Vasario pabaigoje bus paskelbta tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“, kuris vyks Vilniuje, balandžio 23 – gegužės 18 d., programa. Meno vadovė Gintarė Masteikaitė sako, kad šiais metais programa bus stipriausia per jos devynerius vadovavimo festivaliui metus. Gintarė atskleidžia, kad įtraukti aukščiausio lygio kūrinius į festivalio programą kartais užtrunka ne vienerius metus. Spektaklius ji pasirenka remdamasi ilgamete patirtimi, o dar labiau – nuojauta, kuri jos beveik niekada neapleidžia. Pokalbis su festivalio vadove Gintare Masteikaite.
-----
Kaip šiuo metu atrodo festivalio vadovės diena?
Laikotarpis iki festivalio daugiausiai skirtas kūrėjams. Daug laiko praleidžiu bendraudama su jais, nes noriu iki jų atvykimo į Vilnių geriau juos pažinti – sužinoti ne tik apie jų darbus, bet ir apie juos pačius, kuo jie gyvena. Taip pat nors 2025 metų festivalis dar net neprasidėjo, aš mintyse jau esu 2026-ųjų programoje. Metų pradžioje jau žinojau pagrindinius kitų metų programos pasirodymus. Jei į festivalį nori atvežti kažką išskirtinio, turi planuoti metus ar net dvejus iš anksto.
Kita darbo dalis – labai kasdieniška ir vadybinė. Kartu su komanda dėliojame festivalio struktūrą, komunikacijos ir rinkodaros veiksmus, rengiame paraiškas Lietuvos ir užsienio fondams, galvojame, kaip festivalį padaryti dar įdomesnį ir geresnį nei ankstesnis. Aptariame, ką siūlome žiūrovams, o su technine komanda deriname spektaklių techninį įgyvendinimą.
Man gera matyti, kad festivalis kasmet keičiasi. Mano užduotis – atsakingai apginti savo pasirinkimus, paaiškinti, kodėl programa yra būtent tokia, ir padėti kitiems ją pamilti taip, kaip aš myliu ją.
Kiek kuriant programą tau svarbus spektaklio naujumas ir aktualumas?
Svarbus, neatmetant to, kad yra darbų, kurie nesensta ir turi išliekamąją vertę. Šių metų programoje taip pat bus keletas spektaklių, kuriuos verta pamatyti, nors jie sukurti prieš kelerius metus. Kalbant apie 2026 metų programą, šiuo metu svarstau apie kelis spektaklius: vieno premjera numatyta gegužę, kito – tik 2026 metų balandį, prieš pat festivalį, o dar vienas buvo pristatytas visai neseniai. Tad didžioji dalis darbų yra labai švieži.
Kartais tenka rizikuoti ir rezervuoti spektaklius dar jų nemačius, nes kitaip gali būti per vėlu. Dažniausiai žinau kūrėją ir pasitikiu juo. Pavyzdžiui, šių metų programoje turėsime choreografo Moritzo Ostruschnjako darbą NON + ULTRAS, kurio premjera Vokietijoje įvyko šių metų pradžioje. Nors daugumą darbų patvirtinu iki spalio, šį patvirtinau tik po premjeros. Tačiau mane jis labai intrigavo – patiko aprašymas, o ir Moritzą stebiu jau daug metų, palaikome gerą santykį. Aš tikėjau juo ir jo darbu, todėl rizikavau, ir tai pasiteisino, nes spektaklis nuostabus.
Kiek vidutiniškai pamatai spektaklių per metus?
Gyvai ir video formatu per metus vidutiniškai pamatau apie 150-200 spektaklių, tačiau yra buvę metų, kai šis skaičius siekė ir 300. Tai labai priklauso nuo kelionių skaičiaus – būna, kad vienos kelionės metu pamatau 10 spektaklių eskizų pristatymų, o kartais net 30.
Bet tai nereiškia, kad visi spektakliai yra geri ar kad toks skaičius suteikia malonių emocijų. Žiūrėti daug abejotinos kokybės spektaklių – sunkus darbas, ir tikrai norėčiau to išvengti, bet mano pareigos to neleidžia.
