Spektaklis „Artimos“ skatina klausti: ar toli yra Shakespeareʼo miegamasis nuo šiuolaikinio naktinio gyvenimo?
Sausio 8 dieną, Kauno miesto kameriniame teatre įvyko spektaklio „Artimos“ premjera, tačiau režisierius Povilas Barzdžius šį kūrinį Kaune pristato jau ne pirmą kartą: jis buvo rodomas Kamerinio teatro organizuojamame festivalyje „Išeities taškas“, 2024-ųjų rudenį. O šį kartą spektaklis spindėjo naujomis spalvomis, buvo tvirtas ir įtikino. Jaunasis režisierius ir stipri jo komanda papuošė Kauno miesto kamerinio teatro sceną meilės ir aistros atgarsiais.
Šiuolaikinis žmogus, dažnai prislėgtas baimės ar sielvarto, vengia apnuoginti savo jausmus ir mintis, suartėti su kitu žmogumi. Šią problemą nagrinėja vienos iš Povilą Barzdžių įkvėpusių pjesių autorius Falkas Richteris. Jis savo kūriniu „Nothing Hurts“ pasakoja apie žmogaus nejautros būseną, jausmų atbukimą ir jų įkalinimą viduje. Modernaus gyvenimo šurmulyje dažnai pametame šekspyriškąją aistrą, kuri skatina jausti, puoselėti ir išlaisvinti meilę savyje bei nebijoti ja dalytis su kitais. Spektaklyje „Artimos“ susitinka artumo ir meilės ištroškę XVII amžiaus pjesių personažai ir jų priešingybės – paviršutiniškuose santykiuose įstrigę, suartėti slapta trokštantys modernaus pasaulio veikėjai.
Sujungdamas tris kūrinius (Richterio pjesę bei epizodus iš Shakespeareʼo „Dvyliktosios nakties“ ir „Kaip jums patinka“) režisierius sukūrė fragmentišką, bet tuo pačiu aiškų ir puikiai suprantamą artumo atvaizdą. Nors istorijos komplikuotos ir painios, bet kartu jautrios ir puikiai pažįstamos kiekvienam – ne tik mylinčiam, bet ir kažkada mylėjusiam ar trokštančiam pamilti. „Artimose“ slypi visapusiška meilė, kuri ne visada atrodo taip, kaip turėtų – skaudina ir neleidžia pajausti visko, ką nešiojame savo širdyse. Spektaklis padeda suprasti, kad visada galime ieškoti atsakymų, bet tai turime daryti patys. Pirmiausia reikia suartėti pačiam su savimi, pažinti savo vidų, kuriame slypi visi mūsų ieškomi atsakymai artumo ir meilės problemoms spręsti. To nepadarius, sunku įgyti savikontrolę, lengva žalingai atsiduoti kitam žmogui. Mylimosios žodžiai „visi nori išgerti, gerti iš manęs kaip iš taurės“ gali tapti per daug artimi.
Stipriausias spektaklio dėmuo – aktorės: Radvilė Budrytė, Rūta Jonikaitė, Morta Narkauskaitė, Saulė Emilija Rašimaitė. Merginos virto ne tik aistringomis, bet ir žavingai naiviomis, mylinčiomis ir, svarbiausia, išliko artimos publikai. Žiūrėdama šį spektaklį supratau, kad jame visi gali rasti savo atspindį, net jo neieškodami. Noriu išskirti aktorės M. Narkauskaitės gebėjimą įstrigdyti savo monologuose. Jie įtraukia ir apsupa, nors dauguma jų slypi projekcijose, išlieka tokie pat tikri ir svaiginantys, kol galiausiai leidžia pajusti sniegą, apie kurio šaltį mergina pasakoja: „Jaučiu kaip mano viduje krinta sniegas <...> užšaldo žaizdas ir kito kūno troškimą“. Taip pat džiugino aktorių tarpusavio ryšys – jų žaidimas scenoje atskleidė, kad komanda stipri, puikiai veikia kartu. Aktorės jaučia viena kitos energiją ir atsiduoda jos dėsniams.
Spektaklyje atsiskleidė ir scenografė, kostiumų dailininkė Elzė Veverskytė. Ji pavertė aktores ir „etatinėmis“ naktinio klubo lankytojomis, ir XVII amžiaus damomis, šokančiomis su arbatos puodeliais rankose. Scenoje kabantys drabužiai atskleidžia ne tik apsinuoginimą, atsivėrimą artumui puoselėti, bet taip pat kuria atmosferą: nukelia į miškų tankmes, miegamuosius; užpildo klubų sales įkaitusiais, šokančiais kūnais, o spintas – prabangiomis suknelėmis.
Šiuo spektakliu Kauno miesto kamerinio teatro repertuaras tapo jautresnis ir intymesnis. Nė neabejoju, kad „Artimos“ ras savo žiūrovą. Tikiuosi, kad jaunųjų menininkų drąsa, entuziazmas kurti – grįš pilnomis salėmis ištikimų ir jais tikinčių žiūrovų.
