Ieva. 2024 m. lapkričio 5 d., 11:10
Sukritus aplinkybėms, pamačiau du itin skirtingus spektaklius, kuriems būdinga kamerinė erdvė, stiprūs aktoriai ir poetiškas švelnumas, – Justino Vinciūno „Pranašystę“ Jaunimo teatre ir Nauberto Jasinsko „Pelikaną“ Oskaro Koršunovo teatre. Vienas iš kūrinių, regis, ilgisi praeities, o kitas siekia ją palaidoti.
Keturi „Pranašystės“ veikėjai – pagyvenę benamiai, laukiantys išėjimo. Šie personažai tarsi įkūnija praėjusių laikų teatro dvasią; jie ne tik nostalgiški, bet ir žavūs. Senukai žaismingai mėgaujasi žodžiais iš eksperimentinės Peterio Handkės pjesės, sudarytos iš vienas į kitą panašių sakinių. Regis, tokių išraiškingų kaip aktorių Algirdo Latėno, Vido Petkevičiaus, Sauliaus Sipaičio ir Gedimino Storpirščio balsų dabar nebėra – juose tiek skirtingų spalvų, emocijų, prasmių... Šių keturių personažų būties pabaiga ne tragiška, bet valiūkiška ir miela lyg tas balandis prie jų kojų ar kiekvieno rankose laikomos dailiai dekoruotos knygelės su pjesės tekstu.
Yra spektaklių, kuriuos pamatai daug vėliau nei premjeros dieną. Taip man nutiko su „Pelikanu“ (2022), kuriame susijungia daugiau nei prieš šimtą metų Augusto Strindbergo parašyta pjesė ir šiuolaikinis požiūris. Spektaklyje ryškus noras palaidoti visa, kas yra šioje dramoje: tokią šeimą, tokius santykius, tokį vaizdavimą. Jasinskui pavyksta ne šiurkščiai, bet poetiškai dekonstruoti kūrinį ir su gražiais aktoriais bei muzika atlikti praeities laidojimo ritualą. Akivaizdus čia ne tik noras priešintis dramaturgo aprašytiems lyčių stereotipams ir santykiams, bet ir kitokios tapatybės bei kitokio ryšio tarp žmonių, naujų sambūvio formų bei kitokio pasaulio, kuriame būtų vietos broliui Frederikui ir sesei Gerdai, nepritampantiems prie melo, suktybių ir intrigų tikrovės, ilgesys.
Spektaklyje ryški aktorių Aurelijaus Pociaus ir Sauliaus Ambrozaičio autoironija, Mato Sigliuko ir Alvydės Pikturnaitės tyrumas bei Kipro Mašidlausko orumas. Stebėti, kaip jie kartu su režisieriumi ardo žinomą pjesę, labai įdomu, o tai vis rečiau pasitaiko.
Rimgailė. 2024 m. gruodžio 6 d., 15:15
Nemačiau „Pranašystės“ premjeros, tačiau stebėjau šio kūrinio eskizą. Per vieną vakarą buvo parodyti du skirtingi darbai – Vinciūno „Pranašystės“ ir Jono Kuprevičiaus „Jūreivio“ eskizai, nors vienas jų buvo užbaigtesnis (ir virto spektakliu), o kitas veikiau priminė bandymą. Abu spektakliai bandė prakalbinti statišką tekstą, vis dėlto man kur kas įdomiau buvo stebėti „Jūreivį“, kuris nebaigtumu visai kitaip kurstė vaizduotę nei „Pranašystė“. Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. Tačiau vertinant abu darbus „Pranašystė“ man atrodo pranašesnė tik tuo, kad suteikta scena teatro trupės vyresniesiems, bet ne režisūriniais sumanymais ar laisvu jauno kūrėjo tobulėjimu. Žinoma, kalbu iš šalies ir neleidžiu sau teigti ar vertinti šių sprendimų, tačiau jau stebint „Pranašystės“ eskizą Vinciūno darbas atrodė pats save varžantis – įklampinantis į nejudrų tekstą ir liekantis šalia bandymo surasti savo teatro kalbą. Galbūt tik spėlioju, tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo. Kita vertus, neužbaigtumo skatinimas taip pat nėra sprendimas – toks pat įdomus kaip „Jūreivis“, bet nepasiekęs savo baigtinės formos man atrodo ir kitas Kuprevičiaus spektaklis „Bėgūnė“. Abiem atvejais įsimena Kuprevičiaus gebėjimas teatro priemonėmis kurti atmosferą ir ja užkrėsti žiūrovus, tačiau... teatrui reikia formos, net jeigu kūrinio prasmė – jo sutrūkinėjimas ar beformiškumas.