Kaip tavo kūnas reaguoja, kai spektaklis yra geras?
Kai spektaklis patinka, mano kūnas atsipalaiduoja. Tiesa, pastaruoju metu pradėjau jausti stiprias kūno reakcijas, kai spektaklis nerezonuoja. Nuo tada, kai pradėjau medituoti ir daugiau dėmesio skirti kūno praktikoms, ėmiau aiškiai jausti, kaip kūnas „rėkia“, kai turiu sėdėti ir žiūrėti tai, kas neteikia malonumo. Tuomet man tampa tikru iššūkiu neišeiti iš teatro – kyla stresas, raumenys įsitempia – fiziškai jaučiu, kad išbūti sunku.
Vienu metu man net kilo klausimas, ar galėsiu toliau žiūrėti spektaklius, jei kūnas taip stipriai reaguoja. Ne paslaptis, kad šiame darbe žmonės neretai patiria perdegimą nuo didelio kiekio peržiūrų. Pavyzdžiui, vienas mano kolega – meno vadovas iš Brazilijos – turėjo nustoti dirbti šį darbą, nes spektakliuose jį pradėjo pykinti. Jo kūnas buvo persisotinęs meno ir spektaklių. Tokių ar panašių patirčių girdėjau ne vieną.
Vis tik labiausiai remiuosi savo nuojauta. Esu į festivalį pakvietusi choreografus, kurių darbų nebuvau mačiusi nei gyvai, nei video įrašo. Tačiau turėjau stiprią nuojautą, kad darbas bus geras. Tuo metu niekas nežinojo, kad ir aš per festivalį spektaklį matau pirmą kartą. Tačiau dabar taip darau vis rečiau. Matyt dėl to, kad jaučiu atsakomybę prieš festivalio publiką.
Būdama šiuolaikinio šokio lydere ir didžiausio šalies festivalio kūrybos vadove, turi misiją formuoti šios srities ateitį. Kokia ji?
Mano tikslas – atvežti pasaulio šokėjus į Lietuvą, o šalies šokėjus išvežti į pasaulį. Tai tarsi dviejų juostų greitkelis. Man labai svarbu plėsti visuomenės suvokimą, kas yra šiuolaikinis šokis – kokia tai plati ir įvairi meno sritis. Aš tikiu, kad spektakliai gali keisti žmonių mąstymą ir požiūrį į pasaulį. Kartais po spektaklio žmonės išeina apsiverkę, kartais – pikti, trenkia durimis ir sako, kad daugiau niekada čia negrįš. Menas tikrai turi stiprų poveikį – nukelia į būseną, kurios dar niekada nebuvai patyręs.
Šių metų programoje bus choreografo Jeftos van Dintherio spektaklis „Unearth“. Jį stebiu jau daug metų, esu mačiusi ne vieną jo darbą – įspūdingas kūrėjas, kurio spektakliai tarsi nukelia į kitą pasaulį ir yra labai paveikūs. „Unearth“ mačiau Osle praėjusiais metais ir puikiai atsimenu tą akimirką. Sėdžiu spektaklyje, žiūriu, ir staiga aplanko jausmas – jei galėčiau rinktis, kada mirti, norėčiau, kad tai įvyktų būtent dabar.
Tada žinau, jog šį darbą turi pamatyti ir Lietuvos žiūrovas. Nesvarbu, kiek kainuos jį atvežti. Aišku, negaliu garantuoti, kad visi pajus tą patį, ką jaučiau aš, bet tikiuosi, kad šis spektaklis ilgam įstrigs atmintyje.
Nuostabu pakviesti žmones susiburti vienai ar kelioms valandoms salėje, pabūti čia ir dabar, pamiršti buitį ir padėti telefoną į šalį. Festivalyje žiūrovas gali patirti daug: praplėsti akiratį apie pasaulį, pamatyti kūrybiškas idėjas, aptikti savo ir kitų netikėtas mintis ir atrasti, ką gali žmogaus kūnas.
