esančius Vilniuje, šioje salėje kartu.
Visi scenoje esantys aktoriai reprezentuos įvairiapuses Tippi versijas – taip paeiliui mesdami iššūkius mūsų suvokimui apie tai, kas atlieka aukos ir engėjo vaidmenis. Jie taip pat pasirodys kaip paukščiai, ar liudininkai, kviesdami atsisakyti binarinio #metoo suvokimo, dažniausiai nukreipto į „engėjas-auka“ duetą. Ar liudytojas irgi kaltas? Kada mes labiau linkę veikti, o kada mažiau?
Kaip rinkotės aktorius? Su kai kuriais iš jų jau esate dirbusi?
Viskas priklauso nuo projekto. Žinojau, kad „Paukščiuose“ viskas bus labai pagrįsta choreografija ir tai bus kitoks spektaklis nei „Sulėtintai“, kuriame nebuvo intensyvaus darbo su kūnu (nors aš visada tam jautri), jis buvo daug labiau pagrįstas tekstu, muzika bei vizualiniais aspektais.
O „Paukščiuose“ nuo pat pradžių norėjau plėtoti idėją, kad personažai rodomi ne kaip psichologinės būtybės, siekiau sukurti performatyvų buvimą tarp paukščių įvaizdžio ir Tippi figūros, tad rinkdamasi aktorius galvojau apie šį aspektą: ar žmogus atviras tokiam darbui, ar atviras queer gestui, – siekiau maišyti žanrus ir nekreipti į tai dėmesio. Man taip pat buvo svarbu, kad vaidintų skirtingų lyčių ir skirtingo amžiaus žmonės. LNDT mačiau nemažai spektaklių, taip pat daug kalbėjausi su choreografu Pawełu Sakowicziumi, kuris turi daug patirties su LNDT trupe.
Galiausiai nusprendžiau, kad bus penki žmonės. Tai man pasirodė tinkamas skaičius – tiek žmonių leidžia būti labai performatyviems, o ne linijiškai realistiškiems. Šis spektaklis nebus linijinė istorija nuo A iki Z. Tai bus savotiški performatyvūs mainai arba instaliacija tarp penkių skirtingų kūnų ir jautrumų. Supratau, kad ši aktorių grupė yra labai įkvepianti ir atvira. Joje jaučiu didžiulį dosnumą ir kūrybiškumą.
Minėjote, kad istorija nėra linijinė, ją kuriate Jūs pati kartu su Iga Gańczarczyk. Kaip sekasi ir rašyti, ir režisuoti vienu metu?
Tai darau jau daug metų, nes jaučiu, kad rašymas man yra vartai, padedantys iš tikrųjų suprasti logiką to, kas vyksta scenoje. Tad tam tikra prasme aš nerašau scenarijų, aš rašau spektaklius.
Ir man patinka kviesti įvairius įkvepiančius dramaturgus. Antrą kartą susitinku su Iga Gańczarczyk, kartu dirbome prieš daugelį metų. Tai labai džiugi patirtis, nes mes suprantame viena kitą ir kiekviena iš mūsų tam tikra prasme atranda savo kompetencijos erdvę.
Jau daug metų kviečiu aktorius bendradarbiauti rengiant scenarijus. Dažniausiai tai darau, kai dirbu lenkų kalba, tai natūraliau. O pastaraisiais metais, tiesą sakant, repeticijas dažniausiai pradedu be teksto, be užrašytų dialogų, bet su labai tikslia struktūra, personažais ir labai konkrečiomis scenų idėjomis. Tada kviečiu aktorius daug kalbėti ir improvizuoti. Improvizacijos mus veda prie scenų, kurios virsta labai konkrečiais dialogais.
Jau atskleidėte, kad veiksmas vyks filmavimo aikštelėje. Gal galite daugiau papasakoti apie spektaklio scenografiją?
Su scenografe Anna Met bendradarbiauju jau daug metų. Norėjome sukurti tam tikrą peizažą, kur dirbtume ir su interjeru, ir su eksterjeru. Tai susiję ir su narvu, nes paukščiai yra laisvi, bet gali būti įkalinti. Ši laisvės ir kalėjimo sąvoka labai simptomiška šiai istorijai. Sukūrėme savotišką dėžę, kuri iš tikrųjų yra Tippi privatumo erdvė, jos drabužinė, bet ir dusinanti erdvė.
Bus eksterjeras, suteikiantis galimybę plačiai choreografijai, ir didžiulis ekranas, rodantis, kas vyksta tos vadinamosios dėžės viduje. Taigi Tippi bus ir viduje, ir išorėje, jos abi plėtos dialogą scenovaizdyje.
Norime, kad visi žiūrovai užmegztų gerą kontaktą su tuo, kas vyksta scenoje, kad choreografija būtų labai suprantama, taip pat ir vaizdo įrašas. O dirbti su tomis skirtingomis energijomis – labai intymiomis scenomis ir labai plačiomis, perdėtomis – taip pat reiškia ir žaisti su įtampa.
O kaip dėl muzikos? Ji juk ypač svarbi kuriant įtampą kine.
Žinoma, taip pat ir teatre. Janas Duszyńskis yra mano ilgametis artimas draugas ir kompozitorius mano spektakliuose. Kartu statome ir operą Miunchene. Tai tikriausiai jau koks dvidešimtas mūsų bendras darbas. Jis yra didelis kino gerbėjas ir puikiai išmano kiną. Labai įdomus jo gebėjimas konceptualiai atrasti ribą tarp teatro ir kino. Taigi, jis pastebėjo, kad filme „Paukščiai“ yra labai stipri koncepcija ir beveik nėra muzikos. Garsinį peizažą sukuria paukščių sparnų garsai. Tai įdomus dalykas, suviliojęs ir mus remtis tokia koncepcija.
Atrodo, kad visa komanda yra Hitchcocko meno gerbėjai, ar tiesa?
Mes visi tikrai esame Hitchcocko gerbėjai. Prie komandos prisijungė ir vaizdo projekcijų kūrėjas Villeʼė Sepannenas iš Suomijos, Hitchcocko gerbėjas! Mums labai patinka kalbėti apie jo filmus ir jo duotus interviu. Bet, aišku, labai stiprios emocijos komandą aplanko ir klausantis ar skaitant Tippi interviu, kuriuose ji pasakoja apie savo išgyvenimus, – išgirsti kitą versiją. Norime gerai žinoti, kokį piktnaudžiavimą ji patyrė.
Manau, kad svarbu siekti brandumo šia tema. Esame suaugę žmonės. Tikslas – ne ištrinti ar panaikinti menininko darbą, o būti sąmoningiems. O kai būsime sąmoningi, neleisime, kad tokie dalykai pasikartotų. Mes pateikiame istoriją su visa turima informacija, tamsiąsias ir šviesiąsias jos puses. Tą kitą pusę žinoti labai svarbu ir sveika, nes idealizavimas niekada nepriveda prie gero.
Parengė Aušra Pociūtė
LNDT informacija