Ieva. 2024 m. gruodžio 10 d., 12:18
Būtent aiškesnės formos man šįkart pritrūko ir Gretos Grinevičiūtės spektaklyje „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ (Meno ir mokslo laboratorija). Šios choreografės kūryba imponuoja, kaip ir jos suburta kūrėjų bei atlikėjų komanda. Spektaklyje veikia kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, aktorė Aistė Zabotkaitė, šokėja, choreografė Agnietė Lisičkinaitė ir pati Grinevičiūtė. Jo pradžioje gerai panaudojami Nacionalinės dailės galerijos (NDG) erdvės ypatumai: veiksmas prasideda lauke, žiūrovai per stiklines galerijos sienas žvelgia į tris drauges – jos rūko, bendrauja, kvailioja.
Kūrinio choreografija dėliojama iš stilizuotų kasdienių judesių, kylančių rengiantis, taisantis drabužius, būnant drauge. Ne pirmame savo spektaklyje Grinevičiūtė neapsiriboja vien judesio raiška. Palyginti su spektakliu „Šokis objektui ir vaikui“, „Šokis... draugei“ abstraktesnis, nors ir jame skamba konkretūs, buitiniai monologai-dialogai apie brangiai kainuojančią automobilio ar dantų priežiūrą. Šiame spektaklyje atsispindi ne tik asmeniniai, bet ir politiniai šiandienos patirčių fragmentai – aiški karo, jo baimės tema. Tačiau pats draugystės reiškinys tarsi išblunka ir žmogiška šiluma atsiveria tik pačioje pabaigoje: jau per nusilenkimus ekranuose paleidžiamas koliažas iš asmeninių kūrėjų draugystės vaizdų archyvų.
Suprantu, kaip žiūrovė, turiu prisiimti atsakomybę ir salėse, kuriose galima laisvai pasirinkti vietą, tai daryti apgalvotai. Pati rinkdamasi, iš kur stebėti „Šokį... draugei“, suklydau – atsisėdau per arti ir per daug centre. NDG erdvėje atlikėjų ir žiūrovų neskiria jokia riba, be to, šokėjos juda tarp jų. Šio artimo santykio mezgimas tarsi tinka kūrinio temai apie draugystę, vis dėlto toks atlikėjų artumas mane privertė įsitempti ir sustingus sėdėti beveik iki pabaigos, iš pagarbos ir simpatijos kūrėjoms bandant šypsena įtikinti save bei šalia esančius, kad viskas gerai. Kaip žiūrovei, man itin gaila, kad per spektaklį nepavyko atsipalaiduoti ir atsiverti atlikėjų siūlomam artimam buvimui. Šis prasidėjo per staigiai, pritrūko saugumo. O gal viskas būtų buvę kitaip, jei būčiau atsisėdusi tolėliau ir prie sienos? Juk tai taip individualu... Kita vertus, atlikėjų artėjime prie žiūrovų buvo justi ir siekis provokuoti, tik nepavyko suprasti, kodėl ir kam jis skirtas.
Rimgailė. 2024 m. gruodžio 23 d., 12:30
Savo ankstesniame laiške rašiau apie jaunuosius režisierius ir prisiminiau, kad gerokai anksčiau susirašinėjome apie Adomo Juškos „Guašą“ (Jaunimo teatras), kurį, jaučiu, pernelyg kritiškai vertinau. Galbūt iš lūkesčio, kaip ir rašiau anksčiau. Dabar, žvelgiant iš tam tikros laiko perspektyvos, galima matyti, jog „Guašas“ buvo lūžinis Juškos spektaklis, padėjęs jam išsivaduoti iš įtakų ir pradėti kurti tai ir taip, kaip jis pats mąsto ar mato dalykus. Nors man tuo metu spektaklis pasirodė pernelyg neužbaigtas, kaip ir anksčiau minėti „Bėgūnė“ ar „Jūreivis“, visuose šiuose darbuose matau daug ieškojimo, galbūt netelpančio į spektaklio ribas, todėl veikiau reikalaujančio ne suvokimo, o išjautimo.
Šiemet dar nespėjau pamatyti „Šokio...“, bet ankstesnės šio Grinevičiūtės kuriamo ciklo dalys per pokalbį su tam tikru adresatu ir objektu užmezgė pokalbį su žiūrinčiuoju. Dar daugiau, žvelgiant į tris ankstesnius darbus galima matyti Grinevičiūtės kaip asmens taikymąsi su savimi ir kaip kūrėjos brendimą – suvokimą, kokio tono ir kokių žodžių reikalauja kiekvienas pokalbis. Tikiuosi, paskutinis „Šokis...“ sukels manyje tiek pat minčių, kiek sukėlė ankstesnieji. Šiuos tavo įspūdžius ir klausimus pasilieku ateičiai.