Tavo dienotvarkė tikrai įtempta. Kaip randi laiko ir kokiais būdais tobulėji bei mokaisi naujų dalykų?
Pastaruoju metu išgyvenu stiprų poreikį semtis naujų žinių. Pasaulis greitai keičiasi, turiu judėti kartu su juo. Tad visai neseniai pradėjau lankyti tinklaveikos kursus, kuriuos veda Kotryna Stankutė Jaščemskienė. Nors atrodė, kad tinklaveika sekasi gerai, tačiau po pirmos paskaitos supratau, kad yra kur tobulėti.
Tačiau manau, kad daug mokausi per skirtingus bendradarbiavimo projektus ir žmones, su kuriais dirbu. Pavyzdžiui, Lietuvos šokio informacijos centro kolektyvas atsinaujino, turime keletą naujų žmonių. Kiekviena asmenybė atneša kitokio požiūrio, naujų idėjų ir pokyčių, tad mokausi nuolatos.
Taip pat stiebiuosi dalyvaudama tarptautiniuose projektuose. Turiu nuolat pasitempti, kad galėčiau sėsti su partneriais prie vieno stalo ir atstovauti festivaliui bei Lietuvai. Džiaugiuosi aptikusi momentus, kuriose jaučiuosi turinti ko pamokyti kitus.
Ar tau lengva keistis?
Dabar jau taip. Prieš metus ar dvejus taip nebūčiau pasakiusi, bet per paskutinius metus įvyko vidinis lūžis, kuris atnešė naujų suvokimų. Man dabar lengva pripažinti, kad kažko nežinau arba kad kitas yra geresnis už mane. Manau, kad dirbdamas su kitais gali daug iš jų išmokti.
Festivalio vadove esi jau aštuonerius metus. Kaip per juos keitėsi tavo skonis?
Tik pradėjus dirbti festivalio meno vadove, leidau sau daug eksperimentuoti. Pradžioje programą kūriau vadovaudamasi tuo, kas man patinka. Norėjau kitiems parodyti, kad aš geriausiai žinau, kas yra šiuolaikinis šokis. Tačiau bėgant metams suvokiau, kad aš neturiu teisės daryti tik tai, ką noriu, nes festivalis yra skirtas daugybei skirtingų žmonių. Supratau, kad nenuleisdama kokybės kartelės turiu Lietuvoje pristatyti aktualius spektaklius. Tad toks festivalis yra iki šios dienos – skirtas Lietuvos žmonėms.
Be abejo, visiems neįtiksi, todėl pirmiausia aš, kaip meno vadovė, turiu tikėti spektakliais. Ir gal ne visada man jie labai patinka, bet aš žinau, kodėl jie yra programoje.
Pavyzdžiui, praėjusiais metais Frederico Gravelo spektaklis „Fear and Greed“ sulaukė skirtingų atsiliepimų – vieni klausė, kodėl jis neatidarė festivalio, nes tai geriausia, ką jie matė, o kitiems jis atrodė kaip didžiausias „pravalas“. Aš priimu visas nuomones, nes tai reiškia, kad darbas buvo stiprus, jei sugebėjo „sujudinti“ skirtingus žmonės.
Šiais metais programoje bus spektaklis „Harmonia“, kuriame šoks ir žmonės su negalia – tai vienas iš jautriausių ir progresyviausių festivalio spektaklių. Jau dabar žinau, kad dalis auditorijos jo nesirinks, nes tai nepatogus darbas, tačiau aš labai norėčiau, kad į jį ateitų žmonės, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai dirba integracijos, preinamumo klausimais. Taip pat visi tėvai, kurie turi vaikų su negalia ar be jos. Aš tikiu, kad šis spektaklis turi galią padėti priimti ir susitaikyt su žmonių skirtumais, pamatyti daugiau negu kūnų įvairovę. Tai nuostabus darbas, po kurio žiūrovai verkia, ploja, juokiasi ir išeina atviresne širdimi.
Jau šiek tiek užsiminei apie šių metų festivalio programą. Kokia ji, kaip apibūdintum?
Galiu sakyti užtikrintai – ji tikrai geriausia, kokią man yra pavykę sukurti. Anksčiau, kurdama programą, galvodavau apie žmogų, kuris pamatys visus festivalio spektaklius ir tokiu būdu susikurs galvoje istoriją. Tačiau dabar taip nebedarau, nes tokių žmonių nėra daug. Nors aš linkiu, kad žmonės pamatytų ne vieną festivalio kūrinį, kad susidarytų platesnį šiuolaikinio šokio vaizdą ir pamatytų, koks jis gali būti skirtingas.
Šiais metais į Lietuvą atvyks aukšto lygio choreografai, kurie savo kūryboje gvildena įdomias, šviežias ir svarbias temas. Jie kalba ne apie praeitį, o apie dabartį ir sugrąžina žiūrovą į čia ir dabar būseną. Tikiu, kad šių metų programa iššauks daug diskusijų, organizuosime susitikimus su kūrėjais, psichologais ir ekspertais. Pavyzdžiui, vienas spektaklis bus apie moterų menopauzę – temą, kuri visuomenėje vis dar laikoma tabu.
Su kokiais iššūkiais susidūrei šiais metais formuodama festivalio programą?
Iššūkių buvo daug – programą perkūriau tris kartus. Pavyzdžiui, po penkerius metus trukusių derybų su legendiniu belgų teatru „Peeping Tom“, paaiškėjo, kad jų pasirodymas mums atsieitų pusę festivalio biudžeto. Teko jo atsisakyti, ir tai buvo vienas sunkiausių sprendimų.
Festivalį uždarys spektaklis, kurio premjera įvyko šių metų sausio mėnesį Miunchene, jį vykai stebėti gyvai. Lietuva bus pirmoji užsienio šalis, kurioje jis bus parodytas. Įspūdinga!
Visų pirma, tai rodo, kad festivalio meno vadovė yra nuotykių mėgėja ir pasirengusi rizikuoti (juokiasi). O jei kalbame rimtai, tai pabrėžia, kad festivalis yra ta vieta, kur galima pamatyti pačius naujausius kūrinius. Moritzo premjera nėra pirmas kartas, kai festivalyje buvo pristatytas naujas darbas.
Prieš dvejus metus festivalyje dalyvavo talentinga choreografė ir šokėja iš Kanados Catherine Gaudet, kurios spektaklį „The Pretty Things“ Vilniuje stebėjo apie 50 užsienio svečių. Iki festivalio daugelis europiečių apie ją dar nė nebuvo girdėję. Po pasirodymo Vilniuje Catherine vardas Europoje pasklido itin plačiai, ji surengė ne vieną turą ir pasirodė didžiausiose festivalių scenose.
Tad siekiu, kad Vilnius taptų šiuolaikinio šokio sostine, kurioje žmonės galėtų pamatyti tarptautines šokio premjeras. Man svarbu ir tai, kad lietuviai galėtų matyti aukščiausios kokybės spektaklius ir didžiuotųsi mūsų šalimi.
Mes auginame jaunąją šokėjų kartą. Esu gavusi atsiliepimų, kad žmogus pradėjo studijuoti šokį dėl to, kad apsilankė festivalyje, kad festivalis „New Baltic Dance“ įkvėpė studijuoti šokį.
Be to, šiais metais festivalyje premjerinį spektaklį pristatys choreografų ir šokėjų duetas Agnietė Lisičkinaitė ir Igoris Šugalevas. Jie susipažino Viniuje, kai Igoris su savo darbu buvo mūsų festivalio programos dalimi.
Taigi, festivalis tampa vieta, kuri suburia menininkus, augina naują kartą ir kartu publiką, turinčią galimybę pamatyti aukščiausio lygio kūrinius ir premjeras bei Lietuvos kūrėjų darbus.
Kalbėjosi Aistė Audickaitė
Festivalio organizatorių informacija
